Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka. 

2019-aisiais sukanka 30 metų nuo Berlyno sienos griūties. Tuo momentu Europos suvienijimas atrodė aiški siekiamybė, telkianti žmones abiejose sienos pusėse. Tačiau šiandien Europos idėja tapo problema. Ką reiškia būti europiečiu, ar egzistuoja europietiškas tapatumas, ir koks jo santykis su nacionaline valstybe?

Idėjiniai prieštaravimai atsiranda tarp geografiškai apibrėžtos erdvės, sukoncentruotos Europos Sąjungos ribose, jas peržengiančios Europos istorijos ir Europos idėjos. Išties tiksliai pasakyti, kas yra Europa, nėra lengva, o štai Europos idėjos ir patirčių įvairovė atveria kelią politinėms jėgoms, kurios šios problemos egzistavimą sutapatina su Europos Sąjungos nesėkme. Per šiuos Europos Parlamento rinkimus kaip niekada daug balsų, teigiančių, kad Europos Sąjunga yra grėsmė tautinėms valstybėms, agituojančių atsiriboti nuo dirbtinai primetamų liberalių vertybių „diktato“ ir kviečiančių susigrąžinti savo valstybes. Atmetus kiek paradoksalią situaciją, kad Europos vox populi siekia būti tie, kurie nori atsiriboti nuo Europos, išlieka kita, kur kas svarbesnė problema: siūlomi sprendimai (mažiau Europos, daugiau nacionalinės valstybės) klaidingai suvokia problemos (valstybės praradimo) ištakas.

EPA nuotrauka

Taip, Europos Sąjunga, kaip politinis projektas išties susiduria su problemomis. Jų atsiranda dėl pačios Europos idėjos aptakumo (egzistuoja ne tik skirtingi įsivaizdavimai, kas yra Europa, bet vartojant tas pačias sąvokas galima kalbėti apie labai skirtingus dalykus). Iš čia ir nesutarimas, kokio politinio projekto, t. y. kokios Sąjungos Europa prašosi. Kyla klausimų dėl to, kaip pačią ES padaryti demokratiškesnę ir įtraukti piliečių balsą į biurokratinį inertiškumą įgaunantį politinį projektą. Ši problema susijusi ir su Europos piliečių žinių stygiumi apie ES institucijas. Pavyzdžiui, ar agituojantieji už nacionalistines jėgas, žino, jog Europos Parlamentaro mandatas – atstovauti visiems Europos gyventojams, kai tuo tarpu dėl nacionalinių interesų deramasi Europos Taryboje? Ar egzistuoja civilizacinės Europos ribos ir ar jos turėtų tapti ir Europos, kaip politinio projekto, ribomis, remiantis kitų civilizacijų įtaka ir panašiai, ar turi egzistuoti europinis, ne tik nacionalinis solidarumas ir ar pastarasis galimas tik nacionalinio solidarumo sąskaita? Delsimas atsakyti į šiuos klausimus išvirto į populistinių jėgų politinę naudą.

Tačiau tai tik dalis problemos. Technologijos ir inovacijų sparta suartina skirtingose pasaulio kampuose esančius žmones. Jos įgalina idėjų sklaidą, mokslo pažangą, kultūrinę kaitą kartu su žmonių judėjimu ir naujas pasaulio pažinimo formas. Kitaip tariant, kaltinti Europos Sąjungą dėl to, kad kinta mūsų pačių tapatumas ir gyvenimo būdas, nėra nei tikslu, nei teisinga. Šie pokyčiai įsibėgėjo daug anksčiau, ir dėl to Europos politinį projektą turėtume traktuoti veikiau kaip galbūt ne visada sėkmingą bandymą atsakyti į šiuos iššūkius.

JAV istorikas T. Snyderis Vienoje pasakytoje kalboje Europai teigia: Europa yra daugiau nei jos mitai (visą kalbos tekstą anglų k. galima rasti čia). Vieningos Europos idėja, prieš trisdešimt metų buvusi išsilaisvinimo judėjimą įkvėpusia vizija Berlyne, šiandien virto kritikos ir neapykantos objektu. „Galiu pasakyti, jog man, ne Europos piliečiui, žvelgiančiam į Europos projektą iš išorės, jis išlieka vilties ir įkvėpimo šaltiniu“, – teigė Snyderis.

