Preišegalavičienė Lina „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“. Monografija. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018 m.

Lina Preišegalavičienė – humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė, Jonavos Tremtinių koplyčios, individualių gyvenamųjų namų, visuomeninių ir gyvenamųjų interjerų, įmonių firminio stiliaus, logotipų ir grafikos dizaino darbų autorė; nuo 2010 m. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ narė.

Architektūros meno praktikė, kūrėja ir tyrėja, mokslininkė Lietuvos visuomenei jau yra pristačiusi keletą reikšmingų darbų: mokslinę monografiją „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ („Vox Altera“, 2016), mokslinę studiją lietuvių ir anglų kalbomis „Tikrasis modernizmas: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istoriniam interjerui – 80 metų / True Modernism: The 80 Years of the Historical Interior of M. K. Čiurlionis National Museum of Art“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2016) ir šiame straipsnyje aptariamą monografiją „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018), kurioje pristatomas išsamus tyrimas moderniosios architektūros pradininko ir propaguotojo Vladimiro Dubeneckio kūrybos, įprasminusios architektą, dailininką lietuvių tautinio stiliaus kūrėju, vos per kiek daugiau nei dešimtmetį palikusiu daugybę reikšmingų architektūros meno kūrinių, šiandien tebematomų, kultūrine, istorine, menine prasme itin vertingų Kauno mieste.

Architektas Vladimiras Dubeneckis. Nežinomo autoriaus nuotrauka (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Brandžiausias kūrinys – Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas (šiuo metu – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus) – tapęs Lietuvos valstybingumo ikona. L. Preišegalavičienė teigia: „V. Dubeneckio asmenybės, gyvenimo ir kūrybinio palikimo gerbimas yra fenomenalus reiškinys, nes prasidėjo iš karto po menininko mirties 1932 m. ir vyko nepriklausomai nuo besikeičiančios kultūrinės-politinės situacijos.“

Tačiau autorė pastebi didį paradoksą: iki šiol neturėta vientiso tiriamojo visa apimančio darbo, kuriame būtų nagrinėjama ir pristatoma V. Dubeneckio meninė raiška. Todėl ši L. Preišegalavičienės monografija, kurioje sutelkta įvairialypė V. Dubeneckio kūryba, iš tiesų yra ypatingos vertės – leidinys skatina peržvelgti Lietuvos architektūros ir dailės istoriją, mąstyti ir naujai arba iš tiesų pirmą kartą giliaprasmiai suvokti tai, kas sukurta, tai, kas turima.

Knygos ištakos, radimasis

Rinkti ir klasifikuoti medžiagą apie V. Dubeneckio kūrybą architektūrologė ėmė prieš dešimtmetį. Pirmasis vaisius – mokslinis straipsnis „Tautinio stiliaus paieškos Vladimiro Dubeneckio visuomeniniuose interjeruose“, publikuotas 2010 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto žurnale „Urbanistika ir architektūra“; antrasis – „Tautinė reprezentacija Vladimiro Dubeneckio Steigiamojo Seimo interjere (1924)“, išspausdintas 2011 m. žurnale „Mokslas – Lietuvos ateitis“.

Antras etapas – 2010–2014 m. – kai L. Preišegalavičienė rengė daktaro disertaciją. Mokslinis darbas turėjo svarios įtakos šiai knygai gimti.

Vladimiro Dubeneckio sukurtas „Lietuvos“ viešbučio projektas – prabangaus, modernaus ir europietiško viešbučio etalonas, kartu tai – ir vietinio – lietuviško tautinio stiliaus – pavyzdys (1924 m., popierius, pieštukas, tušas, akvarelė, 26 x 36,5 cm; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

„Daugumai V. Dubeneckis buvo žinomas kaip Lietuvos architektas, scenografas, tačiau pristatyti jį kaip interjero, šviestuvų ir baldų dizainerį-stilistą buvo iki tol nežinoma ir kitų autorių darbuose nenagrinėjama tema“ (p. 8), – teigia autorė ir reiškia padėką disertacijos vadovui, vienam geriausių architektūros stilistų, žinovų prof. habil. dr. Vytautui Levandauskui, padėjusiam atrasti naują požiūrį į tarpukario Lietuvos architektūros stilistines tendencijas, išspręsti painią užduotį disertacijoje ir šioje knygoje, skirtoje Vladimirui Dubeneckiui.

