Pixabay nuotrauka

Artėjant Europos Parlamento rinkimams – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, mokslininku, ES tyrėju prof. dr. Gediminu Vitkumi apie šią instituciją, jos galią, įtakos ribas ir artėjančių rinkimų svarbą.

Kartais sakoma, kad Europos Parlamentas yra antrarūšės svarbos institucija, mažai lemianti ES politikos kursą. Ar Europos Parlamentas gali daryti didelę įtaką ES politiniams sprendimams?

Priklauso nuo to, kaip apibrėšime, kas yra didelė įtaka. Didelė įtaka gali reikšti ir galimybę visą Europą apsukti į kitą pusę . To Europos Parlamentas negali padaryti, nes didžiausią įtaką Europoje vis dėlto turi valstybės: didesnės – didesnę, mažesnės – mažesnę. 

Valstybės narės nusprendė, kad joms reikalingas Europos Parlamentas. Reikalingas visų pirma tam, kad leistų bendrus įstatymus tose srityse, kurias ES narės nusprendė tvarkyti bendrai. Įstatymų leidyba yra toks procesas, kai reikia išklausyti daug įvairių nuomonių, suderinti įvairius interesus. Leidžiant įstatymus Europos Parlamento vaidmuo yra tikrai didelis. 

ES institucijos sudaro teisėkūros trikampį: Komisija teikia pasiūlymus, o Europos Parlamentas ir valstybės narės per atstovus vadovų taryboje priima sprendimus. Kelias Parlamento daugumai sprendimus kreipti į savo pusę yra atviras. Šia prasme tai yra reikšminga įtaka. 

Europos Sąjungai dažnai priekaištaujama sakant, kad ES būdinga demokratijos deficito problemą. Ar Europos Parlamentas yra bandymas ją spręsti, įnešti daugiau atskaitomybės rinkėjams, sudemokratinti Europos Sąjungą? Kodėl buvo nuspręsta, kad tokios institucijos reikia?

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad demokratijos deficito problema nėra būdinga tik Europos Sąjungai. Tai yra atstovaujamosios demokratijos požymis. Kuo skiriasi atstovaujamoji demokratija nuo tiesioginės? Negali visi žmonės susirinkti, patys pasitarti ir nuspręsti, todėl visuomenei atstovaujama ir taip atsiranda sąlygos demokratijos stokai steigtis. Visada bus tokių, kurie sakys: „O manęs tai neatstovauja“, „mano nuomonės negirdi.“ Todėl parlamentas, tiek Europos, tiek ir bet kurios šalies, visų pirma yra reguliariai atnaujinamas, antra, turi būti pakankamai didelis, kad atspindėtų nuomonių įvairovę. 

Europos Parlamentas iš pradžių buvo sumanytas kaip greičiau simbolinė institucija, kuriai atsiskaito Europos Komisija – jis neturėjo jokių teisų pats teikti pasiūlymų, tik galėjo išsakyti savo nuomonę, formaliai patvirtinti, išreikšti nuogąstavimus. Bet, norėdamos, kad sprendimai būtų priimami demokratiškiau, valstybės palaipsniui nusprendė plėsti parlamento galias, kol, galiausiai, parlamento pozicija tapo tiek pat svari, kaip ir valstybių, ir parlamentas netgi pradėjo jas truputį spausti. Pavyzdžiui, Europos Komisijos pirmininko parinkimas dabar panašėja į virvės traukimo varžybas, kai valstybės gali tempti į vieną pusę, parlamentas – į kitą ir neaišku, kas laimės.

Ši situacija formavosi palaipsniui, visos sutartys po truputį stiprino Europos Parlamentą. Tiesą sakant, ši institucija neturi tiek galios, kiek turi valstybių parlamentas, jo galias dar galima plėsti. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje parlamentas yra viskas – matome kaip šis šokdina britų vyriausybę derybose dėl „Brexit“. Europos Parlamentas nėra toks galingas. Jis panašesnis į JAV kongresą, kuris gali prezidentą prilaikyti, bet negali už jį nuspręsti ir daryti įtakos sritimis, kurios yra prezidento valioje.

Gediminas Vitkus VU TSPMI nuotrauka

Ar manytumėte, kad yra požymių, rodančių, kad ateityje parlamento įtaka galėtų didėti?

Ateitis nėra politikos mokslų stiprioji pusė (juokiasi), todėl sunku pasakyti, ar jau priėjome galimybių ribą. Intriguoja tai, kad nėra iki galo aišku – ar Europos Parlamentas  veikia kaip parlamentinės sistemos parlamentas ar kaip prezidentinės sistemos parlamentas. Dabar galima pastebėti abiejų sistemų bruožų, tačiau šis klausimas kada nors turės būti atsakytas. Kol kas suformuota politinė dauguma neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, kur link eina Europa. Tačiau parlamento rinkimai yra būdas išsiaiškinti, kuria kryptimi tauta nori judėti – į kairę, į dešinę ar, kaip kartais dabar sakoma, toli į dešinę. Žvelgiant iš šios perspektyvos, ateityje parlamento galios galėtų didėti.

