Kunigas Kęstutis Dvareckas dėl priklausomybės buvo praradęs viską. Šiuo metu Kęstutis vadovauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“. Ją pats įkūrė, o joje kartu gyvena įvairiomis priklausomybės formomis sergantys žmonės. 

Aš esu“ – tai dešimtmetį veikianti priklausomų asmenų bendruomenė, kuri buvo įkurta laiminant kardinolui Audriui Juozui Bačkiui 2009 metų pavasarį. Bendruomenėje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, ir dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus. Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, kuria siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą. 

Paprastai priklausomybe susergama, kai susideda kelios priežastys – paveldimumas, socialiniai ar psichologiniai veiksniai. Priklausomybės ligos yra labai rimta problema, dėl kurios kenčia ne tik sergantis žmogus, bet ir jo artimieji. Daugelis sergančiųjų vis dar nepripažįsta sau ir artimiesiems, kad turi problemų dėl priklausomybės alkoholiui, narkotikams, azartiniams žaidimams, vaistams ar kitoms psichotropinėms medžiagoms, ir nesikreipia pagalbos, nors tam, atrodytų, sudarytos sąlygos.

***

„Alkoholio pirmą kartą paragavau dar būdamas vaikas, jei gerai atsimenu – man tuo metu buvo šešeri metai. O su kiemo draugais alkoholį pradėjome vartoti būdami dvylikos ar trylikos, – savo priklausomybių istoriją pasakoja Donatas. – Gyvenimas buvo iš tikrųjų labai įtemptas. Mano tėvai tuo metu labai pykosi, buvo viskas ant ribos. Mokykloje patyriau stiprių patyčių, aš buvau kitoks nei daugelis mano bendraamžių. Išsiskyriau savo apranga ir ilgais plaukais. Visa mano išvaizda rėkte rėkė, kad man reikia dėmesio. Jau tuo metu buvo akivaizdu, kad kažkas su manimi vyksta. Bet jeigu kas nors paklausdavo, kas man yra, atšaudavau, kad viskas gerai – nelįskit prie manęs.“ 

Būdamas dešimties Donatas pradėjo lankyti muzikos mokyklą, buvo saksofonininkas. Ir muzikos mokykloje, ir paprastoje jam būdavo sudaromos išskirtinės sąlygos.

„Pavyzdžiui, vesdavo ne vieną ar du kartus specialybės pamokas per savaitę, bet keturis. Skirdavo atskiras solfedžio grupes kaip dviem žmonėms, o ne dešimčiai mokinių, nes tiesiog mes buvome gabesni, ir tai mokytojai netruko pastebėti. Penkiolikos apie mane jau rašė ir laikraščiai. 

Kai tėvai skyrėsi, vis dažniau nebenorėjau būti namuose, man ten buvo kančia. Jeigu grįždavau namo, užsidarydavau savo kambaryje, domėdavausi muzika kompiuteryje arba bėgdavau į kiemą. 

Pabuvęs reabilitacijoje pamačiau visą savo vaikystę, visą periodą iki aktyvios priklausomybės. Supratau, kad iki to laiko man vaikystė nebuvo miela. Buvo labai liūdna suprasti, kad mano šeima visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, gyvenau iliuzija visą gyvenimą: kad viskas labai gerai, viskas labai gražu. Tikrai nenoriu nieko kaltinti ar nupiešti negeros, nedarnios šeimos situaciją. Kaip kas sugebėjo, tas taip tvarkėsi.

Mano tėvai skyrėsi ir labai mane tampė po visus tuos teismus. O ten uždavinėjo visokių klausimų: ką mama daro, ką tėvas daro, kaip kas, o man viskas galvoje ūžė. Vienintelė galimybė nuo visko pabėgti man buvo muzika. Daug grojau, daug ja domėjausi ir išvažiavau gyventi į Kauną. 

