Nik Shuliahin/unsplash.com nuotrauka

Straipsnis skelbtas balandžio mėnesio „Artumos” numeryje.

Šiuo vaizdingu posakiu psichiatrai apibūdina sunkią depresiją. Pats lotyniškas žodis depressio reiškia „nuspausti“, „nugramzdinti“, „prislėgti“. Dabar madinga apie liūdnesnį ar nusiminusį žmogų, lyg tarp kitko, mestelėti: „Turbūt depresija...“ Toli gražu ne kiekvienas liūdesys yra liga. Depresija – tai ypatingas liūdesys, o šią ligą nustato tik gydytojas. Suprantama, visi turėtų įtarti, pastebėti grėsmingus požymius. Apie tai ir pakalbėkime.

Teigiama, kad apie 10 proc. žmonių serga depresija. Kas dešimtas? Daugoka... Dar teigiama, kad apie 25 proc. žmonių yra patyrę depresijos požymių. Kas ketvirtas? Netgi labai daugoka... Ir tik 20 proc. sergančiųjų kreipiasi į gydytojus. Tikimybę susirgti turi kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Serga ir vaikai, ir darbingo amžiaus žmonės, ir senoliai. Kreiptis į psichiatrą ar psichologą vis dar gėda. Dažnai manoma, kad ši liga – tai valios trūkumas, tinginystė ar charakterio bruožas, tereikia „suimti save į rankas“ ir viskas pagerės. Nebūtinai.

Diagnozuojant depresiją vertinami griežtai apibrėžti būtinieji kriterijai. Pagrindinis – keletą savaičių (mažiausiai dvi) kasdien visą dieną kankina liūdna nuotaika, verksmingumas. Jauniems ligoniams gali būti ir dirglumas. Kitas – ilgam dingsta noras veikti tai, kas buvo įprasta, prarandamas pasitenkinimas anksčiau buvusia malonia veikla. Trečiasis – ilgai trunka silpnumas, nuovargis ir energijos trūkumas. Diagnozei patvirtinti dar reikia bent dviejų iš žemiau išvardytų papildomų kriterijų: pasikartojančios mintys ar ketinimai apie savęs žalojimą, savižudybę, bet ne mirties baimė; kasdienės beviltiškumo ar kaltės mintys; sutrikęs miegas – nemiga ar mieguistumas; sutrikęs apetitas (tiek padidėjęs, tiek ir sumažėjęs) ir pasikeitęs kūno svoris 5 proc. per mėnesį; pablogėjęs dėmesingumas, susikaupimas; pagreitėję arba sulėtėję judesiai beveik kasdien; sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi. Yra kelios depresijos nustatymo skalės. Internete galima rasti greitai atliekamų depresijos testų. (Tas kvailas kompiuteris nustatė man ribinę – tarp lengvos ir vidutinės – depresiją. Tačiau užmiršo paklausti apie simptomų trukmę, klausė tik apie dažnį. O aš, kaip ir visi sveiki vyrai, linkęs kartais patinginiauti, paliūdėti, nepasitikėti savo jėgomis, sumenkinti savivertę, ypač jausti kaltę ir gėdą, svyruoti priimdamas sprendimus, pabūti vienišas ar pavargęs, kurią nors naktį nemiegoti, o kurią nors dieną persivalgyti. Patikėkite, tai – ne depresija, tik ydos, silpnybės, gal nuodėmės.)

Unsplash.com nuotrauka

Dėl visų čia išvardytų ilgai trunkančių sutrikimų žmogus jaučia ne tik nepakeliamą sielos, bet ir kūno skausmą, realiai sutrinka įvairių organų veikla. Dėl to žudomasi. Būna, kad depresija sergantis žmogus aplanko visus įmanomus visų organų ir sistemų specialistus, o pas psichiatrą taip ir nepatenka.

