„Katalikų pasaulio“ žurnalo kūrėjas vyr. redaktorius kun. Vaclovas Aliulis MIC. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

Prieš 30 metų, 1989 m. vasario 5 d., sovietmečiu šviesą išvydo „Katalikų pasaulio“ žurnalas, ne tik pirmą kartą Lietuvoje viešai skleidęs katalikų tikėjimo ir dorovės mokslą, bet ir pirmasis leidinys, išvedęs lietuvišką spaudą į tarptautinę areną.

 „Būsime tam tikras židinys“

„Katalikų pasaulio“ numeris

„Katalikiškas“ – graikų kalbos žodis „katholikos“ – reiškia visuotinis. Net ir kalbėdami apie detales ar smulkius vietinius faktus, stengsimės neišleisti iš akių kuo platesnės panoramos. Kiek leis apimtis ir jėgos, noromis draugiškai padiskutuosime su kitaip manančiais.“ Taip, atskleisdamas pirmąjį „Katalikų pasaulio“ numerį teigė žurnalo vyr. redaktorius ir leidybinės grupės pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis MIC, vėliau pasakojęs apie ilgai laukto leidinio atsiradimo aplinkybes: „Prabėgus savaitei po Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, „Žinijos“ draugijos salėje vyko visuomeninė konferencija, skirta kultūros klausimams. Pertraukos metu sutiktas Kompartijos propagandos skyriaus vedėjas Lionginas Šepetys ir beklausiąs manęs: „Jūs, Bažnyčia, tikriausiai ir spaudos norėsite?“ Nedvejodamas atsakau: „Be abejo, norėsime populiaraus žurnalo.“ – „O kokio tiražo?“ Nemirktelėjęs atsakau: „100 tūkstančių“. – „Gerai, tegul vyskupai kreipiasi į valdžią su prašymu.“

Bemaž tris mėnesius užtruko visokie derinimai su įstaigomis, tvarkančiomis leidybą, popieriaus tiekimą bei leidinių platinimą. Kuriant redakcijos branduolį, buvo pakviesti pogrindžio spaudoje reiškęsi katalikai intelektualai: kunigai Jonas Lauriūnas SJ, Virginijus Veilentas, pavaduotojas, Edvardas Rudzikas, pasauliečiai Petras Kimbrys, Kastantas Lukėnas, Gytis Ramoška, Stefanija Puodžiūnienė. Žurnalo atsakingosios sekretorės pareigos teko poetei Marijai Katiliūtei-Lacrimai.

„Būdinga, – pasakojo kun. Aliulis, – kad „Katalikų pasaulį“ platino tie kunigai, kurie buvo kūrę ir platinę „Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius, o kurie sovietmečiu buvo nuleidę rankas, daugelis ir dabar jų nepakėlė.“

Pirmosios pažintys Rūpoldinge. Iš kairės: katalikiško šeimos žurnalo „Liboriusblatt“ redaktorius Giunteris Bogdanas ir „Katalikų pasaulio“ bendradarbiai Kastantas Lukėnas, kun. Virginijus Veilentas ir Petras Kimbrys. „Katalikų pasaulio“ žurnalo nuotrauka

Pažintis su Tarptautine katalikų spaudos unija

Žurnalo skyrelyje „Susitikimai“ kun V. Aliulis rašė, jog Lenkijos Episkopato Spaudos biuras, sužinojęs apie Lietuvoje ir Latvijoje pasirodžiusius katalikiškus leidinius, jų redaktorius pakvietė dalyvauti 1989 m. gegužės 22–23 d. Čenstakavoje vyksiančiame „Union Catholigue Internacionale de la Presse“ (UCIP) vadovaujančios Tarybos sesijoje. Tai 1927 m. įsteigta tarptautinė katalikų spaudos unija, Šv. Sosto pripažinta autonominė organizacija, koordinuojanti masinės informacijos priemonių (labiausiai spaudos) darbuotojų veiklą, ginanti katalikų žurnalistų teises ir teikianti jiems visokeriopą pagalbą. UCIP‘a, būdama nevalstybinė, turi savo atstovus UNESCO ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Dienotvarkėje – būsimojo kongreso Rūpoldinge organizavimo, procedūros ir rinkimų tvarkos klausimais. Lietuvos ir Latvijos atstovų dalyvavimas buvo priimtas su dideliu džiaugsmu ir susidomėjimu. „Prie stalo ir per pertraukas buvo daug progų pasikalbėti su Tarybos nariais ir sesijos svečiais. O vieną popietę kartu su mons. J. Torbovičiumi iš Latvijos turėjome nelyginant spaudos konferenciją apie mūsų leidinius ir kita... Sugrįžęs į Varšuvą „atlikau pasitobulinimo kursus“ „Pšegliond katolicki“ redakcijoje (tai Varšuvos arkivyskupijos kurijos – Primo organas). Kitą dieną aplankiau Nepojalianovą, kur spaudos židinys įkurtas Maksimilijono Kolbės. Pamačiau, kiek erdvės reikia spaustuvei, net ir nedidelei, spausdinančiai vieną savaitraštį, apie 20 knygų per metus ir smulkesnių leidinėlių.

