Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Mano nuojauta tokia: muziejuose reikia rodyti mažiau kūrinių ir nedaryti mišrainės, vienoje ekspozicijoje šedevrų nepainioti su nieko nekalbančiais nežinomų autorių kūriniais. O apie tuos šedevrus ir jų autorius lankytojams galima papasakoti jaudinančių, įdomiausių, paveikių istorijų – tik reikia mokėti jas atrasti ir pateikti“, – įsitikinęs Lietuvos dailės muziejaus vadovas, buvęs kultūros ministras ARŪNAS GELŪNAS. Pokalbyje su juo – apie problemas, trukdančias Lietuvos muziejams tapti patrauklia edukacine terpe ir turiningo laisvalaikio pramoga.

Kokie pirmieji įspūdžiai jums pradėjus eiti Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pareigas? Kaip laikotės?

Aš muziejuje laikausi nuostabiai. Nutraukiau savo kadenciją Seime ir šią savo veiklą vertinu kaip neteisingai suvoktą misiją. Negaliu teigti, kad tai buvo visiška nesėkmė, ypač tarptautinėje, ypač europinėje, politikoje, bet summa summarum galiu drąsiai sakyti – nepasirinkčiau to antrą kartą, nes tai tiesiog nėra mano kelias.

Man patinka konkretūs uždaviniai ir sunkūs, bet įveikiami iššūkiai. Kodėl muziejuje iš karto pasijutau labai gerai – nes čia ganėtinai aiški ši praktinė reikalingų nuveikti darbų pusė. O Seime šis procesas, kol prieini iki konkretybių ir rezultatų, yra klampesnis, sudėtingesnis, ilgesnis ir labai konfliktiškas. Radvilų rūmai sugriuvę – gerai, atstatykime, ieškokime pinigų, partnerių, diskutuokime su ministerija, verslu. Šiuo atveju labai aišku, ką daryti. Muziejaus kolekcija puiki, bet blogai rodoma – vadinasi, rekonstruokime ekspozicijas, keiskime komunikacinę prieigą, juk tam yra įkvepiančių pavyzdžių ir Prancūzijoje, ir Belgijoje, ir Italijoje, taip pat – kaimyninėje Lenkijoje.

Dabar jaučiuosi esantis pažįstamoje terpėje, kurioje matau prasmę. O tai labai svarbu žmogui. Truputį toliau nei ši diena, truputį tolesnė perspektyva. Dar matai griuvėsį, bet kartu – ir potenciją jame, kad čia gali atsirasti diskusijų ar ekspozicijų erdvė. Tai įkvepia. Ir džiugu, kad atėjęs čia tikrai radau komandą, kurios dauguma nusiteikusi manimi patikėti ir dirbti kartu. Girdėjau paskalų, kad kai kurių kitų institucijų vadovams ne visada taip pasiseka. Būna gana aktyvaus priešinimosi, stagnacijos, o man – priešingai: daugybė talentingų žmonių, netveriančių noru kurti ką nors nauja.

Nesakau, kad per kelerius metus komandoje neįvyks pokyčių – natūralu, kad jų atsitinka. Ypač norisi suteikti galimybę jauniems, gabiems, tačiau Lietuvoje ligi šiol neradusiems savirealizacijos galimybių meną mylintiems žmonėms. Tad, manau, kaita vyks, tačiau perversmui sunaikinti seną pasaulį sukėlus revoliuciją poreikio nėra. Kita vertus, matau daug neišnaudotų galimybių, galima teikti naujų paslaugų – nuomos, autentiškų suvenyrų ir leidinių pardavimo, net maitinimo, norint sukaupti lėšų ir ekspozicijoms atnaujinti, ir netgi naujiems kūriniams įsigyti. Apie tai visi muziejai svajoja. 

Mano pirmosios šešios savaitės muziejuje – kaip greita karuselė, kaleidoskopas. Devyni padaliniai, du centrai, per 400 darbuotojų – viso to negali labai greitai įvertinti, bet pirmieji įspūdžiai suteikia daug vilties ir noro dirbti.

Kokias matote didžiausias Lietuvos muziejų problemas, trukdančias žmonėms patraukliai pažinti meno kūrinius?

