Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios kultūrinius, religinius ir socialinius pėdsakus šiandiena primena tik atminimo lentos ir paminklai. Retas miesto gyventojas žino, kodėl Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale, koks aktyvus visuomeninis gyvenimas virė siaurose Senamiesčio gatvėse, ir tai, kaip tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos sostinės veidą.

Vilnius daugelį metų buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Be išblukusių hebrajiškų užrašų ant buvusio Vilniaus geto pastatų, mieste yra ir daugiau išlikusių šios tautų istorijos pėdsakų. Pieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė daugiau nei trečdalį miesto gyventojų.

Šiandien kviečiame kartu atrasti mažų, tačiau mūsų miestui svarbių istorijos detalių.

V. Šopeno gatvė ir alus Vilniuje

1860 m. Abelis Soloveičikas ir Iseris Bergas Volfas, žydai verslininkai iš Vilniaus, miesto pakraštyje, prie dabartinio Tauro kalno, įsteigė alaus daryklą. Netrukus prie jų prisijungė trečias žmogus – II gildijos pirklys, miesto tvarkymo komisijos narys Vilhelmas Šopenas.

Vilhelmo Šopeno alaus daryklos projektas. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Tuo pačiu metu kitoje miesto dalyje – Užupyje – pradėjo veikti kita stambi alaus darykla. Tuo laikotarpiu Vilniuje veikė dar 7 mažesnės alaus daryklos. Visame mieste anuomet veikė 260 alaus barų, iš kurių 54 priklausė Vilhelmui Šopenui. Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo kaimyninė Vokietija: ji diegė Bavarijos alaus gamybos metodus ir aprūpino gamyklas moderniomis vokiškomis mašinomis.

Naujajam alaus bravorui sekėsi – bendrovė, pavadinta „Szopen“ vardu, išsiplėtė, o pirklys V. Šopenas supirkinėjo didelius žemės sklypus būsimosios geležinkelio stoties rajone. Apie 1891 m. jis padovanojo miestui žemės sklypą, būtiną gatvei per jo valdas nutiesti, ir finansavo jos įrengimą. Gatvei V. Šopeno vardas buvo suteiktas dar 1899-aisiais. 

Žydų teatro žvaigždė Abraomas Morevskis

Vilhelmo Šopeno vardu pavadintoje gatvėje netrukus imti plėtoti gyvenamieji kvartalai. Būtent šioje gatvėje apsigyveno žydų teatro žvaigždė Abraomas Morevskis. Jis šioje gatvėje turėjo nuosavą keturių aukštų namą. Tačiau ne mažiau svarbi su šiuo žmogumi siejama kita Vilniuje esanti gatvė – Žydų gatvė. Ši gatvė garsėjo savo maldos namų gausa. Be didžiosios sinagogos, jų būta beveik kiekvienos gatvės name. Ši gatvė gyventojus traukė ne tik maldos, bet ir pasilinksminimo vietomis. 

Žydų ir Vokiečių gatvių kampiniame name buvo įsikūręs visame Vilniaus mieste garsus „Velfkės“ restoranas. Čia lankydavosi ir vežikai, ir žydų bohemos atstovai. „Velfkės“ restorane mėgo lankytis ir didžiausia žydų teatro žvaigždė A. Morevskis. A. Karpinovičius apsakymuose rašoma: „Velfkės“ restorane sėdėjo Abraomas Morevskis, toli atsislinkęs nuo stalo dėl pilvo, taršė antį ir šaukė užkimusiu balsu: „Velfke, aš alkanas!“

A. Morevskis buvo turtingiausias aktorius visame Vilniuje. Jis turėjo nuosavą keturių aukštų namą, bet jo nepakako jo apetitui. Sprendžiant iš to, kiek jis valgė, jam turėjo priklausyti pusė Vilniaus. Kiti aktoriai valgė burokėlius su bulvėmis ir pagarbiai žvilgčiojo į A. Morevskio antį. Jiems buvo savaime aišku, kad A. Morevskis turi valgyti paukštieną.

