Aktorė Aldona Vilutytė. Linos Adinavičienės nuotrauka

Menas mūsų gyvenime būtinas, kad taptume žmogiškesni“, – teigia meno muziejų edukatorius Philipas Yenawine'as, vienas iš vizualinio mąstymo strategijos pradininkų. Strategija, kurta ir praktikuojama jau daugiau nei 20 metų, pasiekė ir MO muziejų. Apie tai ir kalbamės su ALDONA VILUTYTE, vedančia užsiėmimus pagal vizualinio mąstymo strategijos metodą.

Teatras, kinas, literatūra, radijas, dėstymas – visko labai daug jūsų gyvenime. O kas pačiai artimiausia? Kas atima daugiausia laiko, ko reikėjo daugiausia ieškoti?

Esu sau pasakiusi, kad visos mano veiklos, kurios kitiems žmonėms atrodo gana skirtingos, vis dėlto yra susijusios. Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, užsiėmimų vedimas MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokų vedimas, garsinimai, dubliavimai, mano darbas kine, teatre – man visa tai susiję su aktoryste.

Tad aktorystė jums tarsi visa ko pradžia?

Aktorystę aš vadinu mokslu apie žmogų. Ji apima daug sričių. Mano nuomone, aktorius kasdienybėje turi būti geras stebėtojas ir tyrinėtojas. Jis turi tirti gyvenimą, žmones, save. O tam, kad save pažintum, suvoktum savo ribas, plėstum savo galimybes, kartais reikia save įmesti į įvairias, gal ne visada saugias ar patogias situacijas. Reikia bandyti ką nors nauja, nepažinta, neprarasti smalsumo.

Vėliau ateina laikas ir poreikis dalytis visa tuo, ką pastebėjai, išmokai, sužinojai, patyrei, išgyvenai. Visos mano veiklos ir darbai man susijungia į visumą – kūrybinį procesą ir įdomų gyvenimą. Dar tai suteikia man galimybę pažinti daug įvairių žmonių, įdomių asmenybių. Buvo laikas, kai mano gyvenime dominavo vien teatras, dabar taip nėra. Tačiau tai vis tiek didelė mano gyvenimo dalis. Aktorės patirtis man padeda visose veiklose. Tikriausiai mano praktikės, o ne teoretikės patirtis turbūt ir leidžia man būti tam tikrose sferose, užsiimti tam tikra veikla.

Kaip atsidūrėte MO muziejuje ir kas paskatino domėtis vizualinio mąstymo strategija, pagal kurią ir vedate užsiėmimus?

Kai mane pakvietė vesti užsiėmimus muziejuje, iš pradžių buvo mintis – kaip tai? Aš juk ne menininkė, ne kūrėja, ne meno teoretikė ir ne menotyrininkė. Tačiau pradėjusi gilintis į vizualinio mąstymo strategiją nėriau 100 procentų, mane suintrigavo. Susitikdavau su MO muziejaus edukacijos projektų koordinatore, vėliau prie mūsų prisijungė didelę patirtį turinti edukacijų meno muziejuose specialistė iš Belgijos Karen Vanhercke.

Gavau daug medžiagos ir beveik pusę metų tyrinėjau šią metodiką, ją įsiminiau. Laikui bėgant, viskas susidėliojo į vietas, ir dabar labai natūralu, kad aš čia esu. Aš užaugau tarp menininkų, visą vaikystę buvau apsupta meno – tėvai, seneliai, sesė – dailininkai, MO kolekcijoje yra nemažai mano tėvo darbų. Kai vedu užsiėmimus, irgi būnu tarp menininkų darbų, kuriuos mačiau nuo pat vaikystės, o jų autorius pažįstu nuo mažų dienų.

Aktorė Aldona Vilutytė. Linos Adinavičienės nuotrauka

Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įtraukti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis su žmonėmis, apie tai, kokių jausmų, impulsų sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių.

Tad vis dėlto apie ką yra jūsų užsiėmimas „Patirk meną MO: vizualiniai atradimai su Aldona Vilutyte“?

Tai užsiėmimas pagal vizualaus mąstymo strategiją. Jis siūlo būdą, kaip pažinti meną, ir kartu lavina apsilankiusiųjų mąstymo ir bendravimo sugebėjimus. Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti meno kūrinio prasmę. Prasmę kiekvienas atranda ir sukuria pats, o ši strategija tiesiog prisideda prie estetinio tobulėjimo stimuliavimo.

Platūs ir aktyvūs svarstymai, diskusijos padeda ugdyti kritinį mąstymą, komunikacinius įgūdžius ir drąsą interpretuoti meną. Aš pateikiu vieną iš būdų – kaip ateiti ir būti parodoje, kaip žiūrėti ir stebėti meną, analizuoti meno kūrinius, ieškoti savo asmeninio santykio. O apibendrinant juk šie vizualinio mąstymo užsiėmimai sutampa ir su MO muziejaus vizija, kad atėjęs žmogus yra bendrakūrėjas, partneris, įnešantis savo indėlį. Ir kiekvienas gali ir skatinamas turėti savo nuomonę.

Žodį „edukacija“ daugelis vis dėlto sieja su vaikais, mokykla. Kodėl ne vaikams?

