„Magnificat leidiniai“ nuotrauka

Šventoji Žemė – viena populiariausių kelionės krypčių pasaulyje. Kasmet ją aplanko beveik pusė milijono žmonių. Apie piligrimines keliones, Šventąją Žemę ir Liongino Virbalo SJ knygas „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ (Magnificat leidiniai) ir „Šventoji Žemė“ (Terra Publica) kalbamės su pranciškonu Juozapu Marija Žukausku ir menotyrininke Jolanta Stupelyte.

Kada pirmą kartą nuvykote į Šventąją Žemę ir kas paliko didžiausią įspūdį?

Juozapas Marija Žukauskas: Praėjo gal penkiolika metų nuo pirmosios kelionės, ir tąkart nelabai noriai vykau. Tiesiog padėjau suorganizuoti kelionę ir turėjau išankstinę nuostatą: „Na, ką ten nuvažiavęs pamatysiu, taigi viskas pasikeitę, tiek laiko praėję.“ Tačiau kojos paliečia tą žemę ir iš tiesų aplanko nepaprastas jausmas – kiekviena vieta prakalba. Šventasis Raštas atsiveria visiškai kitaip: tekstai apie dykumą, oazes, žaliuojančias versmes. Piligriminė kelionė leidžia patirti virsmą, kai džiaugsmingai įžengi į tas vietas, apie kurias skaitei Šventajame Rašte.

Jolanta Stupelytė: Pirmą kartą į Šventąją Žemę nuvykau 2006 metais, kiek netikėtai pačiai sau. Mėnesiui prisijungiau prie piligrimų, kurie pėsti keliavo iš Lietuvos į Jeruzalę. Nuvykus į Izraelį, man didelį įspūdį paliko pati žemė, jos šventumas. Iš Tel Avivo dar tris dienas keliavome pėsčiomis į Jeruzalę piemenų takais, per molynus, erškėtynus, eukaliptų giraites.

Pačios kelionės metu mes, kaip piligrimai, turėjome galimybę aplankyti visas šventas vietas. Man didžiausią įspūdį paliko Kryžiaus kelias. Galvojau, kad jis bus panašus į mūsų Kalvarijas Vilniuje ar Žemaitijoje, bet Jeruzalėje jį ėjome per turgų, patį skruzdėlyną. Eini ir bijai, kad tau neiškraustytų kuprinės, neįsiūlytų batų – tikrai sunku susikaupti. Tuomet supratau, kad vis ieškau ypatingų ir šventų vietų, bet Jėzus gyveno ir paprastame šurmulyje.

Kuo skiriasi tradicinės kelionės nuo piligriminių kelionių?

J. M. Žukauskas: Piligrimystė nuo tradicinės kelionės skiriasi tuo, kad ją pradedi savo širdyje, dar būdamas namuose. Pirmiausia keliauji, kad pabūtum arti tų vietų, kurias palietė Dievo malonė, o šiuo atveju, galima sakyti – net Jėzaus pėdos. Įprastai turi jas įsivaizduoti, persikelti laike ir erdvėje, o būdamas Šventojoje Žemėje tarsi sugrįžti į Jėzaus laikus.

Laikas Šventojoje Žemėje tiesiog ištirpsta. Esi išplėšiamas iš savo kasdienybės. Kitur keliauji paganyti akis, pasižiūrėti istorinio paveldo, o Izraelyje – susitikti su asmeniu, kuris gyveno prieš 2 000 metų, bet vis dar gyvas ir prabyla tau asmeniškai.

Br. Juozapas Marija Žukauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo abi Liongino Virbalo SJ knygos naudingos keliaujant po Šventąją Žemę?

J. M. Žukauskas: Norisi pabrėžti, kad jos skirtos skaityti ne tik kelionėje. Net jei esi Lietuvoje, namuose, gali mintimis nusikelti į tas vietas, kai Jėzus eina į Jeruzalę ir keliauja per įvairias vietoves, gali keliauti su juo, melstis, būti ir išgyventi dvasinę piligrimystę.