Ministras Piotras Stolypinas. Wikipedia.org nuotrauka

Reformų ministras Piotras Stolypinas

Dar prieš dešimtmetį ant Šv. Stepono gatvės 30-ojo namo buvo atidengta atminimo lenta 1876–1892 metais čia gyvenusiam Piotrui Stolypinui – vienai iškiliausių Rusijos asmenybių, atnešusių į šią šalį parlamentarizmo, savivaldos (žemių) principus. Lentoje iškaltas P. Stolypino bareljefas ir įrašas lietuvių bei rusų kalbomis: „Šiame name 1876–1892 m. gyveno ministras reformatorius Piotras Arkadijevičius Stolypinas.“

P. Stolypinas gimė 1862 metais Drezdene, kur tuo metu jo tėvas, Arkadijus Stolypinas, dirbo Rusijos imperijos diplomatu. Tačiau šeimos namai buvo Vilniuje, nors turėjo jie ne vieną dvarą Rusijos platybėse, būta dvarų ir Lietuvoje. 1874–1879 m. P. Stolypinas mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, įsikūrusioje buvusiuose Vilniaus universiteto rūmuose. Šioje gimnazijoje mokslus krimto ir Jozefas Pilsudskis bei Feliksas Dzeržinskis. Stolypinų šeimos namai Vilniuje yra išlikę iki šių dienų, tiesa, pastatas buvo rekonstruotas ir padalytas į atskirus butus.

Pats P. Stolypinas savo vaikystę nuo 1879 metų praleido tėvo įsigytame Kalnaberžės dvare, kur nuolatos atvykdavo atostogų ir kuriame gyveno jo šeima. Kalnaberžės dvaras, esantis Kėdainių rajone, buvo mėgstamiausias Rusijos imperijos ministro pirmininko dvaras. Stolypinų šeimai dvaras priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo. Šį dvarą ir pats P. Stolypinas, ir penkios jo dukros bei sūnus Arkadijus vadino namais, tėviške. Lietuvoje jie gyveno 11 metų, ir šį laiką P. Stolypino šeima prisiminė kaip patį laimingiausią. Jų artimiausi kaimynai ir geri bičiuliai buvo Kunotai iš Šetenių, Nobelio premijos laureato rašytojo Czesławo Miłoszo seneliai iš motinos pusės.

Piotras Stolypinas Kalnaberžės dvare. Wikipedia.org nuotrauka

Mažai kas Lietuvoje žino, kad P. Stolypinas tiesiog dievino Lietuvą. Būtent čia jis sėmėsi idėjų savo garsiajai reformų programai, nors dėl tragiškų aplinkybių įgyvendino tik penktadalį numatytų permainų. Darbas Lietuvoje, čia vyraujanti vienkiemių ūkių žemės naudojimo sistema turėjo didelę įtaką būsimo Rusijos ministro pirmininko P. Stolypino požiūriui į privačią nuosavybę.

Valstybės veikėjas jau studijų metais reiškėsi kaip principinga, savarankiškai mąstanti asmenybė. Būdamas gimnazistas, buvo pažangus mokinys ir tapo autoritetu savo bendraamžiams. P. Stolypinas buvo Peterburgo universiteto auklėtinis. Šiame universitete jis baigė fizikos ir chemijos mokslus.

P. Stolypinas buvo laikomas progresyviai mąstančiu politiku, norėjusiu švietimo, teismų, žemės ūkio reformomis sumoderninti Rusiją, kad ji žengtų kapitalizmo keliu. P. Stolypinas buvo žmogus, kuris sąžiningai dirbo visuomenės labui, pažangiais metodais siekė jos gerovės, stengėsi padėti paprastiems žmonėms – taip pat Kalnaberžės kaime gyvenantiems kaimynams. Daugeliui Rusijos imperijos valdininkų sąžiningas ir doras politikas neįtiko.

1911 m. Kijeve P. Stolypinas buvo nušautas. 

