Eglė Čerkauskienė. Evgenios Levin nuotrauka

Arnoldas yra visiškai aklas ir serga cerebriniu paralyžiumi. Kai ėmiausi jį globoti, jam buvo 16 metų. Jis gyveno Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namuose. Mus supažindino mano dukra...“ – sako psichologė Eglė Čerkauskienė, maloniai sutikusi mus priimti savo namuose ir papasakoti apie savo šeimą. O šeima nemaža: vyras, dvi dukros, anūkas Mindaugas ir neseniai šeimos nariu tapęs Arnoldas.

Lietuviškoji statistika teigia, jog mes, lietuviai, vengiame įsivaikinti ar globoti neįgalius vaikus, o ką jau bekalbėti apie paauglius. Tačiau mano pašnekovė, atvėrusi savo šeimos duris neįgaliam jaunuoliui ir besirengianti globoti dar vieną, šią nuostatą griauna. Ji neskuba teisti kitų – atvirkščiai, jai pavyko padėti Arnoldo mamai susigrąžinti, atrodė, jau prarastus vaikus.

Egle, kaip susipažinote su Arnoldu?

Arnoldui žiemą suėjo 18 metų, tad dabar jau nebesu jo globėja. Teismui priėmus sprendimą tapau jo rūpintoja. Rūpintoju galima tapti keliais atvejais: jei asmuo neveiksnus, jei asmuo yra riboto veiksnumo ir jei asmuo turi sunkią negalią. Arnoldas yra visiškai aklas ir kenčia nuo cerebrinio paralyžiaus. Kai ėmiausi jį globoti, jam buvo 16 metų ir tuomet jis gyveno aklųjų ir silpnaregių globos namuose. Prieš pat patenkant pas mus jį perkėlė į Žolyno vaikų socialinės globos namus.

Mus supažindino dukra, kuri sanatorijoje susidraugavo su vienu silpnaregiu vaikinuku. Pasirodė, kad tas vaikinukas turi draugą Arnoldą, su kuriuo jis supažindino mano dukrą. Dukra papasakojo man apie tą draugą, o po to aš ir pati pakviečiau Arnoldą draugauti feisbuke. Nuvažiavau pas jį, susipažinome. Jis iškart pradėjo pasakoti, ką lanko, kuo užsiima. Norėjome išeiti pasivaikščioti, bet tam reikėjo forminti viešėjimą (svečiavimąsi). Tai tikrai reikalingas dalykas, nes iš gatvės pas vaikus gali ateiti bet kas, ir ką gali žinoti? Vaikus reikia apsaugoti. O aš tuo metu jau turėjau globėjos statusą: buvau baigusi specialius kursus. Dėl šio mano privalumo viešėjimas buvo greitai sutvarkytas.

O kaip kilo mintis tapti Arnoldo globėja?

Evgenios Levin nuotrauka

Pats Arnoldas manęs paprašė: „Gal galėtum pasiimti mane į šeimą?“ O mūsų namas dar nebaigtas, tad aš ir sakau: „Neprieštaraučiau, tačiau mano situacija tokia, kad namas dar neįrengtas ir pagal teisės aktus jis nėra tinkamas tau gyventi, laiptai dar neįrengti.“ Tačiau ir Vaiko teisių apsaugos darbuotoja, kuri man ruošė viešėjimo sprendimą, pasiūlė globoti Arnoldą: „Arnoldą reikia gelbėti. Globos namai skaidomi, auklėtiniai išvežami į atskiras šeimynas, o jo šeimynai numatytas butas šeštame aukšte name be lifto... Jis turės keliauti į Obelius (Obelių vaikų globos namai – red. pastaba)...“

Tuo metu jau nemažai žinojau apie Arnoldą. Žinojau, kad yra šeima, kuri jį pasiima retkarčiais svečiuotis. Buvo dar viena šeima, kuri su juo pabendraudavo, juo labai rūpinosi operos solistė Sofija Jonaitytė, su kuria ir dabar gražiai bendraujame. Ir tuomet aš pasakiau: „Arnoldas ne daiktas, kad jį galėtum mėtyti. Jei man leidžiate, aš jį paimsiu, tik prieš tai pasitarsiu su šeima, nors manau, kad problemų nekils...“ Jau anksčiau buvau įgijusi globėjos statusą, tad pradėjau tvarkytis dokumentus dėl Arnoldo globos ir netrukus gavau laikiną globą. Arnoldas apsigyveno pas mus. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo.

