Justas Paulauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors mūsų vaikui jau 11 metų, pradėsiu nuo pradžios. Būdamas trejų metukų, Justas pradėjo lankyti bendro ugdymo darželį, logopedinę grupę. Visiems tėvams kyla baimių, o mums ji buvo dviguba. Vaikas hiperaktyvus, pats neapsirengia, nepavalgo be pagalbos. Pirmiausia į darželį ėjau pati, susipažinau su kolektyvu, mielai aprodė grupę. Nuramino mane, kad viskas bus gerai. Aplinkinių gąsdinimų buvo daug, priešinsis kitų vaikų tėvai, nepritaps, kad jam vieta spec. grupėje. Na, nutarėme pabandyti. Žinoma, nebuvo viskas taip puiku, kaip norėtųsi, buvo visko – ir juoko, ir ašarų, ir nesusikalbėjimų. Buvo pykčio dienų, bet kaip be viso to galime išmokti gyventi. Baigus darželį užkalbino vieno berniuko mama ir sako: „Ačiū, kad jūsų sūnus ėjo su manuoju į vieną grupę.“ Jos teigimu, berniukas tapo draugiškas, supratingesnis. Greitai pralėkė darželio metai, atėjo laikas eiti į pirmąją klasę. Kadangi tuo metu buvo galima gauti sveikatą tausojantį mokymą lankant darželyje pirmąją klasę, mes tuo pasinaudojome. Per tuos metus mokytoja Justą išmokė sėdėti pamokai skirtą laiką, ateidavo ir specialioji pedagogė.

Ir štai atėjo laikas išeiti į mokyklą ir lankyti antrąją klasę. Vaikas nekalba, didelių rezultatų nėra. Bet nutariame, kad Justas lankys ir toliau bendrojo ugdymo mokyklą, juk visada suspėsime išeiti į spec. ugdymo įstaigą. Daug tarėmės su Šilutės Žibų pradinės mokyklos direktore ir Justo mokytoja: ką daryti? Kokį ugdymo metodą pasirinkti – klasės didelės, padėjėjų nėra. Ieškant išeities, buvo pasiūlytas namų mokymas, bet pamokas lankant mokykloje. Per pamokas mokytoja dirba tik su Justu, o pertraukas leidžia su visais vaikais. Tarėmės šeimoje, ką daryti. Sutikome. Justas noriai bėgdavo į mokyklą, labai mylėjo savo mokytoją, priprato ir prie kitų specialistų. Mokytojai teko būti išradingai ir rasti veiklų bei ugdymo metodų, kurie sudomintų vaiką, ir jam būtų gera eiti į mokyklą. Justas išmoko visas raides, skaičiukais skaičiuoti, mokėsi rašyti, išmoko dirbti kompiuteriu. Kartais eidavo ir į savo klasės pamokas, ten puikiai žinojo, kaip elgtis. Bet, sakoma, geri dalykai baigiasi, ir tenka rinktis kitą mokyklą. Baigtos 4 klasės.

O čia iškilo didelis galvos skausmas, nes ir vėl viskas iš pradžių. Tai buvo sunkiausias momentas. Ką daryti, abejonių – kiekviename žingsnyje. Tempiu laiką iki paskutinės dienos pateikti dokumentus į 5 klasę. Nutariame, kad einame tuo pačiu pasirinktu keliu. Važiuoju į mokyklą, pasikalbame su Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos direktoriumi, paklausiu, ar priims mūsų vaiką į mokyklą. Ir, didžiausiai mano nuostabai, atsako, taip, neturiu pagrindo nepriimti. Žinoma, iškyla klausimas dėl padėjėjo, jau tuo metu akcentuoju, kad be padėjėjo nė vienos dienos Justas mokyklos nelankys. Visą vasarą – abejonės, turbūt visiems namiškiams nusibodau su savo baimėms: o gal be reikalo, o gal nereikėjo? Nuo pat pirmos dienos Justui skiriama padėjėja, kuri ne tik rūpinasi vaiko sugebėjimais, bet ir domisi, kaip elgtis, iškilus sunkumams. Grįžusi namo verkiu iš laimės, negaliu patikėti, kad mūsų vaiku rūpinasi kaip namie. Pirmą mėnesį Justui įdomu mokykloje, jis eina per kabinetus, ne į visus noriai, bet su padėjėjos pagalba.

