Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš iškeliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. 
    Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“. 

Skaitiniai KV (261)

Apd 14, 19–28: Jie apsakė, kokius didelius darbus nuveikęs Dievas per juos

Ps 145, 10–11. 12–13ab. 21. P.: Tavo, Viešpatie, bičiuliai teskelbia tavo karalystės kilnumą. / Aleliuja.


Komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Įdomi Jėzaus kalba. Drįstu spėti, kad kuo toliau, tuo ji darosi įdomesnė. Iš kitos pusės, atrodo, kad čia nieko naujo ir neįprasto nepasakyta. Tačiau pats kontekstas labai iškalbingas.

Apaštalai jautė didėjančią įtampą. Jautė, kad tomis dienomis, per didžiąsias šventes, kažkas turėjo įvykti. Ir štai pats Jėzus apie tai pradeda kalbėti. Gal net Jo balso intonacija buvo kiek keistoka. Juk Jis matė ne tik akis, bet ir širdis, juk Jis žinojo jų baimes ir silpnumą. Žinojo, kad labiausiai jiems reikia ir reikės ramybės.

Kas yra ta Viešpaties paliktoji ramybė, ko gero, apaštalai suprato tik po Jėzaus prisikėlimo, kada šį įvykį pradėjo skleisti pasauliui, kada pajuto, kokios mielos yra net kalėjimo vienutės išpažįstant Kristų. Tai tikrai kitokia ramybė, nei daugelis įsivaizdavo ar ir šiandien įsivaizduoja.

Tikra ramybė šiandien daugeliui asocijuojasi su tuo magišku žodžiu nesikišk į mano reikalus, leisk man apsitverti tvoromis nuo viso pasaulio ir gyventi taip, kaip noriu. Tuo tarpu Jėzus dosniai dalija kitokią ramybę. Tą, kurios nesuprantame.

Kas yra ta Jėzaus duodama ramybė? Tai nestovėjimas vietoje. Tai viršūnių ir nuokalnių, audros ir atoslūgių patirtis, kurios dėka gyvenimas eina pirmyn. Tad turėkime drąsos nepaliaujamai tarsi rieškučiomis iš Kristaus semtis tos kitokios, neįprastos ramybės, padarančios kiekvieną mūsų pastangą realią ir prasmingą. Tik su Kristumi gyvenimas įgauna prasmę, tik su Juo galime patirti viską ir tobulai save realizuoti.

Kristau, neleisk man užmiršti, kad tik Tavo rankose yra ta ramybės riekė, neleidžianti sustoti... 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai