Bernardinai.lt nuotrauka

Rinkimų įkarštyje vis kyla klausimų, kodėl ir kiek Bažnyčia turi teisės reikšti nuomonę apie socialinį gyvenimą ir politiką. Kun. ŽYDRŪNAS VABUOLAS teigia, kad Bažnyčia kišasi į pasaulio reikalus, nes tai pradėjo Dievas. „Dievas žmogumi rūpinasi visapusiškai, ne tik jo amžinuoju, bet ir šiapusiniu gyvenimu, jo socialiniais santykiais.“ Kviečiame skaityti kun. Ž. Vabuolo paskaitos, „Socialinis Bažnyčios mokymas: žmogaus asmens principas“, skaitytos vasario 22 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, santrauką. Renginio organizatoriai – Šv. Tomo Moro klubas.

Socialinis Bažnyčios mokymas (toliau – SBM) – tai Bažnyčios mokymas įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais. Oficialiai SBM metus skaičiuoja nuo 1891-ųjų popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“. Bet tai nereiškia, kad Bažnyčia iki tol nesirūpino ir neveikė socialinėje srityje, tiesiog apie ją kalbėjo teologijos ir rūpinimosi vargšais kontekste.

Kodėl Bažnyčia sau leidžia kištis į socialinę sritį

Bažnyčia kišasi į pasaulio reikalus, socialinį gyvenimą, nes pačiam Dievui tai visą laiką rūpėjo. Pavyzdžiui, izraelitų išėjimas iš Egipto vergovės – Dievo dėmesio savo tautai viršūnė – yra politinis įvykis: viena tauta išsivaduoja iš kitos tautos nelaisvės ir eina paveldėti pažadėtosios žemės. Netrukus išėjusi iš vergovės tauta prie Sinajaus kalno gauna Dievo įsakymus, reguliuojančius ne tik religinį gyvenimą, bet ir tarpusavio santykius. Jau trečiuoju įsakymu – „sekmadienį švęsk“ – Dievas peržengia vien garbinimo sferą: „nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse“ (Iš 20, 10). Dievas paskelbia apie vergų teises, kurie dirbo nežmonišką valandų skaičių. Trečiuoju įsakymu Dievas reguliuoja darbdavių bei darbininkų santykius ir visais likusiais įsakymais parodo, kaip Jo tauta turi tvarkyti visuomeninį gyvenimą.

Dievas rūpinasi žmogumi visapusiškai, ne tik jo amžinuoju, bet ir šiapusiniu gyvenimu, jo socialiniais santykiais. Nors pirmutinė Bažnyčios pareiga yra skelbti amžinybę, šiame gyvenime apsisprendžiama už dangų. Todėl Bažnyčiai privalu rūpintis viskuo, ką žmogus žemėje veikia, nes taip ji tęsia Jėzaus misiją – Dievo integralų rūpinimąsi žmogumi. Svarbu pabrėžti, kad Bažnyčia nesikiša į techninius aspektus, kurie nėra jos kompetencijos sritis. Bažnyčia primena principus, kuriuos semia iš žmogaus prigimties pažinimo ir Apreiškimo. 

Cathopic.com nuotrauka

Žmogaus asmens principas – integralus požiūris į žmogų

„Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, kad viskas žemėje turi būti siejama su žmogumi kaip savo centru ir viršūne“, skelbiama Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et spes. Žmogaus asmens principas yra pagrindinis SBM mokymo principas, ir jis yra universalus, t. y. suprantamas, įmanomas pažinti ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms. „Geros valios žmonės“ nėra tik graži frazė – jei turi geros valios, kito klausysi ir, tikėtina, kad pavyks susišnekėti.

Šis principas apibrėžiamas taip: žmogaus asmuo (žvelgiant į jį integraliai, matant visas jo dimensijas, įskaitant ir transcendentinę) yra visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo pagrindas, tikslas ir subjektas. Esminis apibrėžimo žodis yra „integralus“. Taikant žmogaus asmens principą, reikia asmenį matyti visapusiškai. Yra daug redukcinio (susiaurinto) požiūrio į žmogų pavyzdžių.

