Choreografė, šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė. Remio Ščerbausko nuotrauka

Žymioji amerikiečių moderniojo šokio šokėja, choreografė Martha Graham yra sakiusi, kad šokis – paslėpta sielos kalba. Galbūt dėl to šios meno rūšies žiūrovai turi būti pastabūs, įsijaustų ir suvoktų bendrą kontekstą. Kviečiame susipažinti su jauniausiu meno žanru – šiuolaikinio šokio teatru. Savo požiūriu, idėjomis ir prisiminimais dalijasi Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė, choreografė, šokio pedagogė ir daugkartinė Auksinio scenos kryžiaus laureatė BIRUTĖ LETUKAITĖ.

Gegužės 9-ąją „Aura“ ir B. Letukaitė festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ žengia į sceną su didžiausia kūrybine komanda ir pristato šokio bei muzikos spektaklį „Kaunas Zoo“, nagrinėjantį grožio, mados kulto, tuštybės temas. Spektaklyje demonstruojama puikybė, tuštybė atskleidžia ir tikrąją vidinę individo būseną, kuri dažnai yra silpna ir pažeista iškreiptų, visuomenės primestų dogmų.

Vis didesnė visuomenės dalis geba kritiškai žvelgti į kino filmus, spektaklius. O kas yra geras šokio spektaklis? Pagal kokius kriterijus jį vertinti?

XXI amžiuje šokis suprantamas labai skirtingai. Šnekant apie šiuolaikinį konceptualų šokį, jis nėra toks, kaip publika pratusi manyti. Juk dažniausiai šokis įsivaizduojamas kaip sudėtingų judesių, išreiškiančių emocijas, visuma, o šiuolaikiniame konceptualiame šokyje kūnas dažniausiai yra tik pagalbinis, o ne pagrindinis instrumentas. Kaip ir postmodernizme, pats kūrimo procesas yra svarbesnis už rezultatą. Įdomios koncepcijos ir idėjos išdėstomos kūrinio aprašymuose.

Mano nuomone, šokio žanre kūnas – pagrindinis šokėjo instrumentas, ir pats kūrybos rezultatas yra svarbus. Kūrinių aprašymuose pateikiamos idėjos man atrodo įdomios, o štai įdomių formų ir sumanymų joms išreikšti pasigendu. Taip, kai kurie straipsniai, interviu su kūrėjais sužadina smalsumą, sudomina, bet rezultatais dažnai nusiviliu, nes papraščiausiai man būna nuobodu žiūrėti į „veiksmą“, kurio beveik nėra scenoje. Performansų programų aprašymai dažnai žada daug daugiau, nei tu pamatai stebėdamas pasirodymą.

Kadras iš šokio teatro „Aura“ spektaklio „Godos“. Šokio teatro „Aura“ nuotrauka

Šokį galima įvardyti kaip saviraiškos būdą, tačiau šokio spektaklio metu kas iš tiesų yra kūrėjas – šokėjas ar choreografas? Galbūt į šokėją reikėtų žvelgti tik kaip į atlikėją, o ne kūrėją?

Šiuolaikiniame šokyje pasirodymas yra tiek paties šokėjo, tiek choreografo sintezė. Juk šokėjas per kūną išreiškia choreografo idėjas ir dar prideda savo individualų mąstymą, emocijas ir kt. Kaip pavyzdį galiu pateikti legendinę baleriną Mają Pliseckają. Nors ji pati ir nekūrė judesių, tačiau ši šokėja buvo nuostabi asmenybė scenoje. Mačiau daug įrašų, kuriuose M. Pliseckaja šoko kartu su kitomis balerinomis, bet ji scenoje buvo kitokia: jos atliekamuose judesiuose buvo daug jos pačios, ir būtent dėl to judesiai buvo labai tikri.

Kaip manote, ar kiekvienas žmogus gali tapti šokėju?

