Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Jaunosios kartos fotomeninkas DONATAS STANKEVIČIUS pradėjęs fotografuoti išeinančią kartą, Kaišiadoryse užtiko mojavas, gegužines pamaldas. „Tai nėra tipinė mano kūryba, – sako jis. – Greičiau išimtis, bet kartu ir apie nuolatinį mano tyrimų objektą – žmogų. Jis apie žmogiškąsias savybes, nes dažnai pasigendu tikro, paprasto žmogaus. Ne „išmokto“ žmogiškumo ar robotizuotos empatijos, o tiesiog žmogaus. Vis rečiau tai randu savo kartoje. Subtilumas, atsakomybės jausmas, tikėjimas yra tai, kas būdinga išeinančiai kartai, o manojoje neretai prilygsta miražui.“

Kas yra gegužinės pamaldos, kaip jos atsirado, kaip paktikuojamos šiandien ir kodėl jos traukia ne tik jaunus fotografus, bet ir maldininkus – pasakojimas ir nuotraukos iš Varkalės kaimo Kaišiadorių rajone.

Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

„Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna“

Žiedais apsipylusi gegužė kasmet pamiške vingiuojančiais takais atveda į Varkalės kaimą. Balta skarele ryšinti Emilija Gustienė iš tolo pasitinka į mojavą besirenkančius maldininkus, brangius „susiedėlius“. Pro atlapas trobos duris veržiasi žmonių laukiantis jos namų jaukumas. Viskas taip, kaip matė savo tėvų namuose, kaip prieš šimtą metų (1919) Tilžėje išleistoje katalikų maldaknygėje „Aukso Altorius, arba Šaltinis dangiškų Skarbų“ aiškinta: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Išdabinkite gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę:

Sveika Marija, Dievo Motina,
Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna.
Atmink ant mūsų savo širdyje…

Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

„Broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė…“

Lietuvą gegužinės pamaldos pasiekė XIX a. viduryje. 1853 m. Seinų vyskupijos valdytoju paskirtas prelatas Bonavetūras Butkevičius, prisižiūrėjęs gegužinių pamaldų Romos bažnyčioje, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu, jas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdęs vyskupas Motiejus Valančius šias pamaldas „nepakajų“ ir persekiojimų metais (apie 1863 m.) išplatino savo vyskupijoje.

„Aukso altoriuje arba Šaltinyje dangiškų Skarbų“ pateikta „Malda prie Švč. Marijos Panos per mėnesį Gegužės (Mojaus)“: „Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teiptogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė…“ J. Vaišnoros MIC nuomone, kad būtent šių žodžių autorius bus ne kas kitas, kaip tik pats vysk. M. Valančius. Per jo rankas ėjo maldaknygės „Šaltinis“ naujos laidos, jis prižiūrėjo jų spausdinimą Prūsuose, jis tad lengvai galėjo įterpti į tą maldaknygę ir gegužinių pamaldų paties sustatytą tvarką.           

XIX a. gale ir XX pradžioje maldininkai, begiedodami Marijos litaniją ir giesmes namuose, susiorganizavę per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo lietuviškai. Tuo būdu atkovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Dievą ir Mariją sava gimtąja kalba. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo. Tad ir šiuo atžvilgiu, kaip rašė J. Vaišnora MIC, gegužinės pamaldos, kurių įvedimas Lietuvoje beveik sutapo su tautiniu atgimimu, buvo savųjų teisių bažnyčioje atgavimo skatintojos.

Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Emilija Gustienė. Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Ko nevalia mums užmiršti

Ir vis dėlto mojavos – gegužinės pamaldos – graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė. Antai varkališkė Emilija Gustienė, jau balandžio mėnesį pradėdama ruoštis mojavai, pasikviečia ne tik savo anūkus, bet pakalbina ir ūgtelėjusius kaimynų vaikus. Marijos litaniją vedžioti visada patiki pačiai jauniausiajai gegužinių pamaldų dalyvei. Ir būtinai atveria savo trobos langus, kad giesmė toli sklistų. Vakarėjant susirinkusieji irgi neskuba skirstytis, dar padainuoja, pagieda.

Kol maldos garsai jaunas širdis pasiekia, netinka nė klaust, ar ši liaudiškojo pamaldumo į Mariją forma išliks. Visada jas primins ir Kaišiadorių muziejaus darbuotojų Sauliaus Jankausko bei Gintarės Katkevičiūtės parengtas videofilmas „Gegužinės pamaldos Varkalėse“. Taip pat ir Donato Stankevičiaus fotogtafijos. „Išeinanti karta. Klausiate, kas tai? Tai žmonės, kurie su savimi išsineš kažką labai teigiamo, – teigia D. Stankūnas. – Pradėjau tai  stebėti ir fiksuoti gal kokiais 2010-aisiais, o 2012 m. sutikau ir mojavas. Dabar man šis ciklas jau tapo ne tikslu, kurį turiu įgyvendinti per užsibrėžtą laiką, bet keliu, kuris kartais suveda su kokiais nors pakeleiviais. Jie, nors išeinantys, bet savyje puoselėjantys kažką tokio, ko nevalia mums užmiršti.“

Iš ciklo „Išeinanti karta“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Donatas Stankevičius yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus parodų kuratorius. 2012 m. LR kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą. Didžiausią dalį kūrybos jis skiria šiuolaikinei bei socialinei fotografijai, personalinės parodos surengtos Lietuvoje ir užsienio šalyse (Niujorke, Londone, Tbilisyje, Diuseldorfe, Oklande ir kt.).