2016 m. minėtoje monografijoje „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ architektūrologė pateikė V. Dubeneckio taikomosios dailės istorijos epizodus, o studijoje „Tikrasis modernizmas: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istoriniam interjerui – 80 metų / True Modernism: The 80 Years of the Historical Interior of M. K. Čiurlionis National Museum of Art“ – V. Dubeneckio architektūrinės kūrybos fragmentą. Atliktas analitinis tiriamasis darbas virto knyga, kurios reikšmę ir reikalingumą argumentuoja pripažinimas, kad per maža vien atlikti šaltinių, medžiagos paieškos ir pažinimo darbą; visa atidžiai tirti, sisteminti, klasifikuoti. Būtina aprašyti ir pateikti pačia teisingiausia ir tikslingiausia forma, priimtinai ir pagauliai visuomenei, kad ji ne tik galėtų, bet ir norėtų pažinti reikšmingą Lietuvos kultūros istorijos sandą.

„Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“ – keturių skyrių knyga (recenzentai: doc. dr. Helmutas Šabasevičius (Lietuvos kultūros tyrimų centras); doc. dr. Vytautas Petrušonis (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kurioje pateikiamas 712 pozicijų literatūros ir šaltinių sąrašas, taip pat 376 pozicijų iliustracijų sąrašas, yra moksliškai argumentuotas, tyrimu įvertintas, meniškai išrašytas veikalas, deramai pristatantis V. Dubeneckio asmenybę, jo įvairialypę meninę raišką. 

„Nepriklausomos Lietuvos architektų sąjungos įkūrėjas, pirmasis jos pirmininkas, Lietuvos senosios architektūros ir kultūros paveldo globėjas, paveldosauginės teisės Lietuvoje iniciatorius ir pradininkas, pedagogas“ (p. 234) – reiškęsis architektūros ir dailės srityse. Didžioji dalis V. Dubeneckio kūrybinių sumanymų įgyvendinta architektūros mene, tai byloja autorės pastaba: „Amžininkai – kolegos, konkurentai, klientai – visi sutartinai vadino jį pačiu geriausiu – „pirmuoju“ Lietuvos architektu“ (p. 194); – tačiau leidinyje aptariama ir V. Dubeneckio raiška dailėje.

Iš tiesų gebėjimai ir raiška abiejose meno srityse, jų įvaldymo sintezė suteikė galimybę V. Dubeneckiui konstruktyviai ir architektūriškai sukurti Lietuvos tautinio stiliaus modulį, kuris itin reikšmingas šiuolaikinio lietuviško dizaino raidai. Kūryba ir įprasminimas lietuviško tautinio stiliaus – vienas svariausių V. Dubeneckio darbų, tai didis jo nuopelnas Lietuvai, už kurį menininkas sulaukė pripažinimo ir vertinimo dar būdamas gyvas.

V. Dubeneckis įkvėpimo ieškojo kaimo trobų architektūroje, liaudies mene ir Lietuvos sakralinėje architektūroje. Puikus Vakarų Europos ir Lietuvos sakralinės architektūros istorijos išmanymas suteikė galimybę kūrėjui žinias pasitelkti savo darbuose. Tautiniame stiliuje V. Dubeneckis citavo baroką, tai, L. Preišegalavičienės vertinimu (p. 197), labai logiška ir apgalvota, pagrįsta ne tik intuicija, bet ir erudicija, žmogiškąja išmintimi, laikantis tarpukario istorikų pripažinimo baroką esant pirmąja Rytų ir Vakarų kultūrinės sintezės apraiška.

„Lietuvos“ viešbutis Kaune. Vaido Petrulio / Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro nuotrauka

Monografijoje apžvelgiama ir V. Dubeