Rasos Baškienės asmeninio archyvo nuotrauka

Tą vasarą per Lietuvą žygiavo Roko maršas, visur pleveno trispalvės, šurmuliavo mitingai, o rugpjūčio 23-ąją su latviais ir estais ruošėmės susikabinti rankomis nuo Vilniaus iki Talino. Įvykių sūkuryje pas mus atvyko Horstas ir Christa – svečiai iš socialistinės Rytų Vokietijos. Rudenį planavome vykti pas juos, nes tokie mainai tiko tiek Rytų vokiečiams, tiek lietuviams, norintiems išlįsti iš „geležinės uždangos“. Nors Brežnevas ir DDR lyderis Honeckeris ne kartą meiliai bučiavosi, visam pasauliui demonstruodami brolybę ir vienybę, svečiai iš broliškos soclagerio šalies atvykti galėjo tik pagal iškvietimą, pasirašytą kviečiančiojo darbovietės kadrų skyriaus viršininko.

Nueinu pas tą viršininką su popieriumi, laukiu parašo. O jis man: „Nepatarčiau tų žmonių čia kviesti...“ Svečių iš draugiškosios DDR? Net atsilošiau iš nuostabos: „Aš  neprašau jūsų patarimo!“ Šie žodžiai išlėkė šviesos greičiu, matyt, tas laisvės oras buvo kaltas – gi puikiai žinojau, kokia instancija sovietmečiu laimindavo daugumą tų kadravikų. Viršininkas jau žiojosi man siūlyti eiti, iš kur atėjus, bet paskutinę minutę apsigalvojo ir tylėdamas pasirašė.

EPA nuotrauka

Laikai jau buvo pasikeitę. Atvykę svečiai stebėjosi mūsų nuotaika ir drąsiomis kalbomis. „Ne, pas mus taip dar nebus...“ – purtė galvas. Grįžę namo jie tiek gyrė Lietuvą, kad draugai ir kaimynai stebėjosi: „Negi ten geriau negu Bundes Republik?" O Horstas ir Christa linksėjo: „Geriau, negu Bundes Republik...“ Niekas Rytų Vokietijoje tą vasarą nenujautė, kad vos už poros mėnesių tas laisvės sąjūdis ateis ir pas juos, o galiausiai sugriaus Berlyno sieną.

Spalį traukiniu Vilnius–Berlynas kartu su vyru išvykome atsakomojo vizito. Vežėmės daug jau pradedančių nuvertėti rublių, už kuriuos planavome nupirkti savo trimečiui sūneliui visokiausių vaikiškų dalykėlių, kurių nė su žiburiu negalėjai gauti sovietų rojuje. Gabenome ir elektrinį radiatorių – šito deficito būtinai reikėjo mūsų draugams vokiečiams. Apie draudimą išvežti elektrinius prietaisus į užsienį sužinojome tik traukinyje, jau po to, kai mūsų kupė paliko automatais ginkluoti pasieniečiai („Električeskije pribory jest?“), išnaršę visus užkaborius ir nepastebėję to supakuoto į dėžę radiatoriaus, pastatyto pačioje matomiausioje vietoje – prie lango, po staliuku.

Rytų Vokietijoje jau pūtė nauji vėjai: žmonės ir ten mitingavo, dažnas mus užkalbindavo, teiraudamasis, kokius čia trispalvius ženkliukus savo paltų atlapuose segime. Teko ir mums sudalyvauti viename tokių mitingų, vykusių Leipcigo katakombose. O Berlyne ilgąja Under der Linden nužygiavome pasižiūrėti to Šaltojo karo simbolio – Brandenburgo vartų didžiojoje sienoje, padalinusioje miestą į du atskirus pasaulius. Jei kas nors būtų pasakęs, kad po dviejų savaičių ji grius – būčiau pasukiojusi pirštą ties smilkiniu. Toks laisvės tempas net mums dar buvo nesuvokiamas. 

Straipsnio autorė su bičiuliais Christa ir Horstu. Gedimino Baškio nuotrauka

Christos ir Horsto dukters vairuojamu trabantu išmaišėme Tiuringijos parkus, miškus, pilis, aplankėme bičiulių, kurie didžiavosi mumis, lietuviais, gimines ir draugus. O jie vaišino mus viskuo, ką turėjo geriausio. Taip pat ir bananais, kurie net ir Rytų Vokietijoje buvo didžiulis deficitas. Pamačiusi tuos bananus supratau, kad tikrai negalėsiu jų valgyti, kad vešiuosi juos per visas sienas ir valstybes niekada bananų neragavusiam savo trimečiui. Veltui bičiuliai įkalbinėjo nedaryti tokios kvailystės ir suvalgyti tuos bananus čia ir dabar, nes į Lietuvą išvykti turėjome tik po savaitės, ir bananai tokio ilgo laiko nebūtų išgyvenę. Tačiau aš purčiau galvą: ne, ne ir ne – jie keliaus mano sūnui į Lietuvą! 