Pasak Snyderio, istorija, dažnai pasakojama iš nacionalinės valstybės perspektyvos, išvirsta į mitą apie nuo neatmenamų laikų egzistavusių tautą, idilišką harmoniją ir dermę, kuri priešpriešinama šiandienei kaitai, susipriešinimui ir neužtikrintumui dėl ateities. Tokiu atveju istorija virsta kažkuo, kas mus užklumpa, įsiveržia į mūsų jaukų pasaulį ir paverčia mus jos aukomis ir kelia impulsą saugotis nuo išorinio pasaulio. Šis mitas maitina etnocentrizmą ir klaidingą įsivaizdavimą, kad tauta yra politinio pasaulio status quo. Įsivaizduojama, jog, valingai atsitraukus nuo Europos, bus grįžta prie visada čia pat buvusios, stiprios ir užgrūdintos suverenios tautos. Tai klaidingas istorijos matymas, visiškai nuošalyje paliekantis tikrovę – tautinių valstybių gyvavimo istorija yra palyginti trumpa, dažnai žiauri ir kruvina. Po karo prasidėjusi nauja valstybių bendradarbiavimo ir integracijos istorija buvo atsakas į žlungančią pasaulinę imperinę santvarką.

Timothy Snyder. Stanfordo universiteto nuotrauka.

Snyderis siūlo į Europą žiūrėti kaip į visiškai precedento neturintį sprendimą, kuris tapo atsaku į žlungančių imperijų Europoje istoriją, kai pereita prie visiškai naujos – bendradarbiavimu ir solidarumu pagrįstos Europos santvarkos. Ji yra atsvara imperiniam impulsui. Bendra Europos erdvė ne naikina tautines valstybes, bet yra vienintelė jų gyvybingumo ir klestėjimo galimybė.

Imperijos veikia kaip grobuoniški dariniai – siekdamos sutvirtėti ekonomiškai, kultūriškai ir politiškai, jos imasi ekspansijos, t. y. jų santykis su paribiu yra visuomet konfliktinis. Ekspansija yra vienintelė imperijos išlikimo strategija, ir abu pasauliniai karai yra tokios nepavykusios ekspansijos (priešpriešos, o ne bendradarbiavimo) rezultatas. Imperijos konkuruoja ir pavergia žmonių ir gamtos resursus, konkurenciją matydami kaip vienintelį išlikimo būdą. Rusijai būdingas imperinis mąstymas. Ji imperijos paribius mato kaip teritorijas, kurias reikia vėl integruoti į bendrą Rusijos imperijos kūną, ir tai puikiai demonstruoja karas Ukrainoje ir Krymo aneksija. JAV, pasak Snyderio, taip pat būdingas veikimas pagal imperinį mąstymą, siekiant galios ir autoriteto per ekspansinius karus.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tuo tarpu Europoje po dviejų kruviniausių karų, vykusių pagal imperinę logiką, Europos Sąjunga tapo visiškai naujo tipo politiniu projektu, sutvirtinančiu politines asociacijas, siekiančias gerovės ir taikos. Europa, pasak Snyderio, sugebėjo atrasti naują sprendimą būti pasaulyje, kuriame neišvengiamai esame (ir toliau daromės) vis labiau susiję neišnaudodami kitų politinių darinių, bet kurdami bendrą rinką, bendrą erdvę ir ieškodami sprendimų, atsakydami į globalius iššūkius, bendradarbiaudami. Europos politinis projektas įgalina kalbėti apie post-imperinį, taikų ir gerovės siekiantį per bendradarbiavimą pasaulį. Dėl šios priežasties ji tampa viltimi likusiam pasauliui.

Pats Europos idėjos aptakumas veikiausiai yra ir jos privalumas. Remi Brague‘as, kalbėdamas apie europietiškumo idėją, ją bandė suformuoti kaip judėjimą per atvirumą. Tai nėra atvirumas bet kam, bet civilizaciniam palikimui, integruojančiam į save palikimą nuo antikinės Graikijos ir Romos iki įvairių Europos kultūrų pasiekimų. Judėjimas reiškia gebėjimą priimti šį palikimą ne kaip istorijos antikvariatą, kurį galime demonstruoti kitiems, bet kaip orientyrą ieškant atsakymų į mums iškilusiais politines, kultūrines ir idėjines dilemas, ieškant netipinių ir naujų sprendimų, nutraukiant rutinišką judėjimą. Gebėjimas permąstyti savo pačių patyrimą ir aplinką bei ieškoti naujų sprendimų yra europietiškos civilizacijos ženklas. Tokiu europietiškumo ženklu, pagal Snyderį, turėtume laikyti ir patį Europos politinį projektą, kuris atrado netikėtą būdą išnaudoti Europos civilizacinį palikimą. Remiantis laisvės, solidarumo, humanizmo, lygybės idėjomis, kartu kritiškai permąstant patyrimą, ieškoti naujų politiškumo formų, kuria yra ES. Todėl, teigia Snyderis, mes, europiečiai, esame daug daugiau nei mūsų mitai.