Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Keista kalbėti rinkimų savaitgalį. Viena vertus, reikia saugotis nepasakyti nieko, kas galėtų bent iš tolo nuskambėti kaip agitacija, bet kita vertus, negi gali apsimesti, kad rinkimai nevyksta? Kaip tik tokios suvaržytos sąlygos man atrodo tinkama proga pasikalbėti apskritai apie tai, kas yra politika, ką reiškia kiekvienam iš mūsų joje dalyvauti, ir kodėl tai yra laimė.

Pirmiausia, banalu, bet vis tiek verta pakartoti: šiame pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi teisės balsuoti arba kurių dalyvavimas rinkimuose yra grynas farsas. Mes savo raškažiuje dažnai apie tai nė nepagalvojame. Siūlau specialiai apie tai susimąstyti per kiekvienus rinkimus ir atsakingai naudotis savo teise juose dalyvauti vien todėl, kad tai toli gražu nėra savaime suprantama.

O toliau pateiksiu du pavyzdžius – vieną smarkiai kurstantį aistras, o kitą daug mažiau.

Prieš kelias savaites mūsų name kilo gaisras, kuriame nukentėjo du žmonės. Kadangi viską mačiau iš arti ir padėjau iškviesti pagalbą, po kelių valandų vis dar labai sukrėsta paskambinau į ligoninę paklausti, kokia sužeistųjų būklė. Ten sužinojau, kad tokią informaciją ligoninė gali suteikti tik šeimos nariams. Netgi pasakyti, ar sužeistieji išgyveno. O tai reiškia, kad jeigu homoseksualus žmogus netikėtai sunkiai sužalojamas, pavyzdžiui, eismo nelaimėje, jo ar jos antroji pusė taip pat negali sužinoti nieko apie brangaus žmogaus gyvybę ir sveikatą, nes teisiškai neturi jokio pagrindo būti laikoma šeimos nariu.

Kitas pavyzdys: prieš porą mėnesių nusirito paviršutiniško džiūgavimo banga, paskelbus statistiką, pagal kurią Lietuvoje mokslų daktarių moterų yra daugiau negu vyrų, o jų proporcija – viena didžiausių Europoje. Šiandien sėsdama rašyti šio teksto, kaip tik spėjau perskaityti kitą tyrimą, pagal kurį moterys mokslų daktarės Lietuvoje vidutiniškai uždirba 24 procentais mažiau negu vyrai, ir šis skirtumas didesnis negu bendras šalies vidurkis.

Kai kalbame apie politinius klausimus, dažnai juos įvardijame absoliučiai ir abstrakčiai – pavyzdžiui, nepritariame homoseksualiems santykiams arba siekiame lyčių lygybės. Bet iš tikrųjų politiniai sprendimai yra daug konkretesni negu pritarimas ar palaikymas. Jeigu nesutinkame jokiu pavidalu įteisinti homoseksualios poros santykių, kaip tiksliai įsivaizduojame jos gyvenimą? Ar manome, kad tokių porų visai neturėtų būti? Jei taip, ar norime išardyti jau esamas poras? Kiek prievartos (plačia prasme, nebūtinai fizinio smurto) sutinkame tam panaudoti? Jei to nenorime, kaip siūlome spręsti konkrečias situacijas, kaip pavyzdyje? Jei siekiame lyčių lygybės, kokiais rodikliais ją matuosime? Ir jei nusistatytume rodiklius, ar užtektų juos sulyginti dirbtinai, įvedus kokias nors kvotas?

Kalbėtis apie politiką reiškia savo įsitikinimus – dažnai brangius ir gilius, neduokdie jų nemenkinant – apmąstyti labai konkrečiai. Sukonkretinti beveik neįmanoma, nesikalbant su kitais ir kitokių pažiūrų žmonėmis, nes tik jie gali užduoti klausimus, kurie mums patiems neateitų į galvą. O norint tuos klausimus išgirsti, reikia išmokti nesikarščiuoti ir kalbėtis mandagiai. Vienu lozungu perrėkti kitą lozungą – tuščias reikalas, jis veda tik prie vis aršesnio priešiškumo ir didesnio susiskaldymo.

O tai reiškia, kad yra ir priešingai. Kai imame kalbėti tyliau ir klausytis atidžiau, kai atsakome į konkretų klausimą, o ne tik išvedžiojame, plėtodami tas pačias abstrakcijas, geriau pažįstame kitus žmones. Net galima pasakyti, jie mums tampa tikresniais žmonėmis. Gal net draugais, nepaisant visų skirtumų. (Vis prisimenu tą legendą, kaip Vytautas Landsbergis mėgo žaisti šachmatais su Česlovu Juršėnu.)

Ir šitaip – paradoksaliai, nes iš šalies tai atrodo vien kaip ginčai ir konfliktai – politika mus artina ir vienija. Man tai atrodo didesnė laimė, negu burtis vien su bendraminčiais ir nuolat baimintis visų, kieno pažiūros kuo nors skiriasi. Tiesą sakant, juk šitaip paprastai elgiasi žmonės tose šalyse, kur rinkimų nebūna arba jie tėra farsas.