Evgenios Levin nuotrauka

LOBSANGAS SANGAY‘US – Tibeto vyriausybės užsienyje vadovas, taip pat pasižymėjęs kaip akademikas, žmogaus teisių specialistas. L. Sangay‘us užaugo Indijoje, pabėgelių iš Tibeto šeimoje, studijavo Delio ir Harvardo universitetuose, pastarajame vėliau dirbo. 2011-ais metais buvo išrinktas Tibeto vyriausybės užsienyje ministru pirmininku. Šiame interviu jis pasakoja apie save, Tibetą, Kinijos įtaką vakarams, budizmą bei tai, kaip rasti drąsos bei vilties.

Pradžioje noriu užduoti klausimą apie jus: prieš tapdamas užsienyje veikiančios Tibeto vyriausybės vadovu, buvote sėkmingas akademikas, dirbote geriausiuose JAV universitetuose. Tuomet gavote pasiūlymą vadovauti Tibeto vyriausybei, pasukti keliu, kuris turbūt nėra toks saugus, nėra toks paprastas, keliantis daug daugiau sunkumų ir iššūkių. Manau, kad daugelis žmonių Vakaruose gyvena paprastus gyvenimus, kartais pasvajoja, kad galėtų daryti „ką nors didelio“, tačiau gavęs tikrą progą retas kuris tam ryžtasi. Kaip jūs pasiryžote? Kaip radote motyvacijos?

Taip, magistro ir mokslų daktaro laipsnius gavau Harvardo universitete, kuriame po to dirbau septynerius metus. Ten viso praleidau 16 metų. Iškeičiau šį darbą Amerikoje į 350 dolerių per mėnesį – toks dabar yra mano atlyginimas. Keliauju po pasaulį ekonomine klase. Komforto prasme tai daug prasčiau nei gyvenimas Harvarde.

Bet nuo pat ankstyvos vaikystės tėvai ir mokytojai pasakojo man apie Tibetą bei mokė, kad turiu tarnauti padėdamas siekti laisvės. Mano dėdė iš motinos pusės grįžo į Tibetą dalyvauti pasipriešinime Kinijai ir niekada negrįžo. Tėvo brolis žuvo, sesuo, būdama neščia, nusižudė šokdama į upę, dėl to, kad priespauda buvo nepakeliama. Daugybė žmonių nusižudė, kovojo, mirė iš bado. Kai būdamas jaunas girdi visas tas istorijas, visada galvoji: turiu kaip nors tarnauti savo šaliai. Iš pabėgėlių stovyklos eini į pabėgėlių mokyklą, tuomet pavyksta įstoti į Delio universitetą Indijoje, o po to – išvažiuoti į Ameriką. Taigi, tau pavyko, turi darbą, gyvenimas – puikus. Ir staiga, 2011-ais metais vyksta rinkimai dėl aukščiausio posto Tibeto vyriausybėje. Aš neturėjau jokios patirties politikoje ar administravime, tačiau dalyvavau rinkimuose ir buvau išrinktas. Nusprendžiau tarnauti savo šaliai. Manau, kad paprastas atsakymas į jūsų klausimą – esu tibetietis. Šią užduotį turi atlikti tibetietis ir nutiko taip, kad tai esu būtent aš.

Žinoma, tai ir platesnis filosofinis klausimas. Jei gimei, dialektiškai tai reiškia, kad mirsi. Yra diena ir naktis. Yra vasara ir žiema. Tai dvi tos pačios monetos pusės. Budistams mirtis yra kita gimimo pusė. Taigi, turi suprasti, kad jei gimei, vadinasi mirsi. Ar tu ką nors pakeisi į gerąją pusę? Savo šeimoje, bendruomenėje, šalyje, pasaulyje? Štai kur klausimas. Taip, jūs teisus, kai kurie žmonės gimsta, gyvena nuolat paprasčiausiai ieškodami komforto, padaro keletą ribotų pasirinkimų ir miršta.

Taigi, pasakai sau: aš gimiau, aš mirsiu, noriu ką nors pakeisti į gerąją pusę. Gyvenimui reikia tikslo. Ar gali būti kas drąsiau nei žiūrėti į Kinijos valdžią ir mesti jai iššūkį? Tai nuotykis, kuris pakelia dvasią ir leidžia teigti, kad gyventi verta.

Ar gali būti kas drąsiau nei žiūrėti į Kinijos valdžią ir mesti jai iššūkį? 

Ar galėtumėte truputį papasakoti, kaip dirba užsienyje veikianti Tibeto vyriausybė?

Iš dalies – kaip ir bet kuri kita vyriausybė. Yra ministrų kabinetas, ministerijos – švietimo, finansų, kultūros, tarptautinių ryšių, sveikatos. Turime savo mokyklas, ligonines kaip ir bet kuri kita vyriausybė.

Bet iš kitos pusės – normaliu atveju vyriausybė renka mokesčius ir sudaro prekybos sutartis, o mes nedarome nieko panašaus.

Kitas pavyzdys – oficialūs vizitai. Jei esi nepriklausomos šalies vadovas, tau atvykstant į Lietuvą lietuviai užsienio reikalų ministerijoje viskuo pasirūpins, be to egzistuoja ir tavo šalies ambasada, diplomatinis protokolas. Mano atveju viskas daug nepatogiau: kai leidžiasi lėktuvas, dažnai nežinau, ar tikrai įvyks suplanuoti susitikimai (juokiasi), tai smarkiai priklauso nuo to, kokį spaudimą darys Kinijos vyriausybė ir kiek šalies, į kurią atvykstu, lyderiai jiems nuolaidžiaus. Tai visada nenuspėjama, tačiau įdomu. Dažnai būna, kad devintą valandą turiu susitikti su kokios nors šalies aukštu pareigūnu, pavyzdžiui, parlamento pirmininku, o pusę devynių gaunu skambutį ir man pasako, kad susitikimas atšauktas. Vadinasi, Kinijos valdžia padarė spaudimą. Kartą skaičiau paskaitą Toronto universitete, į salę atėjo penkiasdešimt studentų iš Kinijos, laikydami rankose vėliavas, giedodami Kinijos himną ir protestuodami. Kitą kartą Pietų Afrikoje šimtai darbininkų, migrantų iš Kinijos, atėjo užblokuoti auditorijos. Taigi, niekada negali žinoti, kas bus, ir tai nepatogu.

Spaudos konferencijoje Seime sakėte, kad „Kinija yra visur“, turėdamas galvoje, kad ji daro įtaką visam pasauliui. Ar galėtumėte būti konkretesnis: kokiais būdais Kinija yra visur pasaulyje?

Jei neperprasi Tibeto, niekada gerai nesuvoksi ir Kinijos. Kas nutiko Tibete? Prieš invaziją Kinija patraukė į savo pusę elitą – papirko, įtikino ar apgavo. Jie pažadėjo: mes nutiesime jums kelią, jis atneš gerovę, pastatysime oro uostą, jis atneš vystimąsi. Jie nutiesė kelią, pastatė oro uostą, jais atsigabeno ginklus ir okupavo šalį. Tas pats dabar vyksta Afrikoje, Lotynų Amerikoje, kur Kinija investuoja, stato kelius, geležinkelius, oro uostus, kasyklas, tačiau tai daro tik didindami savo įtaką.

Net ir lietuviams jie sako: junkitės prie „Juostos ir kelio“ iniciatyvos, turėkime laisvos prekybos sutartį, tai atneš gerovę. Šalis po šalies, visos prekiauja ir bendradarbiauja, o Kinija iš jų pasipelno. Prekybos perviršis visada yra jų pusėje. Neturiu ypatingų žinių apie Lietuvą, tačiau žinau, kad Australijoje buvo skandalų, nes Kinija papirkinėjo australų politikus, panašių atvejų buvo Norvegijoje ir kitur.