Esama prognozių, kad, galbūt, daug vietų artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose laimės partijos, dažnai vadinamos dešiniaisiais populistais ar euroskeptikais. Net jei jos laimėtų daug mandatų ir taptų geriau girdimos Europos Parlamente, nei yra dabar, ar galima manyti, kad tai Europoje ką nors pakeistų iš esmės, pasuktų kursą, ar partijos vis dėlto turėtų prisitaikyti prie ritmo, kuriuo parlamentas pulsuoja dabar?

Apsukti Europos laivą į kitą pusę dauguma Europos žmonių, turbūt, nenorėtų, nors politiniame gyvenime ir gausu visokių įtampų ir nepasitenkinimo. Net ir euroskeptikai, kai ėmė bendrauti tarpusavyje, kalbėtis, suprato – reikalauti atsisakyti euro yra nesąmonė, tai gali juos sužlugdyti. Jei euroskeptikai įgytų pakankamai svarios įtakos, o tai, manau, yra įmanoma, tada į darbotvarkę jie galėtų įnešti jiems aktualių temų. Pagrindinė šių tema yra traibalizmas – noras atskirti europiečius nuo neeuropiečių. Jei jie turės didelę įtaką, gali būti, kad bus priimami įstatymai arba nustatomos taisyklės, ribojančios migraciją – tuomet į ES bus sudėtingiau patekti, sienos bus griežčiau saugomos. Kita vertus, manau, kad ir kitos didžiosios partijos šiuos klausimus į darbotvarkę taip pat po truputį mėgins įtraukti. Vien tai, kad šios politinės jėgos egzistuoja, daro įtaką politinei atmosferai. 

Vis dėlto labai abejoju, kad kas nors galėtų radikaliai pasikeisti. Neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, Lenkija arba Vengrija galėtų norėti išstoti iš ES, gaudamos tokias subsidijas. To siekti galėtų tik žmogus, nesuvokiantis, ką daro.

Kokios yra svarbiausios raidos dilemos, su kuriomis susiduria ES? Ar šie rinkimai yra, jūsų nuomone, reikšmingas žingsnis renkantis tolimesnę raidos kryptį? 

Kiekvieni rinkimai yra svarbūs, nes tai yra galimybė atsinaujinti – atstovaujančiųjų kaita kompensuoti demokratijos deficitą. Žinoma, buvo įvairių krizių, pasitaiko problemų, tai atsiliepia politinei atmosferai. Nesakyčiau, kad šie rinkimai kuo nors smarkiai išskirtiniai, bet iš tiesų gali būti taip, kad parlamentas bus šiek tiek kitoks, nei įprasta. Kraštutiniai dešinieji tikisi tapti trečia pagal dydį parlamentine jėga, o dvi svarbiausios tradicinės partijos parlamente gali susitraukti. Neprisimenu, kad kada nors anksčiau susidomėjimas Europos Parlamento rinkimais būtų toks didelis. Jis matomas netgi pas mus.

Steigiasi Europos viešoji erdvė. Pavyzdžiui, Italijos vidaus reikalų ministras M. Salvini kišasi į Prancūzijos vidaus reikalus, atvirai palaikydamas geltonųjų liemenių judėjimą ir agituoja balsuoti prieš E. Macrono partiją. Jis palaiko panašiai mąstančią politinę jėgą kitoje šalyje. Politinės priešpriešos brėžiamos ne tarp valstybių, bet savotiškuose „internacionaluose“. 

Europos Parlamento rinkimuose mes renkamės iš skirtingų „internacionalų“. Lietuvoje įprasta galvoti, kad rinkėjas pasirenka konservatorių, Uspaskichą ar ką nors kita. Tačiau iš tikrųjų balsuojama už Europos mastu veikiančią politinę partiją, turinčią savo frakciją Europos Parlamente.

Manau, kad Europoje tai buvo suvokta seniau. Lietuvoje mes tik pradedame šiuos dalykus po truputį jausti. Europai buvo svarbūs praeiti rinkimai, kai įvyko Europos Parlamento frakcijų lyderių debatai. Gaila, kad mūsų žiniasklaida į tai visai neatkreipė dėmesio. Bendra Europos viešoji erdvė atsiranda – aišku, nereikia tikėtis, kad ši bus tokia pat, kaip valstybėse, nes yra kalbos barjerų, skiriasi darbo mastai ir kryptis. Tačiau bendra diskusija vyksta. Netgi būtų galima sakyti, kad matyti kažko panašaus į Europos tautą užuomazgų.