Marie Maquaire. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Lietuvoje jau nebe pirmą kartą apsilankiusi didelę patirtį turinti žmogiškųjų santykių specialistė Marie Maquaire yra socialinio darbo magistrė, ilgametė senelių namų vadovė, penkių vaikų mama. Į savo konsultacijas ji atsiveža daugybę spalvotų kaspinų, su kurių pagalba padeda žmonėms suvokti tarpusavio santykių kokybę. Pasak M. Maquaire, kiekvienas kaspinas, kaip ir žmogiškasis ryšys, turi du galus. Esame atsakingi tik už tą santykio galą, kurį laikome savo rankose. Niekada nesame atsakingi už tai, kas yra kito žmogaus rankose.

Ryšius su kitais žmonėmis kuriame patys, tad kaip pasiekti, kad būtume mylimi, išklausyti, priimti? Marie Maquaire siūlo paprastą, bet veiksmingą metodą, kurį ji vadina MMM – Marie Maquaire metodu. Jo esmė – išklausyti kitą. Tai visiškai nereiškia, kad besąlygiškai privalome sutikti su kito žmogaus nuomone. Mums tiesiog reikia užimti tam tikrą poziciją ir jos laikytis. „Savo lagamine turiu daug kaspinų, plastikinių pistoletų, širdžių, vorų, minkštų žaislų... Jie reikalingi tam, kad žmonės matytų, apie ką kalbame. O kadangi žmonės puikiai supranta, kad kažką reikia keisti (visų pirma – ne keisti kitus, o keistis patiems), tai manau, kad ši pedagogika labai palengvina procesą“, – sako M. Maquaire.

Bendraudami su kitu žmogumi, kiekvienas laikome savo kaspino galą, už kurį esame atsakingi. Bet kartais nutinka taip, kad abu kaspino galai atsiduria vieno asmens rankose ir tuomet kitas jaučiasi smaugiamas. Ką daryti tokiu atveju?

Marie Maquaire. Rasos Baškienės nuotrauka

„Pirmiausia reikia pasakyti – jaučiuosi smaugiamas, nenoriu tokių santykių, man negera gyventi jaučiant smaugimą, – sako M. Maquaire. – O tuomet paklausti: „Ką tu galvoji, kai aš tau taip sakau? Neužtenka pasakyti: jaučiuosi smaugiamas, baik...“ Norėdamas išsaugoti nuoširdų santykį turiu būtinai paklausti, ar kitas supranta mano būseną, ir pasiūlyti kažką keisti.

„Jei nepaklausiu, kaip kitas tą suprato, nutrauksiu santykį su žmogumi. Svarbu užduoti dar vieną klausimą: „Kaip tu jautiesi, kai aš tau siūlau keisti ir ?“ Jis pasako, kaip jaučiasi, o aš pakartoju, pasitikrindamas, ar tikrai tą norėjo pasakyti ir ar aš teisingai supratau. Toks bendravimas – tarsi bangavimas, padedantis vienam kitą suprasti“, – šypsosi M. Maquaire.

Apklaususi 100 sergančių vėžiu moterų, M. Maquaire padarė išvadą, jog mūsų psichinę ir fizinę sveikatą blogina nedarnūs, o kartais ir skausmingi santykiai.

Tačiau kai santykis tampa per sunkus, jį reikėtų nutraukti. Pasak pašnekovės, žmogui reikia pačiam susivokti, kada tas santykis jam jau yra per sunkus ir geriau būtų jį nutraukti. Tą būtinai reikia pasakyti be agresijos. „Jei santykį nutrauksime be jokių paaiškinimų, tarsi parodysime, kad žmogų laikome visišku nieku. Tačiau, jei jaučiame baimę kalbėtis apie santykių nutraukimą, aiškinimasis greičiausiai nepavyks“, – tvirtina M. Maquaire.