Rytų Vokietijos parduotuvės mums atrodė kaip rojus, nors osiai (rytiečiai vokiečiai), su ilgesiu žvelgdami į Vakarus, dejavo, kad jose nieko negalima nusipirkti. Tose parduotuvėse kaip pakvaišusi graibsčiau vaikiškus džinsiukus, striukytes, batelius – akys raibo nuo tokio grožio ir gausos. „Turėsi nemalonumų su vokiečių muitine...“ – ne kartą perspėjo sutuoktinis, bet aš tik ranka numojau. Visą sąmoningą mano gyvenimą ženklino chroniškas deficitas, savo apogėjų pasiekęs būtent tais 1989-aisiais, kai laisvai nebegalėjome nusipirkti dantų pastos, skalbimo miltelių, ūkiško muilo (kam jis rūpi dabartiniais laikais?) ir kitų elementarių buities reikmenų, jau nekalbant apie prekes vaikams... Reikia pasakyti, kad buvau labai nestereotipinė mama: iš gimdymo namų sūnų parsivežiau rožiniuose vystykluose, o dukrą, gimusią po kelerių metų – žydruose. Nes tik tokius gavau „Gandre“ – vaikiškais drabužėliais prekiavusioje parduotuvėje, kurioje kiekviena besilaukianti mama pagal išduotą kūdikio kraitelio sąrašą galėdavo nusipirkti šiek tiek vystyklų, keletą šliaužtinukų ir kitų būtinų daiktelių. Tuose vienodų raštų ir spalvų šliaužtinukuose krykštaudavo mažiausieji piliečiai, nuo pirmųjų dienų visi iki vieno pratinami maitintis ir miegoti pagal nežinia kieno ir kokiam tikslui nustatytą grafiką, nuo kurio mamoms greitai baigdavosi pienas.

Ruošdamasi kelionei namo nukirpau etiketes nuo visų įsigytų vaikiškų rūbelių ir suslapsčiau juos tarp mūsų drabužių, rankšluosčių, kitų kelionės reikmenų. Savo sūneliui lauktuvių vežėme ir žaislinį sunkvežimį, kone brangiausią ir didžiausią tokios rūšies žaislą visoje Rytų Vokietijoje. Dėl tų vaikiškų gėrybių visiškai buvau pametusi galvą, nors puikiai žinojau, kad DDR neseniai buvo uždraudusi išvežti iš šalies vaikiškas prekes. Tokios tad buvo brandaus socializmo grimasos: vieni draudė išvežti elektrinius prietaisus, kiti – vaikų reikmenis, o mes bandėme pro tą Scilę ir Charibdę prasmukti. Įsėdus į traukinį įtampa įkaito iki raudonumo – prie mūsų kupė artėjo muitininkai. Sėdėjau visa nutirpusi: jei jie mane užkalbins, aš tučtuojau apalpsiu! Bet muitininkai nušurmuliavo pro šalį, neužsukę pas mus, tad Lietuvą pasiekėme laimingai, tačiau bananai, kaip ir reikėjo tikėtis, supuvo...

Socialistinė ekonomika leido paskutinį kvapą. Gatvėse driekėsi didžiulės eilės prie degtinės, skalbimo miltelių, muilo, vaisių. 1989-ųjų pabaigoje brolis savo vestuvėms Jaunavedžių salone (dar vienas brandaus socializmo išmislas) negavo pirkti baltų marškinių, tad teko skolintis. Atsirado talonai kruopoms, cukrui, sūriui. Apie mėsą nebuvo ko ir kalbėti – ji visada buvo deficitas. Kaip ir grikiai, kurių po vieną kilogramą mėnesiui atseikėdavo kūdikiams iki vienerių metų. O kaip norėdavosi vaisių! Sykį eidama gatve pamačiau, kad „išmetė“ mandarinų. Stojau į eilę, o kai po kelių valandų laukimo atsidūriau prie prekystalio, pasirodė, kad neturiu jokio maišelio, į kurį tuos mandarinus galėčiau susimesti. Pradėjau grūsti į mažulytį rankinuką, mandarinai netilpo, krito, riedėjo po prekystaliu ir pirkėjų kojomis, o aš juos rinkau...

***

Tik keli mėnesiai buvo likę iki Kovo 11-osios, ir ta absurdo imperija pradėjo griūti.