Jei tavo artimas kalba ar užsimena apie savižudybę, jei yra bandęs tai daryti, jei elgiasi, lyg atsisveikintų prieš kelionę, jei susitvarko apleistus reikalus, išdalija vertingus daiktus, nei iš šio, nei iš to parašo testamentą, jei stebime vadinamąją „besišypsančią depresiją“, kuomet už liūdnos šypsenos slepiasi karti ironija dėl savo būsenos – galbūt reikėtų kreiptis pagalbos. Negalima lengvabūdiškai patarinėti: „Būk optimistas, nusišypsok, ir viskas bus gerai.“ Reikia rimtai ir įsijautus pasikalbėti, pasakyti, kad žmogus dėl to nekaltas, kad liga pagydoma, o aplinkiniai pasiruošę padėti. Palaikyti ir tikrai padėti, eiti kartu. Drauge išsiaiškinti galimą stresą ar kitą depresijos priežastį, – sumažėjus kaltės jausmui žmogus ima save geriau vertinti.

Depresijos priežastys dar nėra nustatytos, egzistuoja kelios jos išsivystymo teorijos. Vardijami biologiniai veiksniai: paveldimumas, hormonų sutrikimai (pogimdyvinė ar klimakterinė depresija), priklausomybės, paros (sunkiausiai būna ryte) ir metų laikų ritmai (ruduo–žiema). Populiari, bet galutinai nepatvirtinta yra serotonino trūkumo teorija. Ja remiantis sukurti gana efektyvūs vaistai nuo depresijos. „Laimės hormonas“ serotoninas – tai medžiaga, perduodanti nervinius impulsus smegenyse. Neatmetami ir socialiniai (nedarbas, vienišumas, senelių perkraustymas iš jiems įprastų vietų) bei psichologiniai veiksniai (ilgalaikė įtampa, „perdegimas“ darbe, nesusiklostę santykiai, psichologiškai nepakeliama situacija, pavyzdžiui, artimojo netektis).

Psichiatrų, psichoterapeutų ir psichologų pagalba tampa vis labiau prieinama. Tačiau gydymas ilgas ir brangus. Savigyda draudžiama. Bet dirbti su savo emocijomis ir mintimis, padedant psichologui ar psichoterapeutui, privaloma. Ligą nustato, jos eigą kontroliuoja ir vaistus skiria gydytojas psichiatras. Gydymas kompleksinis, ne tik vaistais, bet ir šviesos terapija (specialiomis lempomis ar net išvykimu į Pietų Europą), magnetine stimuliacija, elektros iškrovomis ar dirbtine nemiga. Ypač veiksminga vadinamoji kognityvinė ir elgesio psichoterapija, derinama su medikamentais.

Bloga žinia, kad depresijos epizodai, tie, kurie trunka po keletą savaičių ar mėnesių, vis kartojasi. Gera žinia, kad kiekvienas epizodas neišvengiamai praeina.

Unsplash.com nuotrauka

Vienas jaunas kunigas, paklaustas, kaip išgyveno depresiją ir kas jam padėjo pasveikti, liudija:

Po penkerių metų, praleistų seminarijoje, nusprendžiau stoti į vienuolyną. Tačiau prabuvus porą metų vienuolyne užklupo sveikatos problemos, naktimis nebegalėjau užmigti, ir broliai nupirko man traukinio bilietą į vieną pusę. Atrodė, kad sugriuvo mano pašaukimo kelias, niekam nebūsiu reikalingas. Tuomet brolis Morkus iš Tiberiados bendruomenės man pasakė: „Kai tau sunku, eik padėti tiems, kuriems dar sunkiau.“ Jis pasiūlė man važiuoti savanoriauti į Arkos bendruomenę. Tikėjau, kad Dievas veda per klusnumą, tad sutikau, ir tai atnešė man daug džiaugsmo, nuotykių ir atradimų. Po pusės metų savanorystės Arkoje bičiuliai su proto negalia prisileido mane arčiau, dešimtis kartų per dieną apkabindavo ir sakydavo: „Aš tave myliu.“ Mes tapome draugais. Jie mane išgydė ne tik iš nemigos, bet ir iš baimės būti atmestam. Po šio išbandymo manyje liko tvirtas įsitikinimas, kad Dievas išveda iš bet kokios situacijos, jei tik klusniai leidžiamės Jo vedami per kitus.