Tobulas egoistas arba visuomenės sraigtelis

Ekonomikoje egzistuoja susiaurinantis  lotyniškas žmogaus apibrėžimas homo economicus – tobulas egoistas, visada siekiantis tik savo naudos. Toks požiūris galėtų būti pateisinamas, kai, tarkim, Adamas Smithas juo apibrėžia žmogaus ekonominį veikimą. Bet Čikagos ekonomikos mokykla tą mėgina pritaikyti visoms žmogaus gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, jei žmogus įsimyli, tai tik atrodo, kad jis jaučia kilnių jausmų, iš tiesų jis turi rasti bendrą abipusiai naudingą seksualinių ir buitinių santykių modelį. Jeigu tokį randa, viskas baigiasi santuoka, t. y. abipusiai naudinga sutartimi.

Politikoje yra daug žmogaus sumažinimo variantų. Pavyzdžiui, žmogus – tik visuomenės sraigtelis. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centessimus Annus, parašytoje po Sovietų Sąjungos griūties, teigė: „Pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. Atskirą žmogų socializmas vertina kaip paprastą elementą ir visuomenės organizmo ląstelę, todėl individo gerovė visiškai priklauso nuo to, kaip veikia visuomeninis-ekonominis mechanizmas; antra vertus, socializmas tvirtina, kad galima garantuoti individui gerovę, visai nepaisant jo paties savarankiško pasirinkimo ir nepriklausomai nuo jo paties prisiimtos individualios ir ypatingos atsakomybės už gėrį ar blogį.“ Tad žmogus matomas kaip visuomeninio mechanizmo elementas ir jo laime kažkas pasirūpina. Todėl Sovietų Sąjunga ir vadinama totalitarine – valstybė viskuo pasirūpina, žmogui viską atstoja. Todėl ji ir ateistinė: negali teigti, kad žmogui būsi viskas, jei virš tavęs dar yra Dievas.

Žmogus savo vertę pajunta per santykį

Tarpasmeniniuose santykiuose taip pat galime žmogų redukuoti. Dažnai prisistatome pagal savo einamas pareigas (direktorius, meras, klebonas). Save ir kitus vertiname pagal tai, kiek pajėgiame, uždirbame, kiek reiškiame visuomenėje. Funkcinis požiūris į žmogų pasirodo ir socialinės pagalbos sistemoje – žmogų matome kaip pagalbos objektą, kuriam reikia padėti, už kurį reikia kažką padaryti. Pamirštama, kad žmogus yra subjektas, kuris pirmiausia turi ir gali pats sau padėti. Apskritai, žmogus atsistoja ant kojų tik tada, kai pakyla jo savivertė, kai jam grąžinamas orumas. Socialinė pagalba kaip tik gali šį orumą atimti. Todėl Bažnyčia skelbia subsidiarumą, kuris primena, kad žmogus yra subjektas, kuriam galbūt reikia pagalbos, bet reikia padėti tik tiek, kiek reikia, kuo reikia ir neatimant jo paties atsakomybės, jo nedemotyvuojant. Girdėjote pasakymą, kad, norint žmogui padėti, reikia duoti ne žuvį, o meškerę. Bet ir to neužtenka, nes jis ją gali parduoti ir pragerti. Kito lygmens pasiūlymas yra eiti  kartu su juo žvejoti. Tu ne tik jam kažko duodi, bet kartu praleidi laiko. Žmogus pajunta savo vertę per santykį su kitu.

Redukcinis požiūris į žmogų atpažįstamas ir abortų politikoje. Tai dvigubas žmogaus įsčiose žudomo žmogaus redukavimas. Pirmiausia susiaurinama jo gyvenimo trukmė. Niekas nesako, kad jie – už žmogaus žudymą. Tiesiog teigiama, kad iki tam tikros nėštumo savaitės vaisius dar ne žmogus: dar neišsivystė tam tikri organai. Taip žmogų galima redukuoti ir kitomis prasmėmis: jei vaikas gimė be rankos, tai jis ne žmogus, nes žmogus turi būti su dviem rankomis ir kojomis. Arba kūdikis ne žmogus, kol negali pareikšti savo nuomonės – moterys gina savo teisę į pasirinkimą, o kūdikis įsčiose dar negali „prasieiti“ su plakatu. Darant tokias išlygas, žmogų galima susiaurinti, pagal ką nori. Kita prasme į žmogų įsčiose žvelgiama neintegraliai, nes jis matomas kaip kliūtis savirealizacijai – motinos, vyro, šeimos, nes reikės juo rūpintis, negalėsi daryti, ką nori, siekti karjeros ir pan. Tad matome, koks svarbus žodis „integralus“. Į žmogų reikia žvelgti matant visus jo aspektus, o ne tik tuos, kurių mums norisi, kurie mums parankūs.

Laukite tęsinio.

Parengė Milda Vitkutė