Susitikimas su Charles David Kelley. evangelija.lt nuotrauka

Balandžio 8–gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko renginių ciklas „Atviras pokalbis“ depresijos tema, kurį organizavo VšĮ „Credimus“ ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia. Tarp partnerių ir rėmėjų buvo ir Vilniaus evangelikų bažnyčia bei Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija. Penkių skirtingo pobūdžio renginių dalyviai turėjo galimybę susitikti su psichinės sveikatos specialistais, stebėti meninius pasirodymus, dalyvauti diskusijose, susipažinti su skirtingomis meno terapijos formomis.

Viename iš renginių svečiavosi teologas ir menininkas Charlesas Davidas Kelley (JAV/Latvija). Jis yra organizacijos „Bridge Builders International“ įkūrėjas ir vadovas, lektorius, besidalinantis savo drąsinančia gyvenimo istorija.

Skaitykite Charleso Kelley mintis apie depresijos problematiką bei tai, kaip menas galėtų padėti ją įveikti.

Charlesas Davidas Kelley dalijosi savo gyvenimo istorija. evangelija.lt nuotrauka

Manau, kad daug žmonių kenčia nuo depresijos, bet šito nežino. Jie suvokia, jog kažkas ne taip, tačiau „depresija“ skamba kaip kraštutinis įvardinimas. Nesinori to pripažinti. Žmonės bijo būti pažeminti arba atstumti. Mūsų visuomenėje egzistuoja bėda – mes atstumiame problemų turinčius žmones. O daugelis iš mūsų turime problemų. Tačiau kaip žmogui žinoti, kad jis susiduria su depresija? Ji turi daug požymių. Ji gali pasireikšti liūdesiu. Ne šiaip liūdesiu, nes kartais išgyvename netektį, tai nutinka visiems. Galime prarasti draugą ar sutuoktinį, arba darbą. Liūdesys, praradus šiuos dalykus, yra normalus dalykas. Bet kai liūdime nuolatos, liūdni atsikeliame ryte ir neturime dėl ko gyventi, o per dieną, nutikus geriems dalykams, vis tiek liūdime – tai jau negerai.

Arba galbūt patiriame tamsą ar naštą, slegiančią mūsų pečius. Daugelį kartų esu tai patyręs. Pamenu, kai buvau penkiasdešimties, pajutau juodą beviltiškumą. Jaučiausi taip, tartum ant savo pečių neščiau visą pasaulį. Žmonės bandė man padėti, tačiau aš juos atstūmiau. Tai dar vienas simptomas. Žmonės norėtų padėti, tačiau mes susigėstame ir atstumiame jų pagalbą. Nenorime pripažinti, kad turime bėdų, tuomet juos atstumiame, ir tai taip pat yra problema. Ir mūsų bėda tampa rimtesnė, gerokai rimtesnė. Žmonės ima galvoti: „Įdomu, kas nutiktų, jei manęs nebebūtų.“ Ima mąstyti apie tai, kaip atimti sau gyvybę. Manau, kiekvienas esame apie tai pagalvoję. Tačiau, kai žmogus yra gilioje depresijoje, jis gali imti planuoti: „Planuoju nusižudyti, gal padarysiu tai tokiu būdu. Arba štai taip...“ Arba: „Dabar būtų geras laikas tai atlikti, o dabar – nelabai geras.“

Paprastai manome, kad jei kas nors galvoja, kaip atimti sau gyvybę, ir kalba apie tai – tai nėra rimta. Tačiau tai rimta. Jei kas nors apie tai užsimena, tai rimta. Kai žmogus sako: „Įdomu, ar be manęs gyvenimas būtų geresnis?“, tai signalizuoja apie rimtą vidinę problemą. Tai išgirdus, reikia reaguoti rimtai.

Depresija yra klastinga, nes ji prisiartina įvairiais pavidalais. Jei bandome suprasti, kas negerai, mums reikia pagalbos. Reikia kreiptis į gydytoją ar į konsultantą patarimo, pasikalbėti su dvasininku arba draugu, paieškoti informacijos bibliotekoje ar internete. „Kas su manimi vyksta? Kodėl esu toks liūdnas? Kodėl tiek daug verkiu? Kodėl viskas atrodo taip beviltiška? Kodėl galvoju, kaip atimti sau gyvybę?“

Tai nepaprastai rimti klausimai. Jie labai svarbūs čia, Lietuvoje, kuri savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje. Tai didelė problema šioje labai svarbioje šalyje.

Charles David Kelley atliko savo sukurtas kompozicijas. evangelija.lt nuotrauka

***

Daugelis iš mūsų turi menininko dovaną ar talentą muzikai. Manyčiau, tai būdinga ir lietuviams. Tai muzikali ir kūrybinga tauta. Esu pusiau latvis, pusiau amerikietis, tačiau turiu ir lietuviško kraujo. Esu labai kūrybingas. Trokštu kurti muziką, tapyti. Kai buvau jaunas, mokiausi groti, nes to norėjo mano šeima. Kai išmokau groti, man ėmė tai patikti. Tai patiko ir man, ir kitiems, ir tai teikė džiaugsmą.

Bėgant metams grojau savo malonumui ir kitų džiaugsmui, padėjau kitiems garbinti Dievą. Muzika pasitarnavo šiems tikslams, tačiau tik neseniai suvokiau, kad savo gyvenimo tamsiausiomis ir juodžiausiomis akimirkomis sėsdavau prie instrumento ir skambindavau tai, ką jaučiu. Aš verkdavau prie pianino, svajodavau prie pianino, kurdavau muziką prie pianino. Melsdavausi prie pianino. Pianinas tapo mano draugu. Gydančiu draugu.

Bėgant metams, geriausią muziką sukūriau pačiu sunkiausiu laiku. Ir tik neseniai suvokiau, kad manyje esanti muzikos dovana mane gydo.

Kai man sukako 50 metų, išmokau tapyti. Šito mokiausi savo malonumui. Teko bendrauti su genialiais dailininkais. Jie nuostabūs. Manau, jie geba sukurti drobėje stebuklą. Norėjau išmokti kurti šį stebuklą. Tačiau, kuriam laikui praėjus, pastebėjau, kad tapydamas imu lėčiau kvėpuoti. Mano pulsas sulėtėja. Imu prarasti laiko nuovoką. Visa tai nutinka ir skambinant pianinu. Taip pat nutinka ir atostogaujant. Vykstu į paplūdimį ir prarandu laiko nuovoką. Kodėl atostogaujame? Atostogauti vykstame tam, kad pasveiktume. Kad atsistatytume. Manau, kad tai yra gilesnis meninių dovanų tikslas, muzikos dovanos tikslas mums patiems ir aplinkiniams. Tai kitus gydančios dovanos, bet, kurdamas meną, gydau ir save – kai kuriu muziką, kai tapau, kai skambinu pianinu...