Žinote, čia kaip žmogus, kuris labai išsilavinęs, turtingo vidinio pasaulio, bet kai jį susitinki – tik mykia tau kažką neaiškiai, neranda žodžių, nudelbia akis žemėn. Natūralu, kad imi galvoti, jog nelabai ką jis ir turi tau papasakoti. Toks intravertas, nemokantis komunikuoti verbaliai, drovisi žmonių ir, tiesą sakant, nelabai jų mėgsta – gal geriau parašys kokį akademinį straipsnį... Tokia pati yra ir šiuolaikinių Lietuvos muziejų problema – jie savo idealų lankytoją įsivaizduoja panašų į save, turintį daug akademinių, rafinuotų menotyros žinių.

Pakabinai Carracci, tai, kaip sakoma, ir arkliui aišku, kad Carracci yra Carracci, o jei nežinai – tai tavo bėdos. Tokios arogancijos (o gal – inercijos?) muziejuose reikėtų atsisakyti. Ir man džiugu, kad nesu muziejininkas, nors iš meno ir kultūros ateinantis, todėl nauju, kiek šiurkštesniu žvilgsniu matau, kas muziejuose nesutvarkyta. Auditorijos tikrai nėra vienalytės: čia ateina ir vaikų, ir žmonių, kurie yra ragavę tik sovietmečio mokyklos istorijos ir meno istorijos žinių, ir tų, kurių interesai visai nėra kultūriniai. Nesakau, kad muziejai turi virsti enterteinmentu, pramoga: nemokamas alus ir vien planšetės aplinkui, kuriomis gali skrolinti skrolinti... Tačiau reikia įvertinti įvairias auditorijas – galvoti, kad čia eis ne tik eruditai, kurie meno, kultūros istoriją gliaudo puikiausiai. Tokių bus gal vienas procentas, o visi kiti norės eiti kiek paprastesniu ir smagesniu pažinimo keliu.

Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos – puikios, tai tokia nuostabi pirminė medžiaga, visos veiklos šerdis, kad smarkiai nesiversdamas per galvą gali nuveikti gerų dalykų. Vien kitaip nudažius ekspozicijų erdves daug kas pasikeistų. Jau imame su kolegomis svajoti, kaip bus ateityje nudažyta. Ir pakeliui Viešpats dar atsiuntė dažų firmą, kuri pasisiūlė paremti. Sienos bus ne tiktai pilkšvos, limonadinės, balkšvos, gelsvos, bet ir tamsiai raudonos, tamsiai žalios, tamsiai pilkos su mėlynu atspalviu. Visa tai muziejuose sukuria nepakartojamą atmosferą, ir nebūtinai viskas turi būti apšviesta stiprios dienos šviesos. Jeigu prie religinio meno bus spingsulė, jeigu jis bus vos apšviestas, tai sukurs būtent tokią atmosferą, kokios reikia tam kūriniui patirti. Šitų galimybių dar nemačiau išnaudotų, išskyrus Valdovų rūmuose, bet jie – tai jau visiškai naujas muziejus, šiandien – neabejotinas lyderis.

Nacionalinės dailės galerijos nuotrauka

Įtraukiantis pasakojimas, parodymo būdas, neperkišimas ekspozicijos skirtingo lygio kūriniais – to pasigendu. Ir nereikia tikėtis iš lankytojo, kad jis virs menotyros magistrantu. Reikia bandyti jį prisikalbinti į muziejų ne priverstine didaktika, kad neva, jeigu tu, žmogau, nežinai, kas toks buvo Smuglevičius, Rustemas ar Ruseckas, tai jau nesi Lietuvos pilietis, bet maloniai, suprantamais žodžiais, įtraukiančiu pasakojimu.

Tai kokia jūsų nuojauta kalbant apie tai, ką ir kaip rodyti muziejuose?

