Jean Vanier (1928-2019) www.larche.ca nuotrauka

Gegužės 7 d. pas Viešpatį po sunkios ligos iškeliavo 90 metų sulaukęs Jeanas Vanier (Žanas Vanjė). Šį rudenį pasirodys jo ir jį kalbinusio žurnalisto François-Xavier Maigre nuoširdi ir labai atvira biografinė knyga apie „Arkos“ bendruomenės įkūrimo iššūkius, dėmesį visuomenės atstumtiesiems, gyvenimą celibate, Bažnyčios ir visuomenės funkcionavimą. Kviečiame skaityti šios knygos ištraukas.

Knygą „Ataidintis šauksmas. Mano kelias link taikos“ iš prancūzų kalbos verčia Ilona Valujevičienė, išleis „Magnificat leidiniai“.

Užtvaros manyje 

Kai prieš keletą metų nuvykau į Čilę, oro uoste mane pasitiko Denisas. Jis pasisiūlė nuvežti į Santjagą, penkis milijonus gyventojų turinčią sostinę, kur ruošiausi lankyti Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes. Ir štai mes važiuojam. Pirmuosius kilometrus spigina saulė. Mano žvilgsnis klaidžioja po kalnuotą peizažą, tik staiga šalia kelio išdygsta marios lūšnų iš tolio ir blokelių. Skurdas visu savo nuožmumu. Tačiau tai tebuvo netikėtumų pradžia. Kitoje kelio pusėje, vos už kelių dešimčių metrų, reginys visai kitoks. Blizgesys, ramybė ir prabanga. Pribloškiantis kontrastas! Denisas stabteli šalikelėje ir paaiškina šiek tiek plačiau. „Kairėje kelio pusėje – Santjago lūšnynai. Dešinėje – turtingų šeimų rezidencijos, akylai saugomos policijos ir kariškių.“ Mano palydovas pabrėžtinai nutyla ir liūdnai pažvelgia į mane: „Žanai, šito kelio niekas niekada nepereina.“ Turtingieji bijo vargšų, vargšai bijo turtingųjų. Juos skiria kažkas neįveikiamo. Lyg užtvara. Siena. Abi pusės apsijuosę apsauginėmis sienomis. Paradoksų amžius: kai kurie keliai, skirti palengvinti bendravimą, tampa neperžengiama riba. Tačiau esama ir kitokių, giliau slypinčių užtvarų, gaubiančių mūsų širdį. Jos paslėptos nuo mūsų akių. Jos minta mūsų slapčiausiomis baimėmis, giliausiomis žaizdomis. Nuskurdina mūsų gyvenimą, mums to net nesuprantant. Patirtis mane išmokė, kad gyvybiškai būtina jas nugriauti, idant patirtume tikrąją laisvę – mūsų žmogiškumo pamatą – kuriai Dievas yra mus sukūręs.

Taip, laimingo gyvenimo paslaptis ko gero slypi šiame laisvėjimo vyksme, nuvedančiame mus prie vidinio šaltinio, atveriančio mus visuotinei brolystei. Ir Arkos nuotykis, mano akimis, yra ilga ir nuostabi išsilaisvinimo istorija. Pamažu griauti sienas, slepiančias šį šaltinį, nes mes bijomės savo pažeidžiamumo. Jos trukdo mums sutikti kitą kitokį ir mylėti jį kaip Dievas jį myli. Tai kasdienė kova. Pradžioje kiekvienas žmogus gimsta trapus, su savo pirminiu nekaltumu. Pažvelkite į kūdikėlį: jam reikia motinos ir tėvo, kad jaustųsi ramus, saugus, besąlygiškai mylimas. Augdamas vaikas susiduria su pasauliu. Išmoksta veikti vienas pats, tarsi turėtų įrodyti, kad yra vertas meilės ir kažką sugebantis. Tėvai kiek galėdami stengiasi jį ugdyti, rodydami meilę ir saugodami. Tačiau ką jie bedarytų, tas pažeidžiamumo jausmas niekados visiškai neišnyksta: jis slypi pačioje esybės gelmėj. Ne visada jį suvokdami, judame pirmyn to pirmapradžio trapumo veikiami. Jis nesąmoningai skatina mus siekti begalybės ir galios, varžytis dėl sėkmės, puoselėja pripažinimo poreikį ir troškimą turėti. Tačiau giliai viduje jaučiame ir tikrosios begalybės troškulį. Meilės, kuri pripildytų visą mūsų esybę. Meilės, kuri užgydytų žaizdas. Meilės, kuri numalšintų bendrystės troškulį. Dažnai tikrovė atrodo esanti toli nuo mūsų troškimų. Tad kuo daugiau patiriame nusivylimų ir išmėginimų, tuo tvirtesnėmis gynybinėmis sienomis apjuosiame savo pažeidžiamą širdį, o taip pat žmonių grupes, kurioms priklausome. Tokia gynybine pozicija tikimės save apsaugoti. Tačiau galiausiai kaip tik tokia laikysena mus įkalina.