Iš dešinės: Dovidas Bergelsonas, Šolomas Ašas, knygų leidėjas (1912 m., Baruiskas). Wikipedia.org nuotrauka

Leidėjas Borisas Kleckinas

Žydų kultūrai klestėti didžiausią įtaką turėjo jų steigiamos leidyklos. 1913-aisiais Vilniuje buvo 43 spaustuvės, kurios priklausė vietos žydams. Tai sudarė kiek daugiau nei pusę spaustuvių skaičiaus visame Vilniaus mieste. Žymiausia spaustuvė buvo 1799 m. įkurta Romų leidykla, spausdinusi daugiausia religinę literatūrą hebrajų kalba. Šios leidyklos knygų ir mūsų dienomis galima rasti Izraelyje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ir kitur. Kita labai žymi Vilniuje veikusi leidykla priklausė Borisui Kleckinui. Čia buvo spausdinamos knygos ir vadovėliai jidiš kalba, taip pat visam žydų pasauliui.

B. Kleckinas yra vienas žymiausių XX a. pr. žydų literatūros leidėjų. Gimė 1875 m. Horodiščiuje, netoli Naugarduko. Kai Borisui sukako 10 metų, šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Čia jis mokėsi privačiai ir įgijo tradicinį žydų išsilavinimą. B. Kleckinas buvo vienas iš žydų legalios leidybos organizatorių – platino pirmuosius leidinius jidiš kalba tarp žydų darbininkų. 1910 m. B. Kleckinas įsteigė leidyklą „Wilner Farlag fun B. A. Kleckin“ (liet. B. A. Kleckino Vilniaus leidykla). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šios leidyklos veikla buvo sustabdyta, nes Rusijoje uždraudė knygų jidiš kalba leidimą. Įdomus faktas, kad kai 1925 m. leidykla buvo perkelta į Varšuvą, jos pavadinimas išliko nepakitęs.

Žydiško vaikų žurnalo „Grininke Beimelakh“ (liet. „Žalieji medeliai“) viršelis. Wikipedia.org nuotrauka

1919 m. B. Kleckinas grįžo į Vilnių ir atnaujino savo leidyklos veiklą, o netrukus išleido pirmąjį žydišką vaikų žurnalą „Grininke Beimelakh“ (liet. „Žalieji medeliai“). Leidykla sparčiai plėtėsi, todėl buvo pastatytas naujas pastatas leidyklai (Raugyklos g. 25). Tais pat metais, kai leidykla tapo pačia didžiausia pasaulyje jidiš kalba leidžiamos literatūros ašimi, pagrindinė leidykla buvo perkelta į Lenkijos sostinę Varšuvą.

Boriso Kleckino leidyklos ir spaustuvės reikšmė švietimo bei kultūros raidai Vilniuje buvo ir yra nepaprastai didelė. Išleistos knygos pasižymėjo ypač aukšta poligrafine kokybe. Knygos buvo gausiai iliustruotos. Vien 1927–1929 m. ši leidykla išleido 2768 knygas, kurios pasklido po visą pasaulį.

B. Kleckinas mirė 1937 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. 

Zavelio Peisachovičiaus Germaize sinagoga

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo svarbiausias litvakų kultūros centras, garsinęs juos pasaulyje. Posakis, kad išminties reikia važiuoti semtis į Vilnių, buvo plačiai paplitęs tarp žydų.

XVII a. pr. Vilniuje buvo per 40 žymių rabinų, o XVIII a. čia iškilo didysis genijus Gaonas Elijahu. Mieste pradėjo intensyviai plėtotis religinė mintis. Nuo tada Vilnius tapo pripažintu dvasiniu centru ir imtas vadinti Lietuvos Jeruzale.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau kaip 130 sinagogų ir 10 ješivų. Daugiausia žydų maldos namų būta sostinės Senamiestyje, aplink Didžiąją Vilniaus sinagogą Žydų bei aplinkinėse – Vokiečių, Gaono, Stiklių – gatvėse. Ten galima buvo suskaičiuoti kelias dešimtis sinagogų, bet šiandien nė vienas iš šių pastatų neišliko. Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos sinagogos, buvo sugriautos karo metu, vietoj jų pastatyti kiti pastatai arba pertvarkytos erdvės.