Mano nuojauta tokia: muziejuose reikia rodyti mažiau kūrinių ir nedaryti mišrainės, vienoje ekspozicijoje šedevrų nepainioti su nieko nekalbančiais nežinomų autorių kūriniais. O apie tuos šedevrus ir jų autorius lankytojams galima papasakoti jaudinančių, įdomiausių, paveikių istorijų – tik reikia mokėti jas atrasti ir pateikti. Nemanykite, kad mėgaujuosi kitų klaidomis, bet matau jų – galinti įdomiai užkabinti istorijos ar socialinio konteksto dalis praleidžiama, puolant tiesiog prie chronologijos, ikonografijos, prie tokių dalykų, kurie įdomūs mažumai.

Itin dažnai trūksta darbų įkontekstinimo: kokioje aplinkoje tapė, kas tuo metu vyko, kaip to meto įvykiai veikė likimus? Stinga pasakojimo, koks, tarkime, tuo metu buvo tapytojo X santykis su užsakovu, kokia tapytojo Z materialinė padėtis, kaip santvarkos pasikeitimas pakeitė tapytoją Y ir kodėl jis tapė neutraliai atrodančius gražius peizažus tuo metu, kai jo tautiečiai buvo tremiami ir žudomi. O kaip juvelyrui D galiausiai pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos? Kodėl šioje akvarelėje griuvėsiai? Kodėl sinagoga sugriauta? Kaip sugriauta? Kaip gatvės tuo metu atrodė? Aš to labai pasigendu – pasigendu gailestingo santykio su muziejų lankytojais. Tokiam santykiui pademonstruoti – dešimtys būdų, nuo visiškai klasikinių, įprastų iki grįstų naujausios akimirkos technologinėmis inovacijomis.

Puikus pavyzdys – nuostabi Tomo Balkelio knyga „Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“. Rimta istorinė monografija, tačiau iškart prasideda kaip trileris. Įsijungi kaip filmą. Matai vaizdinius, suvoki to meto žmonių būties tragizmą, istorija tave įtraukia. O ne tiesiog pateikta statistika, kiek kareivių įvedė, kiek – išvedė, kiek žuvusiųjų kare. Muziejai taip pat turi tokią galimybę ekspoziciją pateikti patraukliai, tik vieni ją išnaudoja, kiti – ne. 

Įtraukiantis pasakojimas, parodymo būdas, neperkišimas ekspozicijos skirtingo lygio kūriniais – to pasigendu. Ir nereikia tikėtis iš lankytojo, kad jis virs menotyros magistrantu. Reikia bandyti jį prisikalbinti į muziejų ne priverstine didaktika, kad neva, jeigu tu, žmogau, nežinai, kas toks buvo Smuglevičius, Rustemas ar Ruseckas, tai jau nesi Lietuvos pilietis, bet maloniai, suprantamais žodžiais, įtraukiančiu pasakojimu. O paskui visa tai galėtų virsti ir pramoga – kad apžiūrėjus gerą parodą čia pat būtų galima skaniai papietauti ar atsigerti vyno. Kaip MO siūlo. Ir nėra čia nieko vulgaraus ar menkinamo. Prisiminkime graikų teatrą, kur žmonės žiūrėdavo dramą ir čia pat puotaudavo, gerdavo vyną. Ir gyvendavo dienų dienas. Savotiškas graikų Vudstokas.

Bus mūsų muziejuose ir kavinių, ir suvenyrų, ir nors sunku tai susikurti dėl mažos rinkos, bet neabejotinai bandysime.

Menas yra gyvenimo pagimdytas, o ne kažkokia hermetiška terpė anapus gyvenimo ar kaip laboratorijoje sukurta išskirtinė gėlė. Tai ir užsakyti portretai, ir užsakyti natiurmortai, ir šventųjų paveikslai, įpinti į gyvenimą, o dabar mes juos neretai patalpiname į savotišką šventovę. Bet tikra šventovė ir yra šventovė. Pavyzdžiui, bažnyčia, kur tu garbini Viešpatį. Muziejus, mano įsitikinimu, yra daugiau mokykla, edukacinė terpė, laisvalaikio pramoga, tačiau visada teikianti galimybę kiek stumtelėti jus iš komforto zonos (juokiasi).

Ne vienas, besilankantis Lietuvos muziejuose, galėtų papasakoti apie nelabai malonią patirtį. Surūgę, priekaištingi veidai. Sekimas iš paskos. Įspėjimai, kad muziejus uždaromas, iki darbo pabaigos likus dar geram pusvalandžiui. Ar esate susidūręs su tokia patirtimi?