Abi knygos gana skirtingos. Pirmoji – „Šventoji Žemė“, išleista Terros Publicos – kalba apie konkrečias vietas, kurių daugelis paminėtos Šventajame Rašte. Ji gausiai iliustruota, daug schemų, kurios padeda atpažinti konkrečias šventovių erdves, daug ištraukų iš Biblijos. Rekomenduočiau ją iš anksto peržiūrėti namuose ir turėti su savimi kaip pagalbininką vaikštant po konkrečias vietas.

Antroji – „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“, išleista Magnificat leidinių, yra maldos knyga. Atvykus į konkrečią vietą gali atsiversti maldos, Šventojo Rašto, šv. Mišių tekstus. Pvz., Betliejuje švęsti Kalėdų Mišias. Pamenu, kai keliavau kaip grupės vadovas, turėjau skirti labai daug laiko pasiruošimui, surinkti tekstus Jeruzalei, Betliejui, Nazaretui ir po to dalindavau atšviestus lapus, o čia gali turėti vieną knygą ir ją naudoti visoje kelionėje – skaityti, melstis, medituoti.

J. Stupelytė: Prieš važiuodama pirmą kartą į Šventąją Žemę buvau ne kartą girdėjus ir mačius pristatymų su nuotraukomis, bet, kai atvykau, supratau, kad tai yra visiškai kitaip. Todėl pasiruošimas kelionei yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Man atmintyje išliko apsilankymas ant Palaiminimų kalno, kuriame šventėme Mišias, todėl iki šiol matau mus, skaitančius Jėzaus palaiminimus, ir kaip plačiai tas Žodis sklinda. Galimybė turėti maldos tekstus, susijusias su ta vieta, yra tikrai didžiulė dovana. Kitas dalykas – ne visada kelionės metu viską spėji, todėl labai svarbu sugrįžus prisiminti, pasimelsti, naujai išgyventi.

Giedrės Steikūnaitės nuotrauka

Ar skiriasi pasiruošimas piligrimystei ir tradicinei kelionei?

J. Stupelytė: Manau, kad ketinantieji vykti į Šventąją Žemę ruošiasi nuo tada, kai tapo krikščionimis. Juk skaitydamas Šventąjį Raštą apie tai galvoji, įsivaizduoji. Jau būni iš anksto pasiruošęs, kažką įsivaizdavęs.

J. M. Žukauskas: Esu girdėjęs daugybę žmonių liudijimų, kad tai buvo jų gyvenimo kelionė, o visos kitos tebuvo šiaip. Abiejose yra panašių elementų: reikia susiruošti daiktus, apgalvoti kelionės maršrutą, planą, nakvynes, maistą. Vis dėlto emocinis krūvis piligriminėje kelionėje yra daug didesnis. Kiekviena vieta tau ypatinga. Žinoma, pasaulyje yra daug nuostabių vietų, į kurias atvykęs nustembi dėl gamtos grožio ar istoriškumo, bet kiek jos tave paliečia emociškai? Atėnuose yra nuostabus Areopagas, bet ką jis bendro turi su manimi? O esant Kafarnaume ar kitose Šventosios Žemės vietose, kuriose kalbėjo Jėzus, gali skaityti tą patį tekstą, kurį jis skaitė, ir šis skamba tarsi aidas, išlikęs akmenyse. Emociškai tai nepalyginamos kelionės.

Kodėl šios knygos turėtų būti reikalingos keliaujant? Gal užtenka dvasininko ar gido palydos?

J. M. Žukauskas: Šventoje Žemėje yra tiek daug visko, kad sunku kelionės metu aprėpti. Prieš nuvykstant būtų pravartu iš anksto paskaityti apie ją, bet ir to neužtenka. Gidas, žinoma, išsamiai papasakos, bet visą kontekstą bus sudėtinga perteikti vien dėl laiko stokos. Kunigas irgi gali šį tą akcentuoti, bet visko neapims. O būdamas ten esi tarsi viską sugerianti kempinė. Tau norisi sustoti, įsigilinti, prisiminti, nes viskas ima painiotis ir maišytis, tuomet ir geriausias laikas atsiversti knygą, kuri pasirodys visu grožiu.

Jolanta Stupelytė asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip geriau keliauti: pavieniui, su sutuoktiniu, grupe, dvasiniu vadovu?

J. Stupelytė: Apsilankiau Šventoje Žemėje ne kartą, bet pirmiausia su grupe kaip piligrimė. Vykstant vienai yra privalumų – gali ilgiau pabūti patinkančioje vietoje, kitaip išgyventi. Bet pirmasis kartas man suteikė panoramą, koncentruotą ir stiprų išgyvenimą. Kitas dalykas – keliauti su tikinčiųjų bendruomene ar kunigu – po kelionės jie tampa tarsi tavo giminaičiai, nes gali kartu pajusti ne tik tau, bet ir visai krikščionių Bažnyčiai svarbių dalykų.

J. M. Žukauskas: Ypač pirmą kartą rekomenduoju važiuoti su grupe. Izraelis saugus, bet turi savo specifiką, elgesio taisykles. Vienam įmanoma, bet tikriausiai ne viską spėtum pamatyti...

Kodėl piligrimystę po Šventąją Žemę svarbu išgyventi ne tik pamatant istorines, kultūrines vietas, bet ir kaip maldos laiką?

J. Stupelytė: Grįžusi iš Šventosios Žemės naiviai įsivaizdavau, kad į ją galima vykti tik religiniais tikslais. Po to sutikau pažįstamų, kurie ten vyko atostogų, o į Kristaus kapo baziliką užsuko iš smalsumo. Jiems ji visiškai nepaliko įspūdžio, tačiau daugybė žmonių, kurie ten nuvyksta būtent melstis, patiria gilių išgyvenimų, atranda esminius atsakymus. Tų patirčių nenupasakosi, nesuimituosi, tai yra unikali religinė patirtis. Ji maitina ir po to.

Kokios piligrimų reakcijos pirmą kartą aplankius Šventąją Žemę?

J. M. Žukauskas: Pačios pirmos reakcijos gal nėra labai įspūdingos. Nusileidi lėktuvu, oro uostas, tie patys pasų patikrinimai, rutina. Bet juos nustebina pati aplinka – daug religingai apsirengusių izraelitų ar kitų tikėjimų žmonių. Taip pat žmonės susižavi šventovėmis, bet ne pastatais, o gamta, ypač dykuma. Juos dažnai nustebina, kad ji ne smėlėta, bet akmenuota, o Jordano upė tikrai ne tokia skaidri kaip lietuviškos. Daug kam įsimena krikšto pažadų atnaujinimas, Nazaretas ar Galilėjos ežeras. Vis dėlto kiekvienam vis kitaip tos vietos prabyla, kitaip prabyla Viešpats.

Jolanta, ne tik keliavote, bet ir gyvenote Šventojoje Žemėje. Kokios vietos jums būtinos aplankyti?

J. Stupelytė: Pirmiausia visiems gerai žinomos vietos, be kurių neįsivaizduočiau kelionės po Šventąją Žemę. Esu valandų valandas praleidusi Kristaus kapo bazilikoje. Ten patyriau labai gilius išgyvenimus. Kiekvienam, esančiam joje, kyla klausimas, kaip tokioje mažoje erdvėje sutelpa tokios skirtingos konfesijos, o anapus bazilikos sugyvena musulmonai, žydai. Būnant ten kyla keistas jausmas – tokiame mažame žemės lopinėlyje visiems reikia tos pačios vietos ir kaip jie ją pasidalina ar nepasidalina. Man atrodo, kad Jėzus tampa tos vienybės pagrindu.

Yra daug kitų vietų, bet man norėtųsi išskirti tą, kurioje savanoriavau. Dalyvavau archeologinėje ekspedicijoje Magdaloje. Ji atsirado nelabai seniai, kai vienas kunigas sumanė pastatyti dvasinį centrą, bet kasinėjant atrasta I amžiaus sinagoga, kurioje, tikėtina, mokė ir pats Jėzus. Magdala po truputį tampa dvasiniu centru. Joje pastatyta bažnyčia, gyvena religinė bendruomenė, galima savanoriauti ar kitaip prisidėti. Ten patyriau stiprų išgyvenimą, kad Dievas ir šiandien kalba, tik deda kitus akcentus.