Kaip mums atsikratyti šių gynybinių sienų? Visų pirma jas pripažįstant ir įvardijant. Žodžiai atveria vartus į galingą gijimo kelią. Paskui atrandant savyje naujų jėgų, jėgų, galinčių mus paguosti ir suteikti saugumo daugiau nei tikėjomės. Kasdieniai susitikimai su silpnaisiais padėjo pamažu suskaldyti mano apsaugines sienas. Supratau, kad tikroji laisvė yra artėjimas prie Dievo per buvimą su vargšais, švento Jono Auksaburnio žodžiais, per vargšus kaip sakramentą. Toks gyvenimas man leido pajusti, kas lypi Jėzaus pažade: „Tiesa padarys jus laisvus.“

Link didesnės laisvės

Kai žvelgiu į savo paties vidinį gyvenimą, žmogiškąją ir dvasinę brandą, pastebiu, kad tam tikrais atvejais mano pagrindinė varomoji jėga buvo nuolatinis žmogiškojo atsiskleidimo, tam tikros pilnatvės siekis.

Praeidavo kiek laiko, ir patirdavau naujų įkvėpimų. Jaučiausi vedamas vis didesnio troškimo gyventi su Jėzumi. Man atrodo, mano dvasinis gyvenimas stiprėjo vis labiau trupant širdį gaubusioms gynybinėms sienoms. Kuo daugiau mūro griuvo, tuo aiškiau pasirodydavo mano tikrasis „aš“. Tarsi pabudo mano pasislėpusi asmenybė. Suvokiau, kad esu pažeidžiamas, bet tai nebekėlė baimės. Jaučiau užgimstant vidinę laisvę.

Mano gyvenime visa tai vyko palaipsniui. Diena po dienos, metai po metų. Sakyčiau netgi švelniai. Beveik nesąmoningai. Varganų ir trapių žmonių švelnumas mane vis vedė link kažko naujo. Tarsi reikėjo iš lėto atsikratyti savo užtikrintumo, visokių mane įkalinusių troškimų ir nuostatų. Tarsi būčiau jutęs įsakmų poreikį išsilaisvinti iš pripažinimo, dominavimo troškimo! Šie dalykai mane neretai nuvesdavo į nelabai teisingą santykį su kai kuriais žmonėmis ir netinkamą mano, kaip atsakingojo, elgesį. Aš irgi esu pažeidžiamas, irgi trokštu santykio. Sulaukęs senatvės aiškiai matau, kad šie iš pažiūros teisėti troškimai buvo labai susipynę su polinkiu savintis, tiek savo paties, tiek kitų atžvilgiu.

Atsiradus šioms spragoms mano apsauginėje sienoje, pradėjau eiti kito troškimo, tylesnio, bet vis labiau įsiliepsnojančio, link. Tai didesnio vidinio vientisumo, taikos savyje troškimas. Taip pat vienybės aplink mane, vienybės tarp skirtingoms religijoms, kultūroms priklausančių, skirtingų gebėjimų žmonių troškimas. Vardan taikos. Žinoma, esu dar toli iki visiškos laisvės, kokią Šventoji Dvasia norėtų man suteikti! Gerai žinau, kad manyje dar daug gynybinių mechanizmų, atskiriančių mane nuo kitų, ir juos dar reikia paleisti į orą. Išlieka nerimas, pasilėpusios baimės, kurių nežinau nei priežasčių, nei kaip jas išgydyti. Visai tikėtina, kad ateityje dar laukia sudėtingų akimirkų. Galbūt kančios, kai pats tapsiu sunkią negalią turinčiu žmogumi. Senstu, ir mano jėgos senka. Šio fakto negaliu nepaisyti.