Tuo metu vidurinėje mokykloje man buvo prasti reikalai. Mokiausi labai blogai. Du kartus buvau paliktas devintoje klasėje, o vėliau du kartus ir dešimtoje. Visi aplinkui apie mane šnekėjo kaip apie talentingą žmogų, aš tikrai turėjau galvą. Tačiau atmenu – klasėje būdavo tų, kurie visiškai nesimokė, bet jie visada išsisukdavo iš situacijos, visuomet praslysdavo, nors ir nieko nedarydavo. O man – niekaip. Tiesiog užsikeldavau kojas ant kedės, ausinukai – ausyse, ir viskas. Nedėjau visiškai jokių pastangų ką nors pakeisti. Buvau absoliučiai atsiskyręs, nesijaučiau nieko vertas, tiesiog norėjosi egzistuoti arba plaukti paviršiumi. Galvojau, kad praplauksiu. Nuoširdžiai maniau, kad mane kas nors pastebės, kažkas paims ir ištrauks iš to maišo, o tada likusį gyvenimą viskas bus gerai.“ 

Unsplash.com nuotrauka

Donatas prisipažino jau nuo tada pradėjęs gyventi iliuzijoje. Atvykęs mokytis į Kauno muzikos konservatoriją, jis pajuto dar didesnę laisvę, nes į bendrąjį lavinimą ten buvo žiūrima atlaidžiau. 

„Studijuoti Kaune man buvo kažkas tokio. Buvau 16-os ilgų plaukų vaikinas. O čia „chebra“ mokėsi visi tokie patys kaip aš – išskirtiniai, žavintys. Vieni grodavo koridoriuose gitaromis ar pučiamaisiais, kiti sėdėjo ir mušė būgnų lazdelėmis į grindinį. Visa tai man atrodė nepaprasta.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Persikrausčiau gyventi įbendrabutį. Mano brolis tuo metu gyveno Kaune, tačiau mūsų santykis buvo ir tebėra labai tolimas.

Kai pradėjau mokytis konservatorijoje, pradėjome vartoti alkoholį vis dažniau, gėrėme ten iš tikrųjų stipriai. Kiek atsimenu, tokie vakarėliai per vieną dieną neužsibaigdavo. Kitą dieną gal ir ramiau, nes bloga, bet dar kitą dieną, jeigu būdavo pinigų, greitai ką nors sugalvodavome. 

Būdamas kokių 17-os metų pabandžiau parūkyti „žolės“, tada prasidėjo dar kitas pasaulis. Tai sukeldavo nepaaiškinamą efektą: apsvaigimas, kitoks matymas daiktų ir garsų, kitoks suvokimas vedė prie kūrybos, muzikinių minčių. Turėjome tokius rūsius, kur galėjome ištisą dieną tūnoti. 

Nuo tada prasidėjo „žolės“ ir alkoholio vakarai. Iki nakties sėdėdavome, ir aš visomis šiomis medžiagomis pradėjau save slopinti. Jei man nesisekė kažkas mokykloje, mokytojai mane paspausdavo, susinervindavau ir tada skambindavau, kviesdavau draugus parūkyti. Vienas stiprių priklausomybės veikimo požymių – kad pradėjau keisti savo jausmus, norėjau juos slopinti arba suaktyvinti. Jeigu būdavo gera, norėjau, kad būtų dar geriau. Nemaniau, kad tai eis taip toli. Nežinojau, kas yra „žolė“, nežinojau, ką reiškia amfetaminas ar kas yra ekstazis, nežinojau, ką reiškia visi tie dalykai.“ 

Iki savojo dugno ėjau labai ilgai. Kai prasidėjo „žolytė“, atsirado ir amfetaminas. Jis man suteikė jausmą ir iliuziją, kad galiu nuoširdžiai kalbėtis. Man to reikėjo. Mes visą naktį kalbėjomės su vienu žmogumi. Visą naktį kalbėjomės, ir aš galvojau: čia mano dalykas, nes manęs kažkas klauso. 

Man buvo nesvarbu, kad kitą dieną jaučiausi žiauriai blogai, kad negaliu gerti vandens, liežuvis išdžiūvęs, akys juodos, baisiai atrodau, slepiuosi nuo visų. Man tai buvo nesvarbu.“ 

Unsplash.com nuotrauka

4–5 metus amfetaminas Donatui buvo pagrindinė narkotinė medžiaga. Vėliau situacija tik blogėjo. 

Mokykloje sakė, kad daugiau nebetrauks manęs. Ten mane laikė daugiau nei metus dėlto, kad aš gerai grojau. Garsinau mokslo įstaigos vardą. Bet tuo metu jau ir tai negelbėjo. 

