Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Evgenios Levin nuotrauka

Ryškios spalvos, bučiniai, ašaros, spalvoti drabužiai – tai ne tik Ispanija, tai ir XVIII amžiaus Lietuva, kurią galite pamatyti Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Meno ir pamaldumo tradicijos negali tiesiog pervežti, ji kaip augalas, įleidęs šaknis į svetimą žemę ir prisitaikęs, sužysta vietiniam temperamentui būdingomis spalvomis. Ispaniškasis Jėzus Nazarietis prigijo ne tik XVIII amžiaus Lietuvos miestuose bei kaimuose, meile Jam žmonės dega ir šiandien.

Belaisviai krikščionys ir belaisvė statula

Kiekvienas pamaldumas skleidžiasi konkrečiame istoriniame kontekste. Ispanijos vienuoliai basieji trinitoriai, kurių misija buvo išpirkti krikščionis iš musulmonų nelaisvės, Maroke išperka belaisvius ir kartu su jais – Jėzaus Nazariečio skulptūrą. Pati skuptūra buvo kaip belaisvė, patyrė kitatikių patyčias. Galbūt dėl to, kad buvo keista – marionetė su judinamais sąnariais, rengiama drabužiais, velkama perukais, pasakoja parodos kuratorė Regimanta Stankevičienė.

Skulptūra iki šiol gerbiama Medinaceli (šventovę globojusios giminės vardas) Jėzaus Nazariečio bazilikoje Madride. Jos kopiją XVIII amžiuje trinitoriai atsivežė į Išganytojo (joanitų) bažnyčią Antakalnyje ir, kaip pažymi R. Stankevičienė, per pirmuosius mėnesius ji tapo labai gerbiama ir besimeldžiantiesiems teikė ypatingų malonių. Dabar skulptūrą rasite Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

Ispaniškas kontekstas suteikia meninę formą, bet kiekvienam laikmečiui ir vietai reikalingas savas aktualumas, teigia Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė. Šiandien mus taip pat reikia išpirkti iš priklausomybių, nuodėmės nelaisvės, ir Jėzus tai daro nuolat, nes Jis yra gailestingas. Pereinant į kitus laikus, trinitoriškas, nelaisvėje supančiotas ispaniškas Jėzus Lietuvoje transformuojasi į pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai.

Iš musulmonų nelaisvės išpirktas Medinaceli Jėzus Nazarietis procesijoje. Telemadrid.es nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Baroko tikslas yra sukrėsti

Turbūt ne vienam kyla klausimas, kodėl Jėzaus Nazariečio skulptūra yra rengiama. Pasirodo, tai galima paaiškinti barokišku kontekstu: šio laikmečio menas siekia sukrėsti, pritraukti, pravirkdyti. Vaizduojamos temos tarsi sako: tu, žmogau, čia dalyvauji, visa tai yra apie tave. Ne pristatomas kažkoks istorinis įvykis (kažkas verkė, kažką kankino, ar kažkas gulėjo ėdžioje), bet veiksmas vyksta čia ir dabar, kasdien – tai yra baroko kalba, pabrėžia S. Maslauskaitė-Mažylienė. Todėl barokui ir būdingas natūralizmas. Ispaniškas temperamentas šį natūralizmą dar labiau pastiprino – tikri plaukai, gyvos akys, ašaros, drabužiai.

Barokiško paveikumo patirtimi dalijosi ir parodos kuratorė R. Stankevičienė, daugiau nei dvidešimt metų tyrinėjanti Jėzaus Nazariečio ikonografiją. Jėzaus Nazariečio atvaizdas veikia visus tavo receptorius, sako ji, žiūrėdamas pasijunti, kad esi atvaizdo keičiamas. Menotyrininkė tuo nesistebi, nes jos tyrinėjami atvaizdai dažnai yra ne tik didelės meninės kokybės, bet ir per šimtmečius įmelsti, prisigėrę žmonių kančių, džiaugsmų bei vilčių.

Evgenios Levin nuotrauka

Regimanta Stankevičienė (dešinėje) veda ekskursiją per parodos „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“ atidarymą 2019 m. gegužės 23 d. Evgenios Levin nuotrauka

Stebuklų vyksta, kur žmonės dega meile

Tiek ispaniškas Jėzus Nazarietis, tiek lietuviška jo kopija yra stebuklingi. Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė pabrėžia, kad malonėmis garsėjantys atvaizdai yra sunkiai paaiškinamas dalykas. Atsakymų galima ieškoti bent keliose plotmėse, bet istoriškai žiūrint vyksta taip: prie atvaizdų žmonės meldžiasi ir pasveiksta, jiems nustoja skaudėti galvą, praslenka gaisrai, liaujasi žemės drebėjimai. Tai yra malonės.