Kinijos įtaka plinta net ir akademiniame pasaulyje. Nuo tos akimirkos, kai universitete įsikuria Konfucijaus institutas, nebegali ten kalbėti apie Tibetą. Net ir čia, Lietuvoje, nepavyko suorganizuoti pokalbio apie Tibetą universitete. Universitetai bijo kalbėti apie Tibetą arba žmogaus teises Kinijoje. Parlamentuose irgi nediskutuojama apie tai. Verslo žmonės dažnai mano, kad gali tiesiog prekiauti su Kinija, tačiau Kinija paprastai tiesiog pelnosi iš jų, o ne atvirkščiai. Tai vyksta Europoje, Australijoje, Afrikoje.

Tibeto kraštovaizdis. James Wheeler/Unsplash nuotrauka

Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, mes girdime apie socialinio kredito programą Kinijoje – žmonėms suteikiamas „pasitikėjimo indeksas“ pagal tai, ką jie skaito, perka, ar laiku moka mokesčius, su kuo draugauja. Tai tampa priemone persekioti su valdžios politine linija nesutinkančius žmones. Šiek tiek žinome ir apie engiamus uigurus bei tibetiečius, dirbtines salas Ramiajame vandenyne. Kinija įgyja nepaprastai sėkmingai technologinę galią išnaudojančios autoritarinės valstybės įvaizdį. Ar Vakarams derėtų labiau nerimauti dėl Kinijos įtakos?

Be abejonės. Kinija meta tiesioginį iššūkį žmogaus teisų universalumo ir demokratijos idėjoms. Jie turi savo gero valdymo koncepciją – socializmas su kiniškais bruožais, vienos partijos valdžia, be žodžio laisvės. Jie mėgina keisti žmogaus teisių sampratą, sakydami, kad ekonominis vystymasis yra svarbesnis už politines teises ir laisves. Šias idėjas jie bando įtvirtinti Jungtinėse Tautose. Tai tiesioginis iššūkis vyraujančiai pasaulio tvarkai.

Tam tikra prasme, Tibetas yra testas, išmėginimas. Jei Lietuvoje nustojate, nebedrįstate kalbėti apie Tibetą – pasiduodate Kinijos ideologijai ir jų valdžios diktuojamai tarptautinei tvarkai.

Ar situacija Tibete yra labai bloga?

Anot Freedomhouse vertinimo, pastaruosius trejus metus Tibetas yra antras mažiausiai laisvas regionas pasaulyje po Sirijos. Kiek žmonių žino apie Siriją ir kiek žino apie Tibetą? Net žurnalistai Pekine sako, kad jiems lengviau pakliūti į Šiaurės Korėją nei į Tibetą. Visi žino, kad Šiaurės Korėjoje žmonės yra labai suvaržyti valdžios. Tačiau situacija Tibete – dar blogesnė. Nei žurnalistai, nei diplomatai, nei mokslininkai, nei studentai negali vykti į Tibetą.

Kažkada vieno žmogaus susideginimas Lietuvoje sukėlė didžiulį sujudimą. Tibete neseniai susidegino 153 žmonės, tačiau Vakaruose nedaug kas apie tai kalba.

Visi žino, kad Šiaurės Korėjoje žmonės yra labai suvaržyti valdžios. Tačiau situacija Tibete – dar blogesnė.

Technologinė kontrolė yra labai griežta, dirbtinis intelektas tam naudojamas itin išmaniai. Visur veikia sekimo kameros, automatiškai atpažįstančios tavo veidą ir kūno judesius, nuolat renkančios duomenis apie tavo buvimo vietą. Gyventojams duodamos ID kortelės. Žmonės galvoja „puiku, gavome išmanias korteles“. Tuomet valdžia sumontuoja elektroninio patikrinimo postus – miestuose kas penkiasdešimt metrų ir prie įvažiavimų į kaimus bei mažus miestelius. Kiekvieną kartą kur nors eidamas turi perbraukti kortelę. Duomenys apie tai, kur esi, yra nuolat renkami. Galų gale yra „kaimynų priežiūra“ – žmonės, stebintys, ką veikia aplinkiniai, juos šnipinėjantys. Viskas, ką darai, yra įrašoma ir taip suteikiamas socialinio kredito indeksas. Jei kinas turi žemą socialinio kredito indeksą, jis negali keliauti – jam tiesiog neparduodami traukinio ar lėktuvo bilietai. Jei tibetietis turi žemą socialinio kredito indeksą – jis įkalinamas ir kankinamas.

Šias technologijas Kinija parduoda Etiopijai ir kitoms autoritarinėms valstybėms. Diktatoriams tai – puikus dalykas. Tereikia kamerų, tapatybės kortelių, patikros postų ir viskas veikia automatiškai.

Problematiška tai, kad Kinijai pavyksta tokius dalykus daryti netrukdomai. Sidziango regione Kinijos valdžia engia uigurų etninę mažumą – milijonas žmonių atsidūrė koncentracijos stovyklose. Milijonas! Žinoma, vakaruose yra truputį naujienų apie tai, tačiau niekas nebando smarkiai trukdyti. Kinijos valdžia sako sau: mes išsisuksime su šitais darbeliais. Kodėl? Niekas nieko nesakė apie Tibetą, nesakys ir dabar.

Tibeto kraštovaizdis. Dong Xie/Unsplash nuotrauka

Kaip jūs randate vilties sau ir Tibeto žmonėms?

Kaip sakiau, budizmas moko, kad kas gimsta, tas miršta. Tai – neišvengiama. Vakaruose žmonės gimsta ir kiekvienais metais švenčia gimtadienius. Gimimas, gimimas, gimimas, gimimas… Niekas negalvoja apie mirtį. Staiga žmogui sueina penkiasdešimt ir jis sako: „o ne, vidutinio amžiaus krizė, ką aš nuveikiau gyvenime, aš greitai mirsiu.“ Staiga žmonės prisimena ir mirtį.

Mes, budistai, nešvenčiame gimtadienių, nes žinome, kad jei gimėme, tai ir mirsime. Kai žmogus priima tai, kad mirs, tai išlaisvina, nes nuo tol kiekvieną akimirką tu gyveni. Tu gyveni! Priėmęs mirties faktą, aš stengiuosi išnaudoti kiekvieną gyvenimo dieną, kad padaryčiau pasaulį geresnį. Žmonės man sako: „varge, tavo darbas toks sunkus“, o aš atsakau: „kas yra sunkesnio už mirtį?“ (juokiasi). Kai priimi mirtį, kiekviena gyvenimo akimirka tampa dovana.

Žmonės man sako: „varge, tavo darbas toks sunkus“, o aš atsakau: „kas yra sunkesnio už mirtį?“

Kas galėjo pagalvoti, kad Baltijos šalys vieną dieną bus laisvos? Net ir lietuviai, nors ir tikėjosi, bet retas galvojo, kad tai įvyks dar jam gyvam būnant. Bet tai įvyko. Yra daugybė pavyzdžių, kai nesmurtinis pasipriešinimas pasiekia savo. Tai nuolat kartojama istorija, tačiau mes dažnai linkę būti ciniški, pamirštame viltį.

Evgenios Levin nuotrauka

Visada sakau: nebūkite apsėsti rezultato idėjos. Rezultatas nėra svarbiausia. Rezultatas bus pasiektas, net jei jo ir nepamatysiu, bet tai nėra svarbiausia. Aš paėmiau deglą, nešu ir perduosiu jį kažkam ateityje, kai jis ar ji bus pasiruošęs. Jei neneščiau deglo, jei prarasčiau viltį, kai kitas nuostabių gebėjimų ir talentų turintis žmogus būtų pasiruošęs, nebūtų kas jam perduos deglą, jei aš jį išmesčiau iš rankų. Tai mano kelionė – vilties kelionė. Sėkmė – neišvengiama.

Kai gyvenau Amerikoje, sutikdavau lietuvių, kurie man sakydavo: „nesijaudink, jei mes ištrūkome, jums irgi pavyks.“ Tai įkvėpimas! Lietuva yra įkvėpimas! Kai atvažiuoju į Lietuvą, kai kurie žmonės atrodo tai pamiršę. Taigi, mano darbas yra priminti lietuviams, kad daugeliui kitų jie yra įkvėpimas, sėkmės istorija, jie turėtų švęsti. Yra daug žmonių, kurie žiūri į jūsų pavyzdį ir bando parašyti naują skyrių, panašų į tą, kurį jūs parašėte.