Žiūrint kokiu šokėju. Jei nori tapti jau mano prieš tai minėtais konceptualistais, performansistais – tada taip. XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai Amerikoje prasidėjo pirmoji postmodernizmo banga, menininkai atmetė tokius kūrybos, pasirodymų elementus kaip šokio technika, koncertiniai rūmai, muzika, apšvietimas ir pan. Jie apsivilko džinsus, marškinėlius, lipo ant Niujorko stogų ir taip reiškė savo poziciją. Ir tie šokėjai buvo niekada nesimokę šokio meno. Jie vaikščiojo, sėdėjo, gulėjo, stovėjo, tylėjo, kalbėjo ir darė elementarius kasdienius judesius.

Po dešimtmečio atėjo antra postmodernizmo banga. Joje, kaip ir pirmoje, dalyvavo ir garsioji Yvonne Rainer. Ši šokėja, choreografė buvo parašiusi manifestą, kuris iš požiūrio, kad viskam reikia sakyti „ne“, antrosios bangos metu staiga viskam pradėjo sakyti „taip“. Tada vėl visi grįžo prie įprasto požiūrio, kad šokėjas turi mokytis taip pat, kaip ir, pavyzdžiui, muzikos atlikėjas. Tuo tradiciniu požiūriu man šokis iš visų menų sričių turi daugiausia sąsajų su muzika. Kaip dar būdamas vaikas žmogus sėda prie instrumento ir mokosi jį įvaldyti, lygiai taip pat ir šokėjas treniruoja savo kūną nuo mažų dienų. Ir tada jau be sustojimo visą gyvenimą dirba ties tuo. Žinoma, jeigu nepraranda noro būti susijęs su šokiu.

Kadras iš šokio teatro „Aura“ spektaklio „Godos“. Šokio teatro „Aura“ nuotrauka

Kaip aš sakau, puikus šokėjas, toks, kokį aš jį įsivaizduoju, dar prieš pradėdamas mokytis šokio turi turėti Dievo dovaną. Turiu galvoje minkštus sąnarius, nugarą, gebėjimą judėti didelėmis amplitudėmis. Tokiam žmogui reikės kur kas mažiau pastangų ir laiko tapti profesionaliu, geru šokėju nei tam, kuris iš prigimties turi kietą kaip akmenį kūną. Žinoma, ir toks žmogus gali prasilaužti, bet jis niekada nebus toks kaip tas, kuris gimė turintis mano jau minėtas savybes.

Kaip vertinate dabar vyraujantį žiūrovų požiūrį į šokio pasirodymus? Ir ką rekomenduotumėte žmonėms, kurie niekada nėra matę šokio spektaklio?

Man nepatinka, kad visa tai, kas atsirado iš tos tradicinės šokio sampratos, yra suvokiama vis tiek kaip šokis apskritai. Daug žmonių nėra susipažinę su šokio geneze, kas iš ko vystėsi, transformavosi, kai kurie negali atskirti modernaus, postmodernaus, šiuolaikinio, konceptualaus ar kitokio šokio. Tada atsiranda reiškinys, kai žiūrovai ateina žiūrėti turėdami išankstinę nuomonę, ką pamatys, ir lieka šokiruoti to, ką pamato. Galiausiai jie nusprendžia daugiau neiti, ir tai didžiulė problema. Mažai kas pagalvoja, kad galima lavintis šiuo aspektu, labiau domėtis.

Žmonėms, kurie niekada nėra buvę šokio spektakliuose, be abejonės, siūlyčiau ateiti į šokio teatro „Aura“ pasirodymus. Mūsų spektakliai skirti ir tai publikai, kuri nieko nenutuokia apie šokį. Laikausi požiūrio, kad žiūrovas turi išeiti pripildytas, patyręs emocinių išgyvenimų, sudomintas naujovėmis, apmąstęs tai, ką matė scenoje. Juk to ir eina žmonės į teatrą. Iš savo asmeninės patirties suvokiau, kad žiūrovą reikia auginti. Dabar labai daug visko vyksta, ir žiūrovą reikia po truputį įtraukti į keistesnius kontekstus.

Kadras iš šokio teatro „Aura“ naujausio spektaklio „Kaunas Zoo“. Šokio teatro „Aura“ nuotrauka

Jūsų jau nuo 1989-ųjų organizuojamas „Auros“ šokio festivalis stebina ne tik kauniečius, bet ir svečius iš užsienio valstybių. Pagal kokius kriterijus atrenkate festivalio dalyvius?

Be abejonės, tam daro įtaką mano suvokimas, supratimas. Paskui dar atsižvelgiu ir į tai, kas galėtų patikti žiūrovui. Kaip ir „Auroje“, mes per visą gyvavimo laiką patyrėme įvairių laikotarpių, bandymų, kol susiformavo fizinio šokio teatro stilius. Pasižymime stipriu fiziniu judesiu, aukšto profesinio lygio techniškais šokėjais, kurie stiprūs ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Per tai mes išreiškiame koncepciją, idėją. Vienas senesnių mūsų šokio spektaklių „Extremum Mobile“ yra puikus to pavyzdys. Jame parodomas vystymasis, kaip atsiranda taškas visatoje ir kaip embrionas tęsia kelionę joje.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip vystėsi šokio menas Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo? Kokios vyravo temos?

Pirmasis šokio daigas buvo pasėtas 1939-aisiais Kaune. Danutė Nasvytytė, baigusi Juttos Klamt šokio mokyklos studijas Vokietijoje, grįžo į Lietuvą ir įsteigė šokio mokyklą Kaune. Taip pat ji rengė pasirodymus Valstybės teatre. Jos mokinė Kira Daujotaitė visą sovietmetį turėjo išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“. Iš viso kolektyvas gyvavo daugiau kaip 40 metų.

Atėjusi iš meninės gimnastikos, šokau „Sonatoje“ 12 metų. Tada įsivaizdavau, kad taip išraiškos šokį supranta ir visas pasaulis, tačiau nuvykusi į Vokietiją, Dresdeną, į tarptautinius kursus, aš iš tiesų pamačiau, kaip tas šokis yra pasikeitęs, nes jokia informacija apie laisvąjį šokį nebuvo įsileidžiama į Sovietų Sąjungą. Nebebuvo jokių basų kojų, fortepijoninės muzikos, ilgų graikinių tunikų. Ir tada suvokiau, kad mums reikia vytis pasaulį, norint tapti jo dalimi.

Kadras iš šokio teatro „Aura“ naujausio spektaklio „Kaunas Zoo“. Šokio teatro „Aura“ nuotrauka.

Taip prasidėjo mano savarankiškas kelias, mokantis iš labiau pažengusio Vakarų pasaulio šioje srityje. Auginau šokėjus, augau pati, kūrėme šokio kompozicijas ir spektaklius, kuriuos rodydavome jau ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. 1995 m. Kaunas priglaudė mus po savo sparnu – buvome įregistruoti kaip pirmasis profesionalus šio žanro teatras – Kauno šokio teatras „Aura“, o tai suteikė stabilumą ir ateities garantą. 1989-aisiais mano iniciatyva buvo suorganizuotas pirmasis modernaus šokio festivalis Lietuvoje.

„Aurą“ galėtume įvardyti kaip socialinį šokio teatrą. Spektaklių temos kalba apie visuomenės skaudulius, problemas, viltis ir lūkesčius, bet taip pat apie meilę ir džiaugsmą. Vieną pirmųjų mano pastatymų 1984 m. inspiravo kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“. Kūrinys prasideda Veronikai Povilionienei dainuojant liaudies dainą „Beauštanti aušrelė“, vėliau Donato Katkaus diriguojamas styginis orkestras išplėtoja, ir pabaigoje įsijungia Petro Bingelio choras ta pačia daina. Ji vis tęsiasi, ir šis pastatymas ypatingas tuo, kad jame nėra pabaigos – šis kūrinys pasakoja Lietuvos tautos formavimosi kelią, kurį turėjome nueiti... Noriu dar kartą pasakyti, kad tai buvo 1984-ieji ir nepriklausomybės vizija dar buvo toli priekyje. Iš Vilniaus atvažiavusi komisija prašė paaiškinimų, kas ką reiškė. Ir buvo mintis, kad gali uždrausti, bet neuždraudė!

