Dr. Vaidotas Vaičaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Neretai Prezidento institucijai Lietuvoje suteikiama daug galių, debatų kontekste kalbama apie socialinę atskirtį, mokesčių reformą, valstybės teisingumą piliečių atžvilgiu. Tačiau pravartu klausti, koks Prezidento institucijos teisinis statusas? Kokias galias jam suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija? 

Kristina Zamarytė-Sakavičienė kalbina Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentą dr. VAIDOTĄ VAIČAITĮ. 

Šiuo metu, kai vyksta antrasis Prezidento rinkimų turas, gal galėtumėte skaitytojui trumpai pristatyti valstybės vadovo instituciją? Kaip ji istoriškai atsirado?

Valstybės vadovo instituto atsiradimas yra neatsiejamai susijęs su pačios valstybės atsiradimu. Visos istorijoje mums žinomos valstybės turėjo valstybės vadovo institutą, kuris dažniausiai būdavo vienasmenis paveldimos valdžios suverenas, vėliau Vakarų teisės tradicijoje pavadintas monarchu (gr. vienvaldis). Vienasmenio valstybės valdovo samprata greičiausiai kyla iš organinės valstybės sampratos, pagal kurią valstybė funkcionuoja kaip tam tikras kūnas, o valdovas vaidina šio kūno (korpuso) galvos vaidmenį. Tuo tarpu paveldima valdovo valdžia turėjo užtikrinti valstybės ir jos valdžios tęstinumą bei stabilumą.

Didžiosios Britanijos monarchė Elžbieta II. Asociatyvi EPA nuotrauka

XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pamėginta visą viešosios valdžios sistemą performuluoti pagal tautos suvereniteto sampratą, pakeičiant valstybės valdymo formą iš monarchijos į respubliką ir kartu atsisakant monarcho suvereno, kaip valstybės vadovo, instituto. Taigi, pavyzdžiui, 1787 m. JAV Konstitucijoje prezidentas buvo įvardintas ne kaip valstybės vadovas, o kaip vykdomosios valdžios ar vyriausybės vadovas. Kitaip tariant, JAV Konstitucijoje prezidento pareigybė buvo atsieta nuo monarcho suvereno sampratos ir susieta su viena iš trijų valdžių pagal griežtą valdžių padalijimo sampratą, įvardinant, jog prezidento institucija tiesiog yra viena (šiuo atveju – vykdomosios) viešosios valdžios pareigybė.

Kita vertus, JAV Konstitucijoje prezidentas įvardijamas ne tik kaip vykdomosios valdžios atstovas, bet ir kaip kariuomenės vadas ir kaip tas, kurio viena iš funkcijų yra garantuoti Konstitucijos apsaugą, dalyvauti įstatymų leidyboje, juos vetuoti, skirti aukščiausius pareigūnus, kas prezidento pareigybę respublikinėje valdymo formoje visgi iškėlė aukščiau už kitus valstybės pareigūnus ir institucijas bei leido joje įžvelgti suverenaus monarcho (aišku, ganėtinai „apkarpytus“) bruožus. Remiantis 1787 m. JAV Konstitucija ir jos konstitucine praktika, vėliau šis prezidento statuso dvilypumas buvo perimtas ir kitų respublikų konstitucijose.

Evgenios Levin nuotrauka

Užsiminėte apie prezidento, kaip vyriausiojo valstybės ginkluotojų pajėgų vado, pareigybę. Kaip šią pareigybę įgyvendina prezidentas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse?

Kiekvienoje valstybėje šiek tiek skirtingai. Lietuvoje prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai, (Seimo pritarimu) skiria Lietuvos kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius, ginkluoto užpuolimo atveju įveda karo padėtį ir skelbia mobilizaciją. Kaip minėjau, tai istorinė monarcho funkcija, kai karo atveju monarchas pats vesdavo kariuomenę į mūšį. Taigi, taikos metu – tai daugiau simbolinės funkcijos, tačiau, kaip parodė mūsų netolima istorija, ginkluoto užpuolimo atveju prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, funkcijos yra ypač svarbios. Todėl bet kurios valstybės ir visuomenės bendras interesas būtų, kad šias pareigas eitų toks asmuo, kuris karo atveju turėtų bent minimalių žinių šioje srityje ir nebijotų prisiimti atsakomybės už krašto likimą.

Kaip Respublikos prezidento institucija išpopuliarėjo Europoje?

Respublikos (ar valstybės) prezidento institucija Europoje išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europos žemėlapyje atsirado daug naujų respublikų, tarp kurių buvo ir Lietuvos Respublika. Beje, Lietuvoje šiais metais mes švenčiame Prezidento institucijos šimtmetį, nes pirmasis Lietuvos prezidentas (Antanas Smetona) Valstybės Tarybos buvo išrinktas būtent 1919 m. balandžio 4 dieną.