Kaip Arnoldui sekasi mokslai? Kuo jis domisi?

Jis dabar dešimtokas, nes papildomai mokosi Brailio rašto, mokosi vaikščioti su baltąja lazdele, studijuoja kompiuterines programas. Aklieji turi specialius kompiuterius ir telefonus su įgarsinimo programomis, kurios perskaito viską. Jau atsiranda ir tokios programos, kurios nuskaito netgi nuotraukas, nors Arnoldas tokios dar neturi. Jis puikiai rašo, ir jei nebūtų skyrybos problemų, galėtum sakyti, kad jis rašo idealiai. Aš tame visiškai nesusigaudau, o jis elektroninėje erdvėje puikiai jaučiasi.

Arnoldas yra nuostabus vaikinas, jis domisi muzika, turi susikūręs savo radijo stotį, lanko didžėjų kursus. Visą gyvenimą jis svajojo būti didžėjumi, o kai apsigyveno pas mane, atsirado ši galimybė, kai pamačiau skelbimą apie didžėjų kursus. Paskambinau ir paklausiau: „Ar priimtumėte neregį vaiką?“ O tas vadovas ir sako: „Jau turėjau vieną tokį, tad patirties turiu...“ Nors Arnoldas yra pripažintas kaip nedarbingas, jis gali tapti didžėjumi.

Ar Arnoldas turi tėvus, brolius, seseris? Ar bendrauja su jais?

Arnoldas, kai pakliuvo pas mane, jau buvo susitikęs su savo mama. Visi Arnoldo broliai ir seserys yra arba įvaikinti, arba auga globos namuose. Jis turi brolį dvynį Martyną, kuris gyvena Vilniuje. Martynas irgi gimė aklas. Abu berniukai buvo operuoti, bet Arnoldui operacija nepavyko. Jo brolis Martynas augo įprastuose vaikų namuose. Dėl suaugusiųjų neatsakingumo jų ryšys buvo nutrūkęs, brolis Arnoldą kaltino tais dalykais, dėl kurių buvo kalti kiti. Vaikystėje Arnoldas buvo prie jo kaip prikabintas, nors juo rūpintis turėjo suaugę žmonės. Dabar tas ryšys tarp brolių jau atkurtas.

Buvau nuvykusi į Rokiškį, iš kur kilęs Arnoldas, norėjau susitikti su jo tėvais. O Obeliuose gyveno Martynas. Susipažinau su mama, tėčiu, atvyko jauniausias ir vyriausias broliai. Pradėjome bendrauti. Tuo metu Martynas jautėsi vienišas, ir aš bandžiau užmegzti kontaktą tarp abiejų brolių. Arnoldas iš pradžių pyko ant tėvų, kad jie neskambina ir nesiteirauja, kaip jis laikosi. Tačiau ryšys užsimezgė vėl. Jis užsimezgė ir dar su vienu broliu ir sese, kurie jau buvo atitrūkę nuo šeimos. Susipažinome su seneliais, močiute, abu brolius vežiausi į jos laidotuves, supažindinau su giminaičiais. Arnoldo mama man pasakė: „Tu sugrąžinai man vaikus...“

O kaip vis dėlto nutiko, kad tėvai neaugino Arnoldo ir jo brolių bei sesers?