Tačiau esu tikras: būsiantys iššūkiai ves mane į didesnę vidinę ramybę. Savo garbiame amžiuje sulauksiu dar nepatirtos laimės. Turiu viltį patirti šią laimę didžiausio silpnumo – tai yra mirties – akimirką, kai Dievas paims mane į savo švelnias rankas, atskubėjęs pasitikti ir apgaubti palaima kaip mylimą draugą.

Jean Vanier (1928-2019). Templeton Prize/Paul Hackett nuotrauka

Gyvenime mus lydintis silpnumas

Negalia amžių amžiais buvo laikoma Dievo bausme. Daugelį tėvų slėgė gėdos, net atmetimo jausmas, nepaisant to, kad buvo priimančių nuostabiai ar per kančią. Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje žingsnis po žingsnio pastebime, kad negalią turintys žmonės turi savitą misiją Bažnyčioje ir visuomenėje. Iš pradžių įsivaizdavau, kad stengdamasis jiems daryti gera atliksiu evangelinę pareigą. Argi Dievas nėra ypač artimas vargšams? Aš šventasis Paulius nesako, kad Dievas pasirinko kvailus ir silpnus, net labiausiai paniekintus, kad sugėdintų protinguosius ir galinguosius? Tačiau su metais ėmiau suprasti, kad būtent šie žmonės daro gera man ir net perkeičia mane. Kaip? Dėl paprastos priežasties. Jų gelminis šauksmas visuomet kyla iš tikro troškimo užmegzti santykį, niekad dėl asmeninės sėkmės siekio ar noro palypėti aukščiau socialinės padėties laipteliais. Jie netrokšta nugalėti, konkuruoti. Dėl to išgyvena santykį unikaliu būdu. Daugelis jų turi vaiko širdį suaugusiojo kūne. Ir jų širdis trokšta susitikti su mūsų viduje esančiu vaiku, prisiliesti ten, kur mumyse trykšta versmė. Negalią turintys žmonės pramuša spragą sąmonėje tų žmonių, kurie atsiliepia į jų bendravimo šauksmą. Jų buvimas šalia padeda pamažu griauti apsauginius užtvarus, kuriuos taip kantriai statėme, norėdami paslėpti savo trapumą ir pažeidžiamumą, sutvirtinti galingojo įvaizdį. Su jais esame kviečiami patirti tikrą, labai ypatingą ir išlaisvinantį susitikimą iš širdies į širdį; džiaugsmingą bendrystę. Jų laisvė būti „šiek tiek bepročiais“, peržengti priimtas socialines normas, skatina ir mus elgtis šiek tiek beprotiškai, laisvai. Atsikratydami gelbėtojo statuso, liaudamiesi būti tais, kurie žino, pastebime, kad tie silpnesnieji mus pakelia, daro žmogiškesniais ir atveria mus Dievui. Jie gydo mūsų kultūrinės viršenybės instinktą. Kreipia mus į tai, kas gyvenime svarbiausia. Nereikia nei vis daugiau turėti, nei atlikti didžių žygdarbių. Tiesiog mylėti ir pripažinti kitą kitokį ir silpnesnį svarbiu žmogumi, turinčiu savo misiją žemėje. Patys trapiausieji įgyvendina Jėzaus įsakymą mylėti vieniems kitus kaip jis mus myli. Štai slėpinio esmė: mes esame tam, kad priimtume silpnąjį tokį, koks jis yra, tai yra kitokį, turintį savo stipriųjų pusių ir silpnumų. Kiekviename teka gyvybės versmė, paslėptas pirmapradis nekaltumas. Priimdamas silpnąjį pradedu žingsnis po žingsnio pripažinti ir savo ne tik stipriąsias puses, bet ir fizinį silpnumą, klaidas, suklydimus, dėmesio trūkumą... Tai yra kelias į tikrą susitikimą su savimi ir kitu.