Tuo laikotarpiu, atsimenu, buvau su drauge. Turėjome tetai priklausantį butą Laisvės alėjoje. Galvojome, ką daryti toliau. Mane pašalino iš mokyklos, o ji ją pabaigė. Buvo talentinga pianistė. Man mergina pasiūlė išvažiuoti į Angliją. Kitą dieną nusipirkome bilietus ir susikrovėme daiktus. Viskas klostėsi taip greitai, aš net nesupratau, kas įvyko. Ji Anglijoje jau buvo buvusi, taigi žinojo, kur važiuoja. Taip ant savo šiknos kažkur nuvažiuoti buvo kvailystė, bet pamaniau: gerai, varom, jeigu mergina sako. Čia buvo, matyt, vienas kvailiausių sprendimų mano gyvenime.

Būdamas Anglijoje pajutau fizinę priklausomybę nuo metamfetamino ir „kristalų“. Jie sukeldavo labai stiprų efektą, po to atsigaudavau ir suprasdavau, kad žiauriai reikia dar, taip žiauriai, kad drebėdavo rankos. Šiek tiek išsigandau to potraukio, bet tai manęs nesustabdė. Mes buvome laisvi, buvome dviese. Gyvenome labai blogoje aplinkoje. Ten buvo žmonių, kurie nuo kažko bėgo, slėpėsi, jiems grėsė kalėjimas, skolos, kažko ieškojo mafiozai. Pusę metų išgyvenome tokioje aplinkoje, paskui susiradome geresnį namą ir geresnę aplinką – galvojau, kad geresnę. 

Persikraustėme gyventi su viena jauna šeima. Kūčių vakaras, ant stalo patiekalų pilna, bet niekas nevalgo, nes visi vartoja „kristalus“ ar kitas narkotines medžiagas. Mano draugė tą naktį kažkur dingo, grįžo po paros. Tiesiog šlykštu dabar prisiminti tą vaizdą. Tą dieną labai susipykome, ir ji viską metusi išvažiavo atgal į Lietuvą. Likau absoliučiai vienas toje šeimoje. Negana to, greitai netekau darbo. Atleido be jokios žinios. Darbuotojas buvau visada geras ir atsakingas, nenueidavau į darbą visiškai ekstra atveju.

Grįžau namo nusivylęs, kad iš darbo atleido, ir žiūriu – ta jauna mama tiesiog ant stalo miega, o ant rankos užrišta gumytė. Švirkštas mėtėsi šalia. Man buvo šokas. Juodu turėjo trejų ar ketverių vaiką, jis lakstė, bet ką darė, nieko namuose daugiau nebuvo. Tą vaiką labai mylėjau, nes jo mama su juo prastai elgėsi. Visą laiką buvau ir jaučiau, kad kažkas čia labai negerai, bet mano priklausomybė ėmė viršų, turėjau potraukį ir ieškodavau narkotikų, taip pat vyliausi susirasti darbą.“ 

Unsplash.com nuotrauka

Darbo Donatas nesusirado, ir situacija tapo labai bloga. Liko be pinigų, be darbo, sveikata buvo bloga. Nieko kita neliko, kaip prašytis mamos pagalbos. Ji atsiuntė sūnui pinigų, ir jam pavyko grįžti į Lietuvą. 

„Tai buvo mano pirmas bandymas nutraukti vartojimą. Grįžau į šeimą, susiradau darbą, gavau butą. Nelabai ilgai truko mano blaivus kelias, kokius tris ar keturis mėnesius.

Mano draugė sužinojo, kad grįžau, pradėjo atsiprašinėti, ir mes susimetėme vėl. Rajonas, kuriame gyvenome, buvo Šeštasis fortas. Ten labai greitai galėdavai įsitraukti į įvairias nusikalstamas veiklas. Viskas taip staigiai įvyko. Vieną vakarą mes šventėme, o ryte išėjau į lauką parūkyti. Lauke ant suolelio sėdėjo viena kompanija, mes susipažinome, ir viskas prasidėjo iš naujo. Vieni traukė amfetaminą, kiti dar kažką. Man tik žodį pasakė, mane net nupurtė, bet noras, alkis buvo didžiulis. 

Lietuvoje nesigydžiau, net tėvai nežinojo, kad turiu bėdų. Tiesiog sakiau: aš išsekęs, man blogai, aš pavargęs, persidirbęs. 

Kiek vėliau draugė pradėjo platinti amfetaminą. Visiškai netikėtai parnešė namo 100 gramų maišą, numetė, sako: žiūrėk, ką turiu. Žiauriai supykau, susipykome, bet nebuvo kur dėtis, reikėjo pinigų. Viskas ritosi į dugną taip sparčiai, kad pradėjau vogti iš parduotuvės, kurioje dirbau. Buvau atsakingas už parduotuvės sandėlį. Pradėjau nešti alkoholinius gėrimus ir cigaretes. Kartais net nesuprasdavau, kaip į darbą nuvažiuodavau, viskas vyko tarsi automatiškai.