Apklaususi 100 sergančių vėžiu moterų, M. Maquaire padarė išvadą, jog mūsų psichinę ir fizinę sveikatą blogina nedarnūs, o kartais ir skausmingi santykiai. Pasak M. Maquaire, tai lyg bloga energija mūsų viduje, užkertanti kelią tekėti gerai energijai. „Visame kame – o ypač tarpusavio santykiuose – reikia ieškoti harmonijos ir darnos. Gydytojai, kurie žvelgia į žmogų kaip į visumą, sako, kad dažnai liga prasideda po emocinio sukrėtimo, šoko, sunkumų. O kai esame įsimylėję, turime be galo daug energijos. Netgi jei bus gripo epidemija, nesusirgsime. Mumyse labai stipri gyvybės energija!“

Pasak pašnekovės, bendraudami kasdien turėtume sau užduoti klausimą: ko mes siekiame santykyje su kitu? Ar norime išlaikyti gerus santykius ir tiesiog ramiai pasiaiškinti? Bet tai kažin ar pavyks, jei supyksime, trenksime durimis, išreikšime savo pyktį, nemąstydami apie tai, ką kitas žmogus pagalvos.

„Jei noriu iškepti pyragą, žinau, kad reikia cukraus, sviesto, miltų. Mano tikslas –laikytis to recepto. Bet kai galvoju, kad bet kaip įdėsiu šiek tiek kiaušinių, cukraus, miltų, kažin, ar rezultatas bus geras. Panašiai yra ir su santykiais. Reikia įprasti matyti tikslą. Bet kartais tikslas būna neturėti tikslo, kitaip sakant, tai būna apsisprendimas tame santykyje neturėti jokių tikslų. Kaip einasi, taip einasi... Bet čia aš pats apsisprendžiu, nes kitu atveju kitas gali mane nuvesti ten, kur aš nenoriu“, – tvirtina pašnekovė.

Ta mūsų kaltė atsistoja tarp mūsų ir mums brangaus žmogaus, kuris ją mato ir blogai jaučiasi, sako M. Maquaire.

O ką daryti, jei mes esame nusikaltę kitam žmogui ir niekaip negalime paleisti tos savo kaltės, kuri ilgainiui tampa sielos vėžiu?

„Tokioje situacijoje svarbu suvokti, kad reikia paleisti savo kaltę, – sako M. Maquaire. – Tai labai sunku, bet tokiais atvejais nematau kitos išeities. Svarbu suprasti, ką daryti su ta kalte. Jei paimame daiktą, kuris simbolizuoja kaltę, žiūrėdami į jį suprantame, kad jis mus skaudina, ir tuomet galime atidėti jį į šoną bent vienai dienai. Po to antrai dienai, trečiai ir t. t. Niekas kitas negalės pašalinti tos mūsų kaltės. Net jei bandytų tai padaryti, žmogus vis tiek galvotų, kad be tos kaltės jis negali gyventi. Tai lyg tikėjimas...“

Ta mūsų kaltė atsistoja tarp mūsų ir mums brangaus žmogaus, kuris ją mato ir blogai jaučiasi, sako M. Maquaire. Bet jis negali jos pašalinti netgi su geriausiais norais ir valia. „Galbūt tas žmogus sutiks gerą psichoterapeutą, kuris paaiškins, kad jūsų kaltė priklauso jums, ir tuomet jam pavyks atsitolinti nuo tos kaltės. Bet tam reikia stiprybės. O mums reikia apsispręsti nebesijausti kaltiems.“

Tačiau ką daryti, kai nesugebame atleisti patys? Gal reikėtų tokį atleidimą palikti Dievui?

„Negalėdami atleisti nuodijame savo ir kito gyvenimą. Kitas gal ir nežino apie mūsų įsiskausminimą, bet neabejotinai tą jaučia, – teigia M. Maquaire. Jei sakome Dievui: „Tu pasirūpink, tu atleisk...“, neatliekame darbo, kurio be mūsų niekas nepadarys. O santykyje reikės kažką keisti mums patiems. Kartais tas, kuris mus sužeidė, prašo atleidimo, bet mes galime nepajėgti priimti atsiprašymo. Kiekvieną kartą patys turime apsispręsti, ką daryti su tuo. Negalėjimas atleisti mūsų sveikatai turi milžiniškų pasekmių.“