Gyvendamas su didelį silpnumą patiriančiais žmonėmis išgyvenau tikrą perkeitimą. Matydami jų trapumą paskubomis sodiname juos ant žemiausio socialinės padėties laiptelio. Pernelyg dažnai netgi stengiamės pašalinti juos dar iki gimimo. O šie žmonės tiek gali mus išmokyti! Pats susidūręs su jų trapumu pradėjau priimti savąjį. Išmokau nusileisti į savo širdies gelmę, nebesistengdamas pasislėpti už stipruolio ar geruolio kaukės. Visi gimdami buvome labai silpni. Ir mirštame visai nusilpę. Visą gyvenimą mūsų kūnas trapus, bet kurią akimirką galintis pasigauti ligą ar patekti į avariją. Kiekvieno praeityje yra buvę ir moralinio ar dvasinio silpnumo akimirkų, atitolinusių mus nuo tiesos ir tikros meilės. [Proto] negalią turintys žmonės neturi daug galimybių ugdytis intelektualiai, tačiau jie geriau nei bet kas kitas moka parodyti žavingąją žmogiškumo pusę. Kai išmokstame pripažinti savo silpnumą, taip pat kaip ir tvirtumą, ir su jais gyventi, mūsų vertybės, įsitikinimai, galios troškimas atranda savo tikrąją vietą. Ir tai, drįsčiau sakyti, yra raugas, galintis prikelti mūsų visuomenes. Ar utopiška yra trokšti broliškesnio pasaulio, kur į silpnesnį žmogų būtų žiūrima kaip į brolį ar seserį, kaip į kitą tokį pat žmogų? Be abejo, kelias ilgas. Su liūdesiu turiu pripažinti, kad ne tada, kai bendraudavau su priimtaisiais žmonėmis, bet kitomis akimirkoms išryškėdavo, kad tebeturiu baimių, kad mano ego tebedrumsčia protą, tarsi tam, kad išgyvenčiau, karts nuo karto vėl turiu įrodyti savo viršenybę ir svarbą.

Kantrybė. Ir nuolankumas. Tik tai gali sušvelninti puikybės proveržius.

Jean Vanier (1928-2019). Templeton Prize/Paul Hackett nuotrauka

Nuo kilniaširdiškumo prie susitikimo

Prisimenu vieną Arkos bendruomenės Australijoje atsakingąją, atvykusią susitikti su manimi. Prieš įsipareigodama Arkoje ji labai kilniaširdiškai ir kompetentingai rūpinosi į prostituciją pakliuvusiais jaunuoliais. Vieną vakarą, skubiai žingsniuodama per didžiulį Sidnėjaus parką, ji pamato nuo perdozavimo mirštantį vyriškį. Tai ne pirmas jų susidūrimas. Paima jį į rankas. Ir išleisdamas paskutinį atodūsį, vyriškis jai ištaria: „Tu niekad nenorėjai su manim susitikti, tu tenorėjai mane pakeisti.“ Toji moteris liko be galo sukrėsta. Nelengva iš tiesų sutikti ir pažinti kitą. Reikia skirti laiko. Tiksliau, prarasti laiko, kad atsirastų tarpusavio pasitikėjimas. Šis žmogus turėjo savo istoriją, savo be abejo skausmingą praeitį. Kai išgristame kito istoriją, imame verkti kartu. Pasijuntame prieš jį bejėgiai. Reikia laiko, norint kitam padėti atrasti jo gyvybės šaltinį ir atkurti pasitikėjimą tuo, kas jame yra gražiausia ir žmogiškiausia.

Reikia pereiti nuo kilniaširdiškumo prie susitikimo. Drįsčiau net kalbėti apie susitikimo sakramentą, malonės akimirką, kai vienas žmogus nuolankiai sutinka kitą žmogų: būna vienas su kitu, pagarbiai klausosi. Tai pažadina gyvybingumą ir pasitikėjimą savimi. Tačiau kaip mums išsilaisvinti iš savo baimių, žaizdų, įsitikinimo savo viršenybe, trukdančių iš tiesų sutikti kitą? Ar nereikėtų patirti savyje Dievo ramybės, įtampos neslegiamos, visiško atsivėrimo būsenos, atnaujinančios mūsų žvilgsnį į kitą ir leidžiančios klausytis su pagarba, nes kitas irgi yra Dievo vaikas.