Mano diena prasidėdavo amfetamino takeliu, o baigdavosi alumi ir žole. Kartą darbe pamačiau, kad vadovybė vaikšto sandėliuose. Mane pasikvietė pasikalbėti ir pasakė: arba tu prisipažink, arba išvešime su policija už vagystę. Pamenu tą didžiulę gėdą, kurią jaučiau. Sėdėjau, o jie pakišo popieriaus lapą, kuriame buvo surašytos visos prekės, kurias paėmiau. Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Per du mėnesius išnešiau prekių už daugiau kaip 5000 litų. Tas faktas mane pribloškė ir išgąsdino. Tą akimirką suvokiau, kad net nesupratau, kiek daug nuostolių padariau ir kokiu mastu tai darau.

Nešiau alkoholį ir cigaretes nejučiomis dideliais mastais. Mano namų spinta buvo perkrauta vogtų prekių. Už šiuos nusikaltimus buvau nubaustas 9 mėnesių laisvės apribojimo. Tačiau net ir šie įvykiai manęs vis tiek nesustabdė.“

Unsplash.com nuotrauka

Donatas pats pradėjo platinti „žolę“. Jo draugė platino amfetaminą. Į jų namus žmonės ėjo ištisą parą, bet kuriuo metu. Daužydavo duris penktą ryto, kad gautų dozę ar suktinę. 

„Tuo metu susidėjau su netinkamais žmonėmis. Visi tie, kurie platina, kažkam priklauso, jie turi „stogus“, žmones, kurie tiekia narkotines medžiagas. Gatvės prekeiviai labai greitai pamato, kada atsiranda naujas taškas. Platinau narkotikus pusantro mėnesio ar du ir buvau pastebėtas vietinių prekeivių. Kadangi žmonių srautas buvo didelis, jie ėjo dienomis ir naktimis, nebežiūrėjau pro durų akutę, kas beldžiasi.

Vieną vakarą pabeldus įduris, atidariau jas, ir man buvo ginklu trenkta į galvą. Du vyrai su kaukėmis nustūmė mane į buto vidų. Paėmė visus mano turėtus narkotikus, o jų tuo metu buvo nemažai. Nežinojau, kur kreiptis, kam skambinti. Policijai juk neskambinsi. Tėvams – irgi, jie negali žinoti, o tiekėjams negalėjau prisiskambinti. Paskui per kaimyną kažkaip išsikviečiau žmones, kurie man tiekė narkotines medžiagas. Jie mane spaudė, kad turiu tęsti prekybą, nes dabar „skylė“, kaip jų versle vadinama ši situacija, ir reikia viską užglaistyti. 

Buvau verčiamas platinti toliau, siūlė duoti ginklą, taip pat žadėjo žmogų apsaugai parūpinti. Neturėjau kito pasirinkimo, tik dirbti jiems toliau. Ir tai įvyko antrą kartą. Antrąkart įsibrovė į mano namus. Tuo metu mes su drauge jau gyvenome atskirai, buvau vienas. Buvome apsipykę, nes ji pradėjo lošti, ir visi namuose buvę pinigai dingdavo labai greitai. Antrą kartą įsibrovus manęs sveiko nebepaliko, namai buvo kruvini.

Tą akimirką viskas staiga lyg nutrūko. Po šio įvykio į mano namus kokias tris paras niekas nebuvo atėjęs. Užsirakinau duris, ant langų užkaliau kažkokias medžiagas, kad kuo mažiau dienos šviesos būtų viduje. Šliaužiau žeme iki tualeto, nes negalėjau paeiti, visas buvau mėlynas nuo daugybinių sumušimų. Man skaudėjo visą kūną. Neatsimenu, ar šaukiausi Dievo. Gulėjau, bandžiau kvėpuoti, kažkaip gerti vandenį, nes buvau išsekęs. Buvau dingęs kokį mėnesį, nieko niekas iš manęs negirdėjo ir negalėjo su manimi susisiekti. Tačiau brolis per draugus sužinojo, kad man gresia kalėjimas, nes probacijos tarnyba apribojo laisvę. 