„Spauda – nėra hierarchijos ruporas ar įrankis“

„Katalikų pasaulio“ numeris

1989 m. spalio 16–22 dienomis Rūpoldinge, kurortiniame miestelyje Bavarijos Alpėse, įvyko XV UCIP, Tarptautinės katalikų unijos, kongresas „Naujosios spaudos technologijos-kūrybingumas-atsakomybė“. Į margaspalvį ir daugiatautį beveik 600 delegatų būrį iš 60 pasaulio šalių įsijungė ir trys „Katalikų pasaulio“ redakcijos nariai. „Atriedėjome „Žiguliukais“, nes mūsų redaktoriaus pavaduotojas kunigas Virginijus Veilentas visai nesibaido sėsti už vairo ir savo malonumui nuvažiuoti bent po tūkstantį kilometrų per dieną“, – žurnale rašė Kastantas Lukėnas.

Kongresą atidaręs UCIP prezidentas Paryžiaus leidyklos „Bayard Presse“ direktorius Žanas Mart Kriuno pasiūlė apmąstyti kelis svarbiausių klausimų pluoštus. Ar spaudos agentūrų ir informacijos bankų evoliucija nesubanalins pačios informacijos? Ar sugebės katalikų žurnalistai atsispirti prieš įvairybės sąmyšį ir išskirti kas svarbiausia? Ar negresia rašytinio žodžio nuvertinimas? Popiežiškosios socialinio bendravimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Džonas P. Folis pažymėjo, kad žurnalistai – akys, pro kurias pasaulis suvokia save. Jie turi pagauti socialinių įvykių vidinę, giliąją prasmę. Bažnyčia – mozaika, o ne monolitas, simfonija, o ne solo. Šiuos sudėtingus santykius privalo atspindėti katalikų spauda.

„Spauda nėra hierarchijos ruporas ar įrankis“, – teigė Vokietijos Vyskupų konferencijos pirmininkas vysk. Karlas Lemanas. Žurnalistas, norėdamas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo, neprivalo gražinti esamos padėties. Informatikos profesorius Viljamas Tornas kalbėjo apie paradoksalią šių laikų situaciją. Žmonija“, iš kartos į kartą žodžiu perdavusi savo svarbiausiais tiesas, tikėjimo kraitį, pagaliau įvaldžiusi rašto techniką, gyvena naują erą. Žmonės, nors mokėdami, nebenori skaityti, siekia vizualios informacijos. Amerikietės Patricijos Bomnard nuomone, elektroninių komunikacijos priemonių era grąžinsianti informacijos vienovę ir integralumą, prarastą spausdinimo technikai būdingu skaidymu į elementus. Italijos informacinės agentūros SIR prezidentas Džiuzepė Kačiamanis, atvirkščiai, nuogąstavo dėl realaus pavojaus – tolydžio skurstanti kalba perima mašininių komandų štampus. Sakralios valstietiškos kultūros išpuoselėtos prasmės tampa nebesuprantamos jaunajai kartai. Kompiuterizacija keičia ne tik išorines gyvenimo aplinkybes, bet ir pačią galvoseną, santykius su kitais žmonėmis.