Vieni gali juoktis, kiti – vadinti prietarais, sako ji. Visgi malonė yra tokia stipri, kad ta vieta tampa gyva, ji dega meile. Votai, drabužiai, karūnos, gėlės, žvakės, stebuklus aprašančios knygos – tai šios meilės liudininkai. Būna kad meilė išgaruoja ir daiktas atsiduria muziejuje ar šiukšlyne. Kartais tai nutinka dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, mūsų krašto okupacijos – carinės, sovietinės, nutraukusios įvairias pamaldumo tradicijas. Kartais pamaldumas atgimsta, o kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių meilė tiesiog išblėsta ir nebegrįžta.

Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Evgenios Levin nuotrauka

Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Evgenios Levin nuotrauka

Mūsų žemaičiai – beveik kaip indėnai

Parodos atidarymo spaudos konferencijoje S. Maslauskaitė-Mažylienė pasakojo, kad tarp muziejaus darbuotojų dėl šios ekspozicijos būta nuogąstavimų. Ką tik baigėsi paroda „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias“, sulaukusi didelio pasisekimo ir nebažnytiniuose ratuose. Žmonės buvo apšalę, kokie spalvingi gali būti Jėzus ir Marija – turintys skirtingų indėniškų, afrikietiškų genčių bruožų. Ekspozicija buvo ypač spalvinga ir įvairi. Tad iš pradžių Jėzus Nazarietis atrodė labai jau tradicinis – manyta, kad gana siauras liaudies pamaldumas galbūt bus patrauklus tik menotyrininkams arba maldininkams. O jei plačiajai publikai atvėręs muziejus šia paroda nuo jos užsivers? Visgi dabar jaučiamės visiškai kaip indėnai, prisipažįsta muziejaus vadovė.

Pirmiausia mūsų Žemaitija yra beveik kaip Ispanija, teigia S. Maslauskaitė-Mažylienė – Jėzus aprengiamas, perrengiamas rūbeliais, bučiuojamos jo kojos, vyksta procesijos, bendruomenė skulptūra rūpinasi, puošia Velykoms – veiksmas vyksta čia ir dabar. Gyvenant sterilioje muziejaus aplinkoje tai atrodo kaip neįmanomas dalykas. Antra, Nazarietis, išdrožtas Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos liaudies menininkų, yra labai skirtingas. Skirtingose indėnų gentyse Marija įgauna savitų veido bruožų. Etiopų Kristus yra pailgo, o afrikiečių – kvadratinio veido. Taip pat ir su žemaičiais bei aukštaičiaias. Galiausiai parodos eksponatai yra labai įvairūs: paveikslai, įvairios skulptūros, aprengtos medžiaginiais, sidabriniais drabužiais, skulptūros marionetės, su perukais, tikroviškų bruožų ir žmogaus dydžio skulptūros, grafika, modernistinis menas, tekstilė.

Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Vos ne už kiekvieną muziejaus eksponatą teko pakovoti

S. Maslauskaitė-Mažylienė pasakoja, kad per dešimt metų Bažnytinio paveldo muziejui dar niekada nebuvo taip sunku iš bažnyčių pasiskolinti meno kūrinių. Iš pradžių ją, nors ir praktikuojančią katalikę, visgi buvo apėmęs muziejininkės skepticizmas, kad aukšto lygio meno niekam nereikia. Retai nutinka, šaržuodama kalba ji, kad aukštos meninės vertės kūrinys būtų svarbus ir muziejininkams, ir Bažnyčiai. Bet į šią parodą kai kurie atvaizdai negalėjo atkeliauji, nes prie jų yra gyvas pamaldumas. Artėja birželis, Švč. Jėzaus Širdies mėnuo, ir tikintiesiems atiduoti Jėzų Nazarietį – tolygu nusikirti ranką. Konkretus pavyzdys: Dubičių (Varėnos r.) klebonas sakė, kad jei po birželio atlaidų muziejaus darbuotojai atvykę iš tribūnos tikinčiuosius ir kleboną įtikins, galbūt savo Jėzaus Nazariečio atvaizdą jie ir paskolins. S. Maslauskaitė-Mažylienė sako, kad matydama gyvą pamaldumą gerąja prasme patyrė nokautą ir nusibraukė skepsio voratinklį.

Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“ veiks iki rugsėjo 14 d. Daugiau skaitykite čia.

Sąjūdžio metais supančiotasis Jėzus Nazarieris buvo vaizduojamas kaip išsilaisvinančios lietuvių tautos simbolis. Paroda „Ispanijoje užgimęs, Antakalnyje pamiltas. Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Evgenios Levin nuotrauka

Jėzus Nazarietis. XVIII a. pab.–XIX a. pr., drobė, aliejus. Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka