Teksto autorė – mokytoja, dviejų knygelių autorė ir aštuonių vaikų mama. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Dievas yra mama. Tą mintį gan seniai, 1935 metais, išsakė šveicarų kunigas M. Zundelis (tik tuokart ji negavo vyresnybės imprimatur), vėliau, 1978-aisiais, ją pakartojo popiežius Jonas Paulius I: „Mes esame nepaliaujamos Dievo meilės objektas. Žinome, kad Jis visada yra į mus atkreipęs akis, taip pat ir tada, kai mums atrodo, jog stojo naktis. Jis yra tėvas, o dar labiau Jis yra motina.“ Šitą Dievo motiniškumą nuolat išgyvenu šeimoje, kontempliuodama tiek džiaugsmo, tiek skausmo slėpinius, kuriais gyvenu jau dvidešimt penkerius metus.

Vaikas pažįsta Dievą, žvelgdamas į savo mamą (kartais toji pažintis būna labai liūdna ir ne priartinanti, o uždengianti Dievo veidą). Ir mamos pažįsta Jį, žvelgdamos į savo vaikus. Būna, kad tas pažinimas suglumina, sugraudina, nes meilė prasiveržia neįtikėčiausiomis formomis ir netikėčiausiu metu, kai sau atrodome visiškai „susimovę“. Štai skubinu į darželį mūsų mažiausiąjį, pagrandėlį. O jis lėtai, neskubėdamas (juk visas gyvenimas prieš akis!) sėdi, krapštinėjasi, nesiauna batelių ir pan. Aš jau ir už rankos jam timpteliu, ir balsą pakeliu, esą per jį pavėluosiu į darbą ir t. t. Važiuojam abu tylėdami. O darželyje jis, keturmetis vaikas, palypėja ant suoliuko ir ima mane neskubėdamas bučiuoti: į kaktą, skruostus, nosį, kaklą, tada abi rankas, net delnus, ir dar piršteliu išvedžioja kryželio ženklą – ne tik ant kaktos, bet ir ant abiejų rankų... Argi tai ne Dievo palaiminimas? Ar ne Rytmetinė malda?

Arba septynerių metų vyresnėlis: įbėga su batais į virtuvę, įspaudžia į ranką pienių puokštę: „Čia tau, pamerk“ – ir vėl išlekia į lauką zbitkų krėsti. Žvelgiu į geltoną kupstelį ir šypsausi: vaiko padovanotų pienių niekaip negaliu pavadinti piktžolėmis (nors dar visai neseniai ravėjau jas iš mūsų kiemo, kol nepaleido į daržus ir pievas savo parašiutininkų desantų).

Dievas slėpiningu būdu veikia per vaikus, padarydamas juos savo apaštalais ir pasiuntiniais, kad skelbtų mums, tėvams, Gerąją Naujieną, kad padrąsintų patikėti, jog nepaisant visko esame labai mylimi ir svarbūs. Pamenu, išgyvenau didelį suspaudimą ir gundymą, kad mano gyvenimas esąs ne toks vertingas, tik puodai bliūdai, nuolatinis bėgimas, tuo tarpu kitos draugės (beje, jau užauginusios savo vaikus arba turinčios jų triskart mažiau) vyksta į piligrimines keliones, atvertinėja bendradarbius, dalyvauja rekolekcijose ir pan. Kuo labiau dairausi į kitus, tuo labiau gūžiuosi ir liūdnėju. Tada grįžus namo ant rašomojo stalo randu didžiulį antraklasės dukrelės raštelį, beveik skelbimą: „Mama, labai tave myliu ir linkiu visados išlikti savimi (nes esi nuostabi!).“ Štai taip. Su šauktuku ir skliausteliais. Argi tai ne Dievo sms? Vėliau sužinojau, kad S. Kierkegaard‘as būtent tai, kai žmogus nebūna savimi, vadino nuodėme. O juk kiek žmonių taip ir nugyvena ne savo, o kitų (net savo vaikų!) gyvenimus.

Eglės Venslovaitės Šiliūnienės šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Taip ir gyvenu, vis iš naujo mokydamasi būti savimi. Mokydamasi leisti vaikams būti savimi. Pasitikėti net tada, kai raugių atrodo daugiau nei kviečių. Tuomet gryna valia, nematydama jokio rezultato, sakau: Šeimininkas pasėjo gerą sėklą ir ji duos vaisių metui atėjus. Mūsų vaikai yra gera sėkla. Mes esame gera sėkla. Ir argi mano reikalas žinoti, kada ateis metas?.. Dievo malonės remiama mokausi Jį šlovinti - ypač tada, kai visiškai nesiseka. Kai nepaisant to, jog viską, atrodo, dariau gerai, rezultatas yra niekinis. Daug sykių kartu su Jayru vaikščiojau įsitvėrus į Jėzaus žodžius: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36). Tada šlovinu. Garsiai skaitau psalmes. Jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą (Ps 30, 6), Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas (126, 4), Tikrai tu mus vėl atgaivinsi (Ps 85, 7). Visiškai pasitikiu Dievo Žodžiu! Ir, žinoma, taip pat garsiai pati sau primenu, kad ne Šiliūnienė valdo pasaulį, ne ji įkvėpė mūsų vaikams gyvybę, ne ji apsaugo, kai jie eina per tamsiausią slėnį, bet Tasai, kuris juos užmezgė mano įsčiose, devynis nuostabius pumpurus, kiekvieną vis kitokį, su niekuo nepalyginamą. Ir net jei kuris iš jų taps avimi paklydėle (o juk taps!), tai Gerasis Ganytojas jų ieškos tol, kol suras. Kaip kadaise, prieš daugiau nei 20 metų, surado ir išgelbėjo mane pačią.

Dar mokausi už viską dėkoti, kaip patarė savo laiške šv. Paulius (1 Tes 5, 16–18), o vienas kunigas gražiai paaiškino: į žodį viskas įeina viskas. Taip! Dėkoju už aplankymus, apkabinimus, piešinius, raštelius, rankdarbius, sms žinutes... Bet pamažu mokausi dėkoti ir už neaplankymus, nepasveikinimus, nutolimą. Nes tada galiu glaustis prie visų malonių Davėjo, tiek kartų neaplankyto, apleisto, net išduoto tų, su kuriais valgė prie vieno stalo... To, apie kurio dovanas sakome: „Atsitiktinumo dėka...“ arba „Žvaigždės/horoskopas lėmė…“, arba tiesiog  gėrimės savo talentais, gabumais, savo sėkme.

Yra žmonių, apie kuriuos sakome: jis mano bendradarbis. Taip apie mus sako Dievas: jis, ji mano bendradarbiai. Juk kiekvienas vaikas – nauja darbo sutartis su neregimuoju Darbdaviu. O kiek kartų jaučiausi išmušta iš vėžių, kai tą sutartį gaudavau! Ir patikėkit, neišėjusi iš namų įveikdavau galingų rekolekcijų programą (ne tik kiekvienąkart, kai laukdavausi, bet ir tą daugybę kartų, kai galvodavau, kad laukiuosi).

Beje, mūsų Darbdavys turi puikų humoro jausmą. Štai važiuoju gatve, kamščiai, prieš mane automobilis, kurio valstybinio numerio raidžių kombinacija DEO. Pakeliu akis aukščiau, ant galinio lango stiklo užrašyta: BENDRASTATYBINIAI DARBAI. Manau, kad ir mes kartais jį prajuokinam (turiu minty ne tik garsų posakį apie mūsų planus). Štai meldžiamės su vaikais Švč. Mergelės Marijos litaniją. Kai kurie žodžiai jiems, matyt, nesuprantami, tad pasako savaip: „Marija nepalydėtoji, melski už mus…“, „Sandros skrynia, melski už mus...“ Panašiai kaip per Mišias – Oksana aukštybėse...

Tai toks tas mamos gyvenimas. Bendros statybos. Bendra daržininkystė. Tikiu, kad Viešpats stato. Tikiu, kad Šeimininko sėkla gera. Tikiu, kad Dievas irgi yra mama. Mokausi pasitikėti. Mokausi atpažinti Jį kasdienybėje. Sykį per Marijos radiją klausydama laidos išgirdau senovinę maldą – nepamenu autoriaus, nei tos maldos teksto itin tiksliai, bet ji skambėjo maždaug taip: Dievas yra priešais mane. Dievas yra už manęs. Dievas yra mano kairėje. Dievas yra mano dešinėje. Dievas yra po manimi. Dievas yra virš manęs... Nuostabi malda! O savo kasdienybėje turiu progų ją išgyventi labai asmeniškai. Į mano lovą vis dar atbėga mūsų pagrandukas, tas, kur rankas laimina, ir atsigula iš dešinės, prie sienos. Paryčiais, man nieko neįtariant, iš kairės prisiglaudžia jo broliukas, o labai dažnai, susapnavusi negerą sapną, iš kito kambario ateina sesytė ir susirango man prie kojų. Atbundu suspausta į vieną pozą, iš visų įmanomų pusių apkamšyta vaikų. Galiu sakyti: per jus neišsimiegojau. Bet sakau kitaip: Dievas man iš kairės. Dievas man iš dešinės. Dievas prie mano kojų...