Susitikimui reikalingas ir nusiteikimas priimti iš kito. Pažįstu puikioje šeimoje užaugusį vyriškį. Stulbinančiai sėkmingos studijos, džiaugsmas tėvams. Gavęs diplomą padarė pritrenkiančią karjerą, kopė paaukštinimas po paaukštinimo. Visų nuomone – idealus vyras. Šis energija trykštantis žmogus tarp visų savo veiklų dar rasdavo laiko ateiti padėti keliems sunkumų turintiems asmenims. Bet kurioj situacijoj jis rasdavo išeitį. Tačiau pažvelgus iš arčiau: jis negebėjo klausytis ir bendrauti su pažemintuoju, negebėjo užmegzti tikro santykio su juo. Jis buvo pernelyg susikoncentravęs į save, savo gabumus, kad galėtų atsiverti kitų silpnumui. Tik sužinojęs apie savo dukters psichikos ligą šis žmogus ėmė keistis. Būnant priešais ją jam slysdavo žemė iš po kojų. Jis jautėsi išmuštas iš vėžių. Šiam žmogui teko nuolankiai priimti savo paties varganumą. Išmokti prašyti pagalbos. Galiausiai tai jo dukra, įvykus tikram jų susitikimui, padėjo jam nusileisti į savo širdį, žmogišką širdį. Jis buvo perkeistas savo dukters gyvenimo ir jos meilės dėka.

Savo testamente šventasis Pranciškus Asyžietis prisipažįsta ilgai puoselėjęs pasibjaurėjimo raupsuotaisiais jausmą. Tačiau kartą, Šventosios Dvasios pastūmėtas, jis pasijuto kviečiamas prisijungti prie jų ir gyventi su jais. Jis sakėsi, kad bendraudamas su jais savo kūne ir dvasioje pajuto lig tol nepažintą saldumą. Per tikrą susitikimą, per bendravimo su jais džiaugsmą, kuriuos patyrė nieko dėl jų nedarydamas, jis buvo perkeistas. Sugriuvo baimės sienos, juosusios jo širdį ir neleidusios artintis prie šių pažemintų žmonių. Jis pažino lig tol nepatirtą laisvę, bendrystės džiaugsmą, gyvendamas kaip Dievo vaikas tarp kitų Dievo vaikų: jo pirmapradis nekaltumas ataidėjo juose. Kaip pereiti nuo visiško pasibjaurėjimo ir abejingumo prie tikro susitikimo? Visuomenės mastu tai gali reikštis labiausiai atstumtųjų gyvenimo teisėtumo pripažinimu ir juos ginančių įstatymų priėmimu. Paskui ateina laikas patirti brolystę: jie yra žmonės, kaip ir aš. Tuomet gali užgimti tikrasis kilniaširdiškumas: noriu jiems padėti, noriu juos paremti materialiai. Galiausiai, visai nelauktai, sutinku vieną iš jų, klausausi jo. Drauge kalbamės. Mane sujaudina jo gyvenimo istorija. Nuoširdi bendrystė leidžia vienam priimti kitą.

Panašiai kaip Asyžiaus neturtėlis jaunystėje, daugelis vyrų ir moterų ir šiandien jaučiasi nepajėgūs žengti šio žingsnio, negalintys pereiti kelio, kurio niekas nedrįsta kirsti. Jie dar nepažino tikros vidinės laisvės. Tad jie su beprotišku įkarščiu siekia padėties, kurioje jaustųsi saugūs ir pripažinti. Nejausdami tokio saugumo jie sutrinka atsidūrę pažemintųjų, tokių kaip Pauline, akivaizdoje. Nori juos pakeisti, bet nesugeba su jais bendrauti. Nepajėgia savo jėgomis įveikti nematomos sienos. Tačiau ir patirdami savo trapumą, galime mokytis iš tų, kurie žengė šį žingsnį, pajutę Dievo kvietimą, bendruomenėje.

Taigi, daugybė jaunuolių atvažiuoja metams į Arką padėti kaip savanoriai. Nemažai daliai jų be galo trūksta pasitikėjimo savimi, jie yra patyrę nesėkmių, meilės, paramos ar padrąsinimo stygių savo šeimose. Bendruomenėje šie asistentai pamažu keičiasi, pajutę, kad yra mylimi tų, kuriems padėti atvyko. Tuomet juose užgimsta naujų jėgų, vidinė laisvė. Jie vėl ima pasitikėti savimi. Baimės sienos pamažu irsta. Jie tampa taikos nešėjais, patiria gyvybingumą ir džiaugsmą pasaulyje, kur tiek smurto.