Bendraklasiai sveikinasi ryte, paklausia, kaip Justui sekasi. Man rūpi, kaip jaučiasi mokiniai, klasės draugai, ar Justas gerai elgiasi per pamokas. Vaikas priprato mokykloje, pradėjo išdykauti, mėtyti savo daiktus po klasę. Sėdome kartu su pavaduotoja ir padėjėja svarstyti, ką reikia daryti, kad tai neužsitęstų per ilgai. Kyla klausimas: kodėl ne su mokytojais? Galiu pykti, šaukti, veržtis jėga pas pedagogus, bet ar tai padės ugdyti vaiką ir bendradarbiauti su mokytojais. Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog nepykau. Bet kai žmogus viską apgalvoji ir supranti, kad juk tai nauja, mokyklos dar nėra pritaikytos vaikams, turintiems spec. poreikių. Nėra nusiraminimo kabinetų, galėtų būti skiriama lėšų įrengti šviesos ar muzikos terapijos kabinetus.

Justas Paulauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai prisimenu tą dieną, kai gimė Justas, kokia buvau laiminga. Kai po dviejų parų buvo ištarta įtariama diagnozė – Dauno sindromas, žemė slydo iš po kojų, atrodė stoviu ant bedugnės krašto ir noriu ten nukristi, kilo pyktis, gailestis. Ir kai pagalvoji: o ką gi jaučia pedagogas? Juk tai tik pradžia, jų niekas nemokė, kaip ugdyti tokį vaiką. 

Gerai, kai šalia yra specialistų, kurie, iškilus daugybei klausimų, atskuba į pagalbą. Išsakius savo nuogąstavimus, padėti sutiko Kauno Kovo 11-osios mokyklos specialiojo ugdymo pedagogė Renata Greimaitė. Ji atvyko į Šilutę pasidalinti savo darbo patirtimi Amerikoje. Lapkričio 10 dieną SIŽG bendrijos „Šilutės viltis“ patalpose vyko paskaita darželio auklėtojoms, pedagogams, mokytojų padėjėjams ir tėvams. Norėjosi matyti nors kelis Justo mokytojus, bet tam tikrai reikia laiko. Kaip jaučiausi tuo metu? Buvo liūdna. Bet ar galime teisti? Po sunkios savaitės pedagogams reikia ruošti programas, tikrinti namų darbus, galų gale pailsėti. Aš tvirtai tikiu, kad ateis ta diena, kai mes rasime bendrą kalbą be pykčio, nuoskaudų, kad mokytojo padėjėja Austėja nebus ta, kuri išklauso pedagogus ir tėvus, o bus mus jungiantis Justo ugdymo tiltas. Labiausiai įstrigo Renatos pasakyti žodžiai, kad užauginti vieną vaiką reikia viso kaimo. Linkiu visiems stiprybės, kantrybės, pakantumo. Galiu verkti, šaukti, ar nuo to bus lengviau? Kurkime savo vaikų ateitį kartu.

Einant mokslo metams į pabaigą, galiu pasidžiaugti, kad šeimos sprendimas pasirinkti bendrojo lavinimo mokyklą buvo geras. Justas noriai eina į mokyklą. Nustebau, kai dukra pašaukė pažiūrėti, kaip Justas šoka, to išmoko stebėdamas šokių pamoką. Matome teigiamų vaiko elgesio pokyčių. Nesenai jis vyko į ekskursiją su klase. Žinoma, jį lydėjo mokytojo padėjėja. Vaikas grįžo laimingas, nors ir nekalba, bet jo veide matėsi šypsena. Norisi padrąsinti tėvus, kad jie neabejotų savo vaikų gebėjimais. Jie tikrai gali daug, tik tam reikia sudaryti tinkamas sąlygas.