„Jautėmės taip, tarsi Lietuva būtų pasaulio centras, – rašė K. Lukėnas. – Daug kalbėjomės su lenkais, čekais, vengrais ir vokiečiais. Švedai apgailestavo, kad tiek metų gyveno, nežinodami, kokia valstybė yra anapus Baltijos jūros, o norvegė redaktorė padovanojo „Šv. Olavo“ numerį su reportažu apie Lietuvą. Arkivyskupas Folis džiaugėsi įsismeigęs į atlapą dvigubą Jogailos kryželį, o sutikęs sakydavo: „Lithuania“, „bravo“ ar šiaip ką malonaus...“

Svarbus įvykis šiame kongrese – Europos regiono komiteto, į kurį priimtas ir Lietuvos katalikų spaudos atstovas, įsteigimas.

„Katalikų pasaulio“ numeris

Gintaro ašaros Fatimos Madonai

1990 m. kovo 22–25 d. Fatimoje (Portugalijoje) Europos Vyskupų Konferencijos tarybos (CCEE) rengtoje konferencijoje masinės informacijos priemonių klausimais dalyvavo „Katalikų pasaulio“ žurnalo redaktoriaus pavaduotojas kun. Virginijus Veilentas ir atsakingoji sekretorė Marija Katiliūtė (Lacrima). Ji straipsnyje rašė: „Turint omenyje kovo mėnesį Lietuvoje įvykusiais permainas, mūsų kelionė, galima sakyti, buvo stebuklas. Porai dienų belikus iki išvykimo, dar neturėjome nei vizų, nei bilietų... Ir kaip čia neprisiminsi latvių katalikų žurnalo „Katoliu dzeive“ redaktoriaus Andrejaus Agluoniečio (su juo susitikome Maskvoje ir bendravime visą kelionę) žodžių: „Dievo Motina, išjudinai mus iš namų, tai ir rūpinkis, ir namo parvesk.“ Aprašydama savo įspūdžius, M. Katiliūtė pažymėjo, kad stebino visų atvykusiųjų nuoširdus bičiuliškumas ir paprastumas: „Prie garbaus dignitoriaus gali prieiti ir bendrauti kaip lygus su lygiu, nors esi mažutis, ne koks išminčius. Ir kuo didesnis asmuo, tuo paprastesnis. Labai sužavėjo arkivysk. Džonas Folis, Popiežiškosios socialinių bendravimo priemonių tarybos pirmininkas. Jį pamačius, iškart pasidarydavo linksma.“

Konferencijoje kun. V. Veilentas informavo apie Lietuvą, ypač jos išgyventus sunkumus. Davė ir ne vieną interviu radijo ir televizijos žurnalistams. Paskui jau Lisabonoje buvo atvejų, kai nepažįstami žmonės gatvėje užkalbindavo kun. Virginijų: „Sveiki, kunige! Kaip sekasi? Mes matėme jus per televiziją…“ Lietuvos vardas skambėjo ne sykį šv. Mišių visuotinėje maldoje, Apsireiškimo koplyčioje minių kalbamo šv. Rožinio intencijose. Viešpaties Apreiškimo šventės dieną per šv. Mišias belgas jėzuitas Tommy Scholtesas paskelbė, kad dalyvauja Lietuvos ir Latvijos atstovai: Lietuva kaip atnašų dovaną neša gintaro karolius, o Latvija – Agluonos Dievo Motinos paveikslą. „Taip Fatimos Rožė priėmė „Lietuvos ašaras“, kurias sudėjau į koncelebracijai vadovavusio Leirijos vyskupo Serafimo Fereiros rankas. Mūsų dovanos išbuvo ant altoriaus per visas Mišias“, – rašė M. Katiliūtė.

CCEE konferencijos baigiamojoje rezoliucijoje pažymėta, jog neatsitiktinai Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai dieną Fatimoje susirinko vyskupai, atsakingi už masinės informacijos priemones, jų sielovadą. Marijos paslaptis atskleidžia visuotinį Išgelbėjimą, o tų dviejų šventų moterų (Marijos ir Elžbietos) susitikimas – neapsakomą žmogiškojo ir religinio bendravimo patirtį, išsakytą skaidriais „Magnifact“ žodžiais. Į Fatimą pirmą kartą atvyko visų Europos kraštų atstovai.