Taip, esu susidūręs ir susiduriu. Žinoma, kai į muziejų ateina direktorius, visi dirba pasitempę, šypsosi, bet jei kas nors kitas, – jau turiu savo, pavadinkim, „agentų“, – žiūrėk, kažkas su ausinėmis žiūri filmą planšetėje, kažkas surūgęs, kažkas nekreipia dėmesio. Manau, ydinga pati praktika. Vos prieš kelias dienas Venecijoje lankiausi privačiuose, brangiuose muziejuose, ten budėtojai – kaip apsaugininkai, budrūs, ginkluoti racijomis. Ir irgi kvėpuoja tau į nugarą – tai nėra būdinga tik Lietuvai, taip yra ir Londono, ir Paryžiaus, ir daugybės kitų civilizacijos centrų muziejuose.

Man idealus muziejus toks, kur apsaugos funkciją atlieka naujosios technologijos, lazerio spinduliai ir kameros. O žmogus, kuris fiziškai jame būna, yra tavo pašnekovas ir padėjėjas. 

Viktoras Butkus, MO muziejaus steigėjas, yra sakęs, kad investuoti į šį muziejų pradėjo dėl to, kad matė, koks užleistas yra lietuvių vaizduojamasis menas, kad jam skiriama kur kas mažiau dėmesio nei teatrui ar muzikai. Ar iš tiesų tapyba tokia atbaidanti, ar vis dėlto laiku nedėta pakankamai pastangų žmones sudominti vaizduojamuoju menu? 

Čia susipina daug aspektų. Pirma – pamatinis percepcinis, filosofinis aspektas, kad vizualiajam menui šiandien yra labai daug konkurencijos kitose vaizdų terpėse. Televizija, internetas, fotografija – visi jie žavi, trikdo, užburia. Jau XX amžiaus pradžioje tapybai skelbta mirtis, nes ėmė įsigalėti fotografija. Performatyvieji menai, kuriuose veikia gyvas žmogus, kuriems būdingas gyvas kontaktas, garsas, judesys, jutimiškai veikia nepalyginamai stipriau. Vizualiajam menui reikia stiprios intelekto pastangos, ir jeigu ji nelavinama nuo vaikystės, jeigu prie to nepriprantama, nepaaiškinama, kokiame istoriniame kontekste tai gimė, kodėl tai svarbu ir kas iš viso tai yra – vizualųjį meną atsirakinti tampa be galo sudėtinga.

Realybė tokia, kad Lietuvos muziejai daugiausia pinigų turi tik pastatams ir atlyginimams. Jų parodoms surengti Kultūros tarybai reikia rašyti projektus. Nacionaliniais muziejais, kaip mėgstu sakyti – karūnos brangakmeniais, svarbiausiomis Lietuvos kultūros institucijomis, vis dar nepasitikima, neskiriama pinigų jų veiklai ir kolekcijų plėtrai. Reikia vis iš naujo įrodyti, kad tie projektai bus verti kovoti konkurse su nevyriausybininkais ir gerokai žemesnio lygio institucijomis.

Viktoras Butkus susifokusavo į šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbų pirkimą ir investavo į tai pinigus dėl to, kad jų darbai neprapultų užsienio aukcionuose. O štai mes matome aukcione parduodamą vieno svarbiausių visų laikų Lietuvos dailininkų Smuglevičiaus darbą ir neturime netgi tų 12-os tūkstančių iš karto jam įsigyti ir įtraukti į ekspozicijas. Tai apgailėtina ir gėdinga. Vis dar esame neišsivadėjusio socialistinio globojimo valstybė, kur politikoje – geri dėdės, visus apglobiantys, apverkiantys, o muziejų praturtinimas – buržuazinė prabanga. Ir dauguma žmonių, išgirdę apie Smuglevičiaus darbo įsigijimą, pasakytų, kad pinigai metami į balą. Geriau jau juos atiduoti socialiniams rūpesčiams. Tad jeigu Butkus perka, tai čia viskas gerai, nes jis – turtingas verslininkas, gali sau leisti elgtis ekstravagantiškai. Tačiau jeigu perka valstybė – tai jau „švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai“.