Įdomu tai, jog po Berlyno sienos griūties nemaža dalis naujųjų demokratijų savo valdymo formos konstravimo pavyzdžiu pasirinko būtent prancūzišką pusiau prezidentinę valdymo formą su tiesiogiai renkamu Respublikos prezidentu ir konstitucinės kontrolės institucija. Analogišką valdymo formą pasirinko ir Lietuva. Įdomu ir tai, kad būtent pusiau prezidentinė valdymo forma didelės dalies naujųjų demokratijų buvo suprantama kaip sektina šiuolaikinio konstitucionalizmo tendencija, atspindinti labiau subalansuotą valdžių padalijimo modelį valstybėje.

Minėjote, kad prezidentas turi tam tikrą „dvigubą statusą”. Gal galėtumėte kiek plačiau tai paaiškinti?

Respublikos prezidento konstitucinis statusas šiuolaikinėje demokratijoje yra dvilypis: iš vienos pusės, prezidentas yra vykdomosios valdžios pareigūnas, o iš kitos pusės – jis yra tarsi buvusio suverenaus monarcho statusą primenantis valstybės vadovas, neapribotas vienos valdžios konstitucinio statuso, nes valstybės vadovo (galvos) tikslas yra garantuoti visų valdžios grandžių ir konstitucinės sanklodos tinkamą funkcionavimą. Išskirtinį Respublikos prezidento statusą numato ir šiuolaikinė tarptautinė teisė, garantuojanti šio pareigūno ex officio tarptautinę apsaugą užsienio šalyse ir pripažįstanti jam valstybės atstovavimo tarptautiniuose santykiuose, įskaitant tarptautinių sutarčių pasirašymą, kompetenciją. Aišku, konkretūs prezidento įgaliojimai (tiek vykdomosios valdžios, tiek ir kylantys iš valstybės vadovo statuso) labai priklauso nuo respublikos valdymo formos: parlamentinės valdymo formos respublikose, kur prezidentas renkamas parlamentų (pvz., Italija, Vokietija, Latvija), jie yra žymiai siauresnės apimties nei Lietuvoje ir prezidentinėse ar pusiau prezidentinėse respublikose.

O kokias galias turi Lietuvos prezidentas? Ar jo užsienio politikos formavimo kompetencija nusveria vidaus politikos kompetenciją, įskaitant su gyvybės ir šeimos reikalais susijusius klausimus?

Pagal mūsų Konstituciją, prezidentas taip pat turi dvigubą konstitucinį statusą: iš vienos pusės, jis yra vykdomosios valdžios (aukščiausiasis) pareigūnas, o iš kitos pusės – jis yra valstybės vadovas, turintis įgaliojimus ne tik vykdomosios valdžios srityje, bet ir einantis ginkluotojų pajėgų vado pareigas, dalyvaujantis įstatymų leidyboje ir net turintis tam tikrų teisminės valdžios atributų (pvz., teikti malonę nuteistiesiems). Taigi, čia gali kilti klausimas, o kokių funkcijų Lietuvos prezidentas turi daugiau: vykdomosios valdžios ar valstybės vadovo? Atsakymas gali nuskambėti paradoksaliai, nes absoliuti dauguma jo funkcijų mūsų Konstitucija siejama su valstybės vadovo statusu: tai ir vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado pareigybė; valstybės atstovavimas tarptautiniuose santykiuose; parlamento rinkimų skelbimas, jo sušaukimas ir net „paleidimo“ galimybė; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jų skelbimas ir vetavimas; vyriausybės sudėties tvirtinimas ir aukščiausių valstybės pareigūnų (įskaitant teisėjus) skyrimas; pilietybės, valstybės apdovanojimų ir malonės nuteistiesiems teikimas.

Evgenios Levin nuotrauka

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad nors demokratinėje valstybėje didesnę dalį savo kompetencijų prezidentas dalinasi su kitomis valstybės valdžios institucijomis, tačiau negalima teigti, kad kokioje nors užsienio ar vidaus politikos srityje prezidentas visai neturi įgaliojimų. Kaip jau buvo minėta, prezidentas ne tik atstovauja mūsų valstybei užsienyje, tačiau gali inicijuoti (nuo mokesčių administravimo iki šeimos ar gyvybės apsaugos) įstatymų priėmimą, ar vetuoti jau Seime priimtus įstatymus šiose ar kitose srityje. Be to, labai svarbūs prezidento įgaliojimai, susiję su ministrų skyrimu, kurie formuoja valstybės politiką šiose ar kitose srityse, bei su teisėjų (įskaitant ir Konstitucinio Teismo teisėjų) skyrimu, kurie praktikoje taiko minėtus įstatymus, garantuoja jų įgyvendinimą ir užtikrina konstitucinių vertybių apsaugą, įskaitant ir tokias konstitucines vertybes, kaip šeimos ir gyvybės apsauga.