Nenuėjau pas inspektorių atsižymėti. Norėjo skelbti kitą teismą, kad mane uždarytų į laisvės atėmimo vietą. Atėjęs brolis išvydo nusiaubtą, kruviną butą ir negalėjo patikėti tuo, ką mato. Tąkart jis tik prašė parodyti rankas, ar nesibadau.“ 

Unsplash.com nuotrauka

Nuo tada prasidėjo Donato sveikimo kelias, kai sužinota apie jo problemas. Iki to laiko jam viską sėkmingai pavyko slėpti. 

„Man buvo blogai, todėl turėjau kažką keisti savo gyvenime. Visi mano pokyčiai vyksta per didžiulę kančią. Kaip žmogus buvau beprotiškai susireikšminęs, ir man kažką pakeisti taip paprastai būtų buvę sudėtinga. Dievas man siuntė tuos žmones, kad jie mane supurtytų. Po antro užpuolimo išsikrausčiau iš to buto. Turėjome dar pokalbį su visa šeima. Susitikome keturiese – aš, brolis, mama ir tėtis. Tai buvo pirmasis susitikimas po 10 metų. Be galo skaudus susitikimas, nes tėvas iš manęs tyčiojosi. Juokėsi ir dėl „miltelių“, ir dėl kokaino. Jis nesuprato, jisnežinojo, kas tai yra. Nežinojo, kad tai liga. 

Tik brolis mane užstojo tėvams kartodamas, kad tai yra liga. Pats to dar nežinojau. Nuo tos dienos pradėjau pamažu su savo gyvenimu tvarkytis. Išsikrausčiau ir išvažiavau į Vilnių. Čia buvo pirmoji mano „Minesota“. Reabilitacijoje pagavau bangą, tokią euforiją jaučiau, kai suvokiau, kad galima gyventi blaiviai. Tačiau turėjau iliuziją, kad mano problema yra narkotikai, o alkoholio vartojimą galiu sąmojingai reguliuoti. Alkoholio visiškai nesureikšminau ir net nemačiau, kad jau paauglystėje pradėjau eiti priklausomo žmogaus keliu. 

Išėjęs iš reabilitacijos centro buvau keturis mėnesius švarus, tačiau pradėjau gerti. Maniau, saikingai vartoju, bet, kaip aš dabar vadinu – susikūriau iliuziją. Susiradau draugę, prasidėjo meilės istorija, ir tai buvo labai gera erdvė naudoti savo egocentriškumą ir puikybę. Greitai supratau, kaip išnaudoti šalia esantį žmogų. Buvau psichologinis smurtautojas. Tie santykiai buvo be galo žalingi, juos buvo labai sunku nutraukti. Alkoholis buvo didelė mano problema, o kai pradėjome skirtis ir pyktis, grįžau prie narkotikų. 

Maždaug prieš metus pradėjau vartoti kasdien. Dirbau gamykloje, paskui statybose – ne savos rogės. Visko aplink bijojau ir pasinėriau į visišką izoliaciją. Gyvenau vienas, dingo visi draugai, buvo tobulos sąlygos man vartoti. Uždirbdavau nemažus pinigus. Vieną vakarą prisivalgęs visokių tablečių nebežinojau, ką daryti su savo gyvenimu. Suvartojau šešias ekstazio tabletes, išgėriau litrą degtinės, dar kažkokių vaistų – tiesiog sėdėjau balkone ir verkiau. 

Su manimi niekas nebendravo, visi matė, kad noriu tik gerti ir vartoti. Tuo metu bendravau tik su kitais muzikantais, bet tik apie save šnekėdavau, visada norėjau kažką įrodyti žmonėms. Nes pats sau nebuvau mielas, pats sau nebuvau geras žmogus. Pats sau aš buvau šlykštus narkomanas. O kitiems norėjau būtinai įrodyti, kad aš toks nesu. Verkiau ir šaukiausi Dievo pagalbos. Mano galvoje radosi minčių apie savižudybę. Galvojau, yra du keliai – arba šoku pro balkono langą, arba būtinos esminės permainos.

Tai padėjo sąmoningai suprasti, kad esu visiškai bejėgis. Tą akimirką man labai padėjo buvusi draugė. Ji atvažiavo naktį pas mane, buvo su manimi, kol aš išblaivėjau. Nusprendžiau dar kartą eiti į „Minesotą“.“ 

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas

El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt

Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM

Tel. +370 699 68 409