Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. (Mt 6, 28-29)

Adventureswithdotty.com nuotrauka

Nejau imamės sudėtingiausios (bent aš taip manau) iš visų krikščionių tikėjimo temų – dieviškosios apvaizdos? Greičiausiai per vieną pamokslą mažai ką vertingo galėtume apie tai pasakyti. Verčiau dėmesį sutelkime į vieną iš šios tikėjimo tiesos aspektų. Į vieną kalbos detalę, kurią, skaitydami gerai pažįstamus šventosios Evangelijos žodžius, esame linkę praleisti.

„Kaip kiekviena iš jų“ – mūsų Viešpats nelygina Saliamono apsiausto su kalno šlaitą nuklojusiu gėlių kilimu. Jis pasirenka vieną konkretų egzempliorių, vieną konkrečią gėlelę: „Štai, – sako jis, – Saliamonas negali jos nurungti.“ Tą patį matome ir palyginime apie sėjėją. Ant lauko išberta tokia daugybė grūdų. Vienas grūdas atneša šimteriopą derlių, kitas – šešiasdešimteriopą, dar kitas – trisdešimteriopą. Panašu, kad Jam rūpi kiekvieno atskiro grūdo likimas. Tai dar aiškiau matome Jam teikiant pavyzdžius iš gyvūnijos pasaulio. „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“ (Mt 10, 29). Jie tokie pigūs, kad net negali įsigyti po vieną. Bet Dievas jų nemato poromis. Ir galiausiai: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!'“ (Lk 15, 4–6). Avys – tokios panašios viena į kitą, kad mes vienaskaitai ir daugiskaitai vartojame tą patį žodį (angl. avis – sheep, avys – taip pat sheep, – red. past). Bet Gerajam Ganytojui nėra „avių“. Jis mato šią arba aną avį.

EPA nuotrauka

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų Viešpats į pasaulį žiūri dieviškomis akimis. Nesirengiu neigti, kad Jis, būdamas žmogus, mąstė žmogiškai, kaip ir mes mąstė apibendrintai. Žinoma, bet kartu Jis ugdėsi žiūrėti iš dangiškojo Tėvo perspektyvos, gerai suprasdamas, kuo ši perspektyva skiriasi nuo mūsų. Dieviškasis žvilgsnis viską mato po vieną. O mes, dėl žmogiškojo proto silpnumo, dalykus bei žmones, esame priversti matyti grupėmis. Mes nepajėgūs kiekvieną matyti atskirai.

Poetas S. T. Coleridge‘as yra taikliai pasakęs, kad, jei žmogus užsiropštų ant Londono Šv. Pauliaus katedros stogo ir įsimintų viską, ką nuo jos pamatė – išprotėtų. Mes atsirenkame, apibendriname, dalykus skirstome į pogrupius – lelijos, grūdai, avys, žvirbliai ir taip toliau. Bet visagalis Dievas kiekvieną mato atskirai, tad akivaizdu, kad Mišiose Jis mato ne dalyvaujančių žmonių minią, Jis mato tave ir mane. Todėl, jei tu bent kiek tiki dieviškosios apvaizdos tikėjimo tiesa, turi tikėti Dievo apvaizda, kuri kiekvienu rūpinasi asmeniškai.

Kadangi Dievas į kiekvieną iš mūsų žvelgia asmeniškai, neįmanoma, kad Jo meilė aprėptų mažiau nei jo žvilgsnis. Tu Jam nesi tik vienas iš puokštės žiedų, vienas iš krepšyje esančių grūdų, vienas iš skrendančių žvirblių, viena iš bandos avių. Tu Jam esi vienintelis brangusis. Mums sunku (nebent kai įsimylime) apie žmones mąstyti neapibendrintai: žmonių grupės, judėjimai, istorijos tendencijos ir pan. Bet Dievui kiekvienas iš mūsų yra unikalus, kiekvienas esame tas vienintelis, kuris Jam rūpi.

Šis tekstas – ištrauka iš 1947 m. monsinjoro Ronaldo Knoxo (1888–1957) homilijos. Jis buvo katalikų kunigas, buvęs anglikonų pastorius, teologas, detektyvų autorius, vertėjas bei BBC laidų vedėjas. Jo atsivertimui į katalikybę didelę įtaką padarė G. K. Chestertono raštai.

Iš anglų kalbos vertė Milda Vitkutė