Dar kartais temoms įtaką daro aktualijos. Šokio spektaklis „Medėjos“ kalbėjo apie abortus ir išmetamus ką tik gimusius kūdikius, nes randantis spektakliui tai buvo itin dažna tema žiniasklaidoje. Mane tokia informacija labai paveikė, ir iš to kilo idėja atsigręžti į Euripido Medėjos tragediją, kad galbūt visos moterys yra pažymėtos antikinės Medėjos žyme. Į šį spektaklį buvo įvestas ir vokalas – be šokėjų visame spektaklyje dar dalyvavo sopranas Skaidra Jančaitė. Spektaklio gale šokėjai surinkdavo po sceną išmėtytas lėles, simbolizuojančias nužudytus kūdikius, ir nenusilenkdavo, tiesiog stovėdavo. Finalinėje scenoje dalyvavo 30 „Auros“ studijos mažųjų šokėjų, primenančių negimusias sielas.

Ar šokio klasika nesensta? Ar jai nereikia ieškoti naujų formų?

Baletui – tikrai ne. Klasika yra tarsi archyvas, kuriame yra visa, kas išliko ne vieną šimtmetį. Joje vyrauja harmonija, gėris, dėl to, mano nuomone, žmonėms iki šiol tai ir patinka. Tiek daug negerų, baisių dalykų vyksta pasaulyje, gauname labai daug neigiamos informacijos iš žiniasklaidos. Dažnai režisieriai nori ką nors pasakyti per destrukciją, kuri žmogų supurtytų, bet juk nebėra ką purtyti. Žmogus purtomas realybės kiekvieną dieną. Gal žmonės kaip tik nori pabėgti, atsitraukti, kaip į sapną nugrimzti nuo viso šito.

Kadras iš šokio teatro „Aura“ naujausio spektaklio „Kaunas Zoo“. Šokio teatro „Aura“ nuotrauka

Galime kiekvienas susimąstyti, kodėl, tarkime, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bilietai į klasikinius pastatymus – ar operos, ar baleto – tiesiog iššluojami. Žmonės ištroškę laiko patikrintų kūrinių, ir tokią tendenciją galime pastebėti visame pasaulyje. Susidomėjimas klasikiniu menu auga, nes būtent jis suteikia vilties, noro, motyvacijos gyventi ir kurti. Tai kaip išsigelbėjimas nuo gyvenimo tamsybių, kuriose atsidūręs sugniuždytas žmogus nebenori matyti pasaulio. Čia ir susiduriama su narkotikais, alkoholiu, žudymais, kirtimais, teršimu, apskritai naikinimu. Dabar, XXI amžiuje, reikia ieškoti, į ką atsigręžti, o ne bėgti, užsisklęsti ir nieko nematyti.

Ko palinkėtumėte į šokio teatrą atėjusiam žiūrovui?

Žiūrovui aš visą laiką linkiu to paties – domėjimosi. Kai po spektaklio jautiesi nieko nesupratęs ir manai, kad tau jis nepatiko, reikia paprasčiausiai daugiau apie jį pasidomėti. Paskaityti apie kūrėją, apie spektaklio žanrą, gal net kitų pavyzdžių paieškoti. Informacija lengvai prieinama. Taip pat linkiu žiūrovui išsaugoti smalsumą, įgyti naujų patirčių ne tik gyvenime, bet ir mene. Reikia nebijoti žengti į nepažįstamą kelią tam, kad jį pažintum.