Lengva tuos žmones smerkti. Visuomenės tokia nuostata: girtuokliai, vaikai atimti. O kai pradedi žiūrėti mamos istoriją, matai, kiek visko jai teko patirti gyvenime. Bet aš ją gerbiu, nes ji yra Arnoldo mama, ir ji bando gyventi, laikytis ant kojų. Šauni moteris. Mūsų santykiai labai puikūs. Ji pasakė Arnoldui: „Turi dvi mamas...“

Broliai gimė neišnešioti, valdiškose įstaigose jie sukosi nuo kūdikystės. Kažkada mama norėjo susigrąžinti juos, Arnoldo brolis net dvi savaites gyveno pas ją, bet sąlygos vis dėlto nebuvo tinkamos apgyvendinti abu brolius – ypač Arnoldą, kuriam reikia specialių sąlygų ir priežiūros. Ji lankė Arnoldą, kai jis buvo mažas ir gyveno Panevėžio vaikų globos namuose. Jį perkėlus į Vilnių, mama jau nebeatvažiuodavo.

Abu broliai buvo įsitikinę, kad mama jų atsižadėjo. Tačiau išstudijavusi teismo dokumentus aš jiems pasakiau: „Mama jūsų neatsisakė, ji kovojo dėl jūsų, tačiau jai nepavyko...“ Tvarkydama Arnoldo daiktus esu mačiusi jos atsiųstus kalėdinius sveikinimus. Dabar vaikų ir mamos santykiai geri, o brolis netgi pasakė: „Jūs visą mūsų šeimą surinkote...“

Egle, ar esate girdėjusi apie panašius neįgalių vaikų įvaikinimo ar globos atvejus?

Žinau apie artimuosius, kurie rūpinasi, o kad rūpintųsi svetimi žmonės, nėra tekę girdėti, nebent iš spaudos. Nemalonu, kai sakoma, kad vaikus imame globoti dėl pinigų. Suprantu, jog kiekvienas turime savo tiesą, kiekvienas vertiname pagal savo patirtį. Manęs asmeniškai toks požiūris neskaudina, nes aš žinau, kad įsileidžiu į savo namus tokį žmogų, kurį myliu ir prie kurio prisirišu. Tačiau skaudus kitas dalykas: kai savo nuomonę pradedi transliuoti kaip vienintelę tiesą, vaikams pasiunčiama žinutė, jog jie nėra verti meilės, jie verti tik tiek, kiek už juos mokama pinigų.

O mano atvejis išskirtinis, nes Arnoldas jau pilnametis, tad manęs kaip rūpintojos niekas nebeapkaltins, kad aš pinigaujuosi. Bet man neramu, kas nutiks su juo, kai manęs nebebus...

neBrisius.lt nuotrauka. Foto Gretos Kniežaitės – Novikovienės

Tačiau apie perspektyvą negalvojame. Esame čia ir dabar, esame šeima, esame vieni kitiems reikalingi. Kartu su mumis gyvena šuniukas Julius, kuris yra didelis Arnoldo draugas, atbėga ir glaustosi prie jo. Kai Arnoldas pas mus apsilankė pirmą kartą, jį pasitiko dvi mūsų kalytės. Viena jų, Nida, labai atsargiai jį pauostė. Matyt, jai pasirodė, kad reikia Arnoldą saugoti ir globoti. Ir būtent to kontakto metu Arnoldas nustojo bijoti šunų. O iki tol jis paniškai jų bijojo. Ir tuomet jis nusprendė, kad irgi nori turėti savo šuniuką. Jaukinosi jis Julių, mylėjo be galo be krašto. Su Juliumi jis dalyvauja projekte neBrisius.lt. Su jaunesniąja dukra ne vieną gyvūną esame priglaudę.

Noriu dar vieną septyniolikos metų aklą jaunuolį globoti, noriu, kad jis įsitvirtintų gyvenime. Rajone jam užsikabinti bus labai sunku. Pati dirbau projekte su jaunimu darbo biržose, mačiau realią nedarbo situaciją, kai jauni žmonės ieškosi darbo, bet negali jo rasti. Nedarbas rajonuose labai didelis. Sveikas žmogus sunkiai susiranda darbą, o neregiui reikia ir aplinkos, ir pritaikytos darbo vietos. Žmonių likimais negalima žarstytis, tad jei pasakiau, kad globosiu, tai eisiu iki galo.

Eglė Čerkauskienė su anūku Mindaugu. Evgenios Levin nuotrauka