Vieta, kurioje išliko Gėlių sinagogos pastatas, XVIII a. vadinosi priemiesčiais, kurie buvo už Rūdininkų vartų ribos. XVII a. pastačius Šv. Stepono bažnyčią, atsirado gatvelės, vedančios į ją. Tokios buvo ir dabartinės Sodų bei Gėlių gatvės. Šioje vietoje stovėjo Vilniaus tarėjo Jurgio Sročinskio didelis medinis namas. Po jo mirties įvyko turto dalybos. 1708 m. namas su sodu Arklių turguje už Rūdininkų vartų atiteko Vilniaus konsistorijos ir tarybos raštininkui Gudelevičiui, kuris namą su sodu 1711 m. užrašė karmelitų vienuoliams prie Visų Šventųjų bažnyčios. 1776 m. stokodami pinigų karmelitai pardavė dvarelį Mykolui Junevičiui, ir jis jį suremontavo.

1799 m. dvarelį su visais esančiais pastatais nupirko iš Mykolo Kazimiero Junevičiaus, Trakų pavieto pakamorės, Vilniaus pirkliai Zavelis Peisachovičius ir Dovydas Leibovičius.

Sinagoga Gėlių g. pastatyta XIX a. pradžioje – tarp 1817 ir 1833 m. – vietoj buvusių medinių pastatų, priklausiusių pirkliui Zaveliui Peisachovičiui. Pirmieji žydų maldos namai buvo įsikūrę mediniame pastate. Į šią sinagogą, sakoma, pirmiausia traukdavo į sostinę iš įvairiausių Lietuvos kampelių traukiniais atvykę žydai. Žinoma, šis faktas neturėtų stebinti, sinagogos pastatas stovi vos keli šimtai metrų nuo Vilniaus geležinkelio stoties. Gėlių sinagoga XIX a. antrojoje pusėje buvo daug kartų rekonstruota, plėsta ir veikė iki pat 1940-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogos pastate buvo sandėliai ir butai, o nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pastatas buvo apleistas.

Žinoma, reikia paminėti, kad oficialus šios sinagogos pavadinimas – Zavelio Peisachovičiaus Germaize sinagoga. Šiam pirkliui oficialiai priklausė ir patys maldos namai.

Vilniaus sinagoga yra suformuota iš trijų dalių: vienaukštės ir dviaukštės stačiakampio plano bei pusapskritės. Stačiakampio plano dalys yra uždengtos dvišlaičiais stogais, pusapskritė – kupolu. Pastatas yra mūrinis, didžioji jo dalis išorėje tinkuota. Sinagogos viduje yra viena didelė buvusios maldų salės erdvė bei smulkesnės erdvės – buvusios bibliotekos (kloyzo) pirmajame aukšte bei moterų skyriaus antrajame aukšte, kuris pokario metais medinėmis pertvaromis buvo suskirstytas į dar mažesnes butams pritaikytas patalpas.

Rabinas Abraomas Ješaja Karelicas, dar žinomas Chazon Iš (Aiškiaregio) vardu. Wikipedia.org nuotrauka

Abraomas Ješaja Karelicas

Vienas žymiausių pastarųjų laikų rabinų, gyvenęs Vilniuje, buvo Abraomas Ješaja Karelicas, dar žinomas Chazon Iš (Aiškiaregio) vardu. Rabinas Avrahamas Yeshaya Karlitzas gimė 1878 m. lapkričio 7 d. Kosavoje, Rusijos imperijoje (dabar Bresto sritis, Baltarusija), Gardino gubernijoje, o nuo 1920 m. apsigyveno Vilniuje. Nuo ankstyvo amžiaus A. J. Karelicas demonstravo neįprastą talentą ir gabumą mokslui. Savo gyvenimą rabinas paskyrė Toros studijoms, taip pat gerai išmanė astronomijos, anatomijos, matematikos, botanikos mokslų sritis. A. J. Karelicas turėjo šventojo reputaciją. Pas jį nuolatos lankydavosi būriai žmonių klausdami jo nuomonės ar patarimo, o kartais tiesiog tikėdamiesi palaiminimo.