Nes mūsų žmonės juk vargšiukai, neturi laisvalaikio, gali tik televizorių pasižiūrėti, kur parodoma, kokie dar didesni vargšai jie yra, taip dar labiau jiems užaštrinant tą pojūtį. Kalbu sukarikatūrindamas, aštriai, bet tai kyla iš labai ilgos, beveik 20 metų patirties – nuo pat darbo Dailės akademijoje visą laiką tenka kovoti, rėkti, aiškinti, grįsti savo kultūrinės egzistencijos prasmę ir prielaidas. Nežinau, iš kur šitas valstiečio žemažiūrio mentalitetas: bulvių maišas – gerai, na o jeigu skaitai knygą – vadinasi, neturi ką veikti.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Renesansinės audiencijos menės vaizdas. Vytauto Abramausko nuotrauka

Nors savo kolekcijoje neturime Leonardų, Rembrandtų ir Rubensų, tačiau galime gražiai padirbėti su tuo, kas joje yra. Atsakymas yra dizainas. Atsakymas yra komunikacija. Atsakymas yra rinkodara. Atsakymas yra kuratoriai, asmenybės, pasakotojai. O visko pamatas – gailestingas, empatiškas požiūris į lankytoją.

Negi nesikeičia toks mentalitetas į gerąją pusę?

Keičiasi, tik mastai skiriasi. Lietuva labai kontrastinga. Sutinki vienus žmones – išsilavinimu lenkia europinį vidurkį, šviesūs, keliaujantys, ambicingi, moka savimi pasirūpinti. Pasuki kitur – negãli nė sakinio suformuluoti, pilni kažkokių iliuzijų, tikisi nuolatinės globos. Ir atotrūkis tarp žmonių nemažas. Taip pat jis didelis tarp geriausių Vilniaus, Kauno mokyklų ir blogiausių regioninių. Apie tuos pačius muziejus atliktas tyrimas rodo, kad juos lanko turtingesni, sveikesni, laimingesni žmonės. O jeigu sunkiai vertiesi, prastai manai apie save ir savo gyvenimą, tai ne tavo interesams susiruošti į kažkokius muziejus.

Nepaisant tokio kritiško momentinės nuotraukos vertinimo, nelabai linksmo politinio fono, nuolatinės gynybinės pozicijos, vis tiek turime daryti namų darbus, privalome būti kūrybingi, taip pat – inkorporuoti, kopijuoti, interpretuoti geriausią kitur pasiektą patirtį.

Kalbant apie lietuvišką meną, labai mažai mūsų autorių kūrinių savaime, be agresyvios komunikacijos patraukia. Na gal Šarūno Saukos. Ar mes a priori nuvertiname lietuvišką meną galvodami, kad užsienietiškas yra geresnis?

Tiesiog ši sritis marginalizuota. Ir apie Smuglevičių, ir apie Rustemą tikrai dar ne viskas papasakota, ir ne taip, kaip reikia. Manau, gali saukizuotis ar salvadorizuotis ir Smuglevičius, ir kiti. Na, Vienožinskio saukizuoti gal ir neišeitų, bet Aleksandra Kašuba, kurios kolekciją dabar atsigabenome iš Amerikos, tikrai bus naujas, įdomus pasakojimas. Netgi šiandien sakiau kuratorei, kad ji yra mūsų konvertuojama valiuta. Kašubą ar Zimblytę galime keisti į kitų pasaulio muziejų įdomias parodas.

Mūsų nepriklausomybės laikotarpis iš tiesų nėra toks ilgas. Dar daug dalykų iškyla kaip brangakmeniai, dar tik valome nuo kai kurių jų dulkes. Nors savo kolekcijoje neturime Leonardų, Rembrandtų ir Rubensų, tačiau galime gražiai padirbėti su tuo, kas joje yra. Atsakymas yra dizainas. Atsakymas yra komunikacija. Atsakymas yra rinkodara. Atsakymas yra kuratoriai, asmenybės, pasakotojai. O visko pamatas – gailestingas, empatiškas požiūris į lankytoją.