MO muziejuje vyksta užsiėmimai pagal vizualinio mąstymo strategiją vaikams, bet aš pastaruoju metu su vaikais nedirbu. Nors jaunystėje dirbau ir stovyklose, ir teatro studijoje, vaidinau daugelyje spektaklių vaikams. Metams bėgant, didėja atsakomybės jausmas, ir dabar net nežinau, ar aš turiu tam reikalingų savybių, ypač kantrybės. Dirbti su vaikais yra didelė atsakomybė. Mokytojos, dirbančios su vaikais, yra didvyrės. Juk anksčiau Lietuvoje mokytojai ir gydytojai buvo prestižinės profesijos, ir aš manau, kad taip ir turi būti.

Jūs vedate edukaciją suaugusiesiems. Kaip jie pasiduoda jūsų žaidimui? Kaip sekasi juos sudominti?

Svarbiausia yra labai aiškiai pateikti buvimo taisykles. Įvardyti, ką mes šiandien darysime ir kaip būsime su meno kūriniais bei vieni su kitais. Užsiėmimas turi labai aiškias dalis. Mes pradedame mažoje erdvėje nuo reprodukcijų, atvirukų ir tik vėliau pereiname į parodų salę. Šiaip kviečiu tai priimti kaip žaidimą.

Kokia jūsų pagrindinė užduotis užsiėmimo metu?

Aš kviečiu žmones kiek ilgiau pabūti prie vieno kūrinio, stebėti, apie jį kalbėti. Yra sukurta VMS (vizualaus mąstymo strategijos) klausimų sistema, kuriuos užduodu skatindama žmones dalytis savo mintimis, įspūdžiais ir pastebėjimais. Ir čia nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nereikia atspėti, kas čia pavaizduota ar ką menininkas norėjo šiuo paveikslu pasakyti. Svarbu, ką kiekvienas iš mūsų mato paveiksle, ir tuo dalytis.

Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įtraukti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis su žmonėmis, apie tai, kokių jausmų, impulsų sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių. Aš stengiuosi sužadinti jų smalsumą pirmu impulsu, tuo, ką padiktavo paveikslas, o tik po to – domėtis plačiau.

Todėl su užsiėmimo dalyviais mes pabūname prie vieno kūrinio, kalbame apie jį ir tik vėliau gilinamės, koks jo pavadinimas, autorius. Užsiėmimo tikslas nėra tam tikras baigtinis rezultatas, svarbus ir įdomus tampa pats procesas. Sužadinti norą toliau domėtis, gal dar kartą ateiti prie paveikslo, to paties kūrinio, jau pasiskaičius apie autorių, laikotarpį, kontekstą. Per užsiėmimą su grupe būnu prie tų pačių, pagal VMS atrinktų, darbų.

Įdomu tai, kad nors užsiėmimų jau buvo nemažai, nė vienas nebuvo toks pat. Su kiekviena žmonių grupe vis išgirstu ką nors nauja, kitokio, ir tai suteikia man galimybę dar daugiau atrasti tuose kūriniuose. Taip vyksta paties žiūrovo kūrybinis procesas. Labai smagu, kad į užsiėmimą jau naujoje didžiojoje parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ ateina tie patys žmonės, kurie buvo pirmuose užsiėmimuose ankstesnėje parodoje.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dažnai girdime diskusijų: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti? Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas, kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė, kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje ir daro įtaką mano gyvenimo sprendimams bei pasirinkimams.

Tai kaip būti parodoje žmogui, nežinančiam, kaip joje būti? Kaip nebijoti būti su menu ir prie meno?

Kai papasakojau savo bičiuliams, kad vedu tokius užsiėmimus – susilaukiau šio klausimo. Daugelis iš mūsų yra buvę pasaulinio pripažinimo susilaukusiuose muziejuose, tačiau vis dar nežino, kaip būti parodoje. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau norisi rezultato. Girdime: menas – ne man, aš čia nieko nesuprantu ir t. t. Dažnai kūrinius vertiname pagal girdėtus vardus, biografijas ar sukurtus filmus.

Galbūt, nekreipdamas dėmesio į visą kontekstą, stabtelėtum prie kūrinio, kurio autoriaus nesi girdėjęs, ir pamatytum kažką kitokio, artimo sau. Manau, ši strategija yra taikoma MO muziejuje, nes atitinka muziejaus pasaulėžiūrą. Menas prieinamas kiekvienam: čia laukiami tiek profesionalai, tiek pro šalį einantys žmonės. Tad šis užsiėmimas parodo vieną iš būdų žmonėms, kurie jaučia smalsumą susipažinti su menu, tačiau nėra dažni galerijų, parodų lankytojai.

Tarsi pirmas žingsnis, vienas iš pasiūlymų – kaip būti su paveikslais. Ir taip, aš esu tos nuomonės, kad į Luvrą atvažiavus galbūt užtenka du darbus pamatyti, o gal ir vieną, o ne per dvi valandas apibėgti visą muziejų. Dažnai girdime diskusijų: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti? Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas, kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė, kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje ir daro įtaką mano gyvenimo sprendimams bei pasirinkimams.