Net ir po santuokos jis gyveno labai kuklų gyveną, žmona pasirūpindavo būtiniausiais šeimos poreikiais, o jis praleisdavo dieną ir naktį studijuodamas ir mokydamas Toros. Rabinas savo dvasiniu mokytoju laikė Gaoną. Gyvendamas Vilniuje jis suartėjo su miesto ortodoksų lyderiu Chajimu Oizeriu Grodzenskiu, kurio pažiūros padarė įtaką jo vėlesnei veiklai.

1933 m. A. J. Karelicas išvyko į Palestiną, kur tapo tikinčiųjų žydų dvasiniu vadovu. Rabinas daug prisidėjo kuriant šalyje ješivų tinklą. Jo globojamose mokyklose, kuriose anksčiau buvo dėstoma jidiš kalba, pradėta dėstyti hebrajiškai, į studijų programas įtraukti pasaulietiniai mokslai. Chazon Iš ypatingą dėmesį skyrė talmudistinėms žinioms platinti, jis parašė apie 40 knygų.

A. J. Karelicas mirė 1953 m. Izraelyje, ortodoksų centre Bnei Brake. 

„Der Hekdeš“ (varguolių priebėga)

Seniausia sveikatos apsaugos įstaiga, išlaikoma žydų bendruomenės ir daugiausia labdaros lėšomis, buvo Žydų ligoninė neturtingiesiems, įsteigta Vilniaus žydų kvartale XVIII a. pradžioje. Gydymas čia buvo teikiamas už labai kuklią kainą arba nemokamai. Ligoninė vargšams parūpindavo ir vaistų. Suaukotomis lėšomis buvo išlaikomas medicinos personalas, našlaičių ir senelių prieglauda. Populiari įstaiga netrukus pradėta vadinti „Der Hekdeš“ (varguolių priebėga). Ligoninė priimdavo gydytis ir kitų konfesijų pacientus, neteikdama pirmenybės žydams.

XVIII a. pabaigoje, augant pacientų srautui, ligoninę teko perkelti į naują pastatą prie buvusios miesto gynybinės sienos. Šalia einanti gatvė po kiek laiko buvo pavadinta Ligoninės gatve.

Žydų ligoninės neturtingiesiems projektas. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Hekdešas tapo viena iš geriausiai įrengtų Vilniaus gydymo įstaigų. Nuo XIX a. pradžios Hekdešui priklausė du korpusai. Viename jų buvo maldos namai ir vaistinė, kitame skyriai – infekcinių, venerinių, psichikos ligų, akių, chirurginis, taip pat ginekologinis ir gimdymo.

Vilniečiai gydytojus rinkosi ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų žinias ir sugebėjimus padėti ligoniui. Vilniuje taip pat dirbo žydų gydytojų, įgijusių medicininį išsilavinimą Karaliaučiuje, Amsterdame, Getingene.

1889 m. žydų ligoninė turėjo 724 vietas vyrams ir 786 moterims. Be vyriausiojo gydytojo, Hekdeše dirbo 3–5 etatiniai ordinatoriai, felčeriai, slaugės, vaistininkai, ūkio darbuotojai.

Paskutinis Hekdešo vyriausiasis gydytojas – Elijahu Sedlis (1888–1957). Studijavęs Leipcigo ir Derpto universitetuose, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Po karo dirbo ginekologu Šv. Jokūbo ir Žydų ligoninėse. Nuo 1937 m. tapo Žydų ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Tas pačias pareigas ėjo ir nacių okupacijos metu, kai Žydų ligoninė pateko į Vilniaus geto ribas.

Šiandien buvęs ligoninės pastatas yra paverstas gyvenamuoju namu. Visame buvusios ligoninės pastatų komplekse šiuo metu nėra nė menkiausio čia veikusios varguolių priebėgos atminimo ženklo.

Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.