Ansamblio „AR's Musica“ nuotrauka

Nerimstant aistroms dėl daugiabučių statybomis darkomo barokinio Misionierių bažnyčios ansamblio, kamerinio ansamblio „AR‘s Musica“ muzikantai Misionierių bažnyčios papėdėje susirinko atlikti klasikinės muzikos šedevrų, taip siekdami atkreipti dėmesį į Vilniaus senamiesčio išsaugojimą. Apie iniciatyvą menu palaikyti meną kalbamės su ansamblio įkūrėju ir idėjos sumanytoju fleitininku ANDRIUMI RADZIUKYNU.

Kaip kilo mintis pagroti Misionierių bažnyčios papėdėje?

Paprastai ir sunkiai. Paprastai, nes jaučiu poreikį sakyti tiesą. Grojimas yra mano jausmų ir minčių išraiška. Sunkiai, nes ta tiesa yra skausminga. Vilniaus senamiestyje, kurį saugo UNESCO, prie Misionierių bažnyčios ir Vilniaus gynybinės sienos yra statomi gyvenamieji namai. Matant tai, jau net fiziškai skauda širdį. Nusprendžiau išsakyti skausmą tokiu būdu – tai galiu daryti grodamas ir kalbėdamas. Su „AR‘s Musica“ kolegomis prie Misionierių bažnyčios sugrojome W. A. Mozarto kūrinį. Tai – mūsų žinutė. 

Esate iš tų, kurie mano, kad menininkai turi aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, reikšdami savo poziciją? 

Mano nuomone, menininkai užima keletą pozicijų. Dažniausiai sutinkama: „Aš kuriu, ir tai jau yra mano išraiška, pozicija, nešama žinia visuomenei.“ Kita: „Aš kuriu ir dar išsakau tam tikrą savo požiūrį į reiškinius, įvykius.“ Mūsų visuomenė yra stagnatiška, susikausčiusi, baikšti. Žmonėms kaip gryno oro reikia inteligentų, menininkų, mokslininkų drąsios nuomonės, įžvalgų, minčių, vertinant įvykius Lietuvoje. Kai žmogus pajus drąsą, išgirs tiesą, jis pajus laisvę ir supras atsakomybę.

Fleitininkas Andrius Radziukynas. Ansamblio „AR's Musica“ nuotrauka
Ansamblio „AR's Musica“ nuotrauka

Savo pasirodymu tarsi sugretinate muziką ir architektūrą. Kaip manote, kokį vaidmenį atlieka klasikinis menas šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje pagrindinės tendencijos yra greitas vartojimas, greitas emocinis efektas, patogumas?

Galbūt mūsų tikslas yra per klasikinį meną pateikti priešingybę – tam greitam, pigiam, laikinam. Greitas maistas yra nesveikas žmogui. Triukšmas, sudarkytas, neharmoningas vaizdas – taip pat. Ar mes norime gyventi nesveikai? Seniau estetika mene buvo labai svarbi – grožis buvo vertinamas, dominavo aukšta garso ir vaizdo kultūra. Kokybė buvo pirmoje vietoje. Buvo gerbiamas profesionalumas, menininkas, jo sukurti darbai. Meno kūriniai tapdavo aukščiausios prabos pavyzdžiu, kuriuo sekdavo kiti – dailėje, architektūroje, muzikoje. Pigūs, prasti darbai nebuvo demonstruojami. Tada aukštuomenė, valdžia buvo išprususi.

Savo esme, giluma visi menai yra panašūs. Kaip dailė, architektūra turi fiksuotą išraišką, sustabdytą energiją, taip ir muzikoje kartais išnyksta laiko sąvoka, atsiranda akimirkos ir amžinybės pojūtis, sustoja laikas. Grojant ar klausantis praėjo valanda, bet, atrodo, kad jos nė nebuvo. Yra posakis: „Sustok, akimirka žavinga.“ Vilniaus senamiesčio architektūra ir yra ta sustojusi akimirka. Kad tai vertintum, manau, reikia tam tikro dvasios judesio, suvokimo, kad yra kažkas daugiau už laikinumą. Suteikdami sielai estetišką, taurų, prasmingą, švarų, išgrynintą meną, aplinką, gydome ir kūną.

Architektūrologė, kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė teigia, kad Misionierių ansamblis nuo savo sukūrimo XVIII a. garsėjo kaip unikali architektūros ir kraštovaizdžio dermė, Vilniaus baroko mokyklos šedevras, iškili senamiesčio karūna. Iki šiol ansamblio kompozicija priminė skrendantį paukštį: centre stovi bažnyčia bene liekniausiais Europoje bokštais, už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų tarsi ilgi sparnai driekėsi vienaaukščiai flygeliai Subačiaus gatvėje ir sodai.

„Šiandien šis ansamblis tampa panašus į paukštį nukirstu sparnu – sodų vietoje statomi penki daugiabučiai gyvenamieji namai, išsikišantys į kalno šlaitą ir darkantys kompoziciją, – sakė ekspertė. – Suniokoti Misionierių ansamblio nedrįso nei carinė Rusija, 1884 m. uždariusi vienuolynus, nei sovietmečiu valdininkai, nors ir buvo nusiteikę prieš Bažnyčią. Tai daroma nepriklausomoje Lietuvoje.“

Vaizdo klipas iš muzikantų pasirodymo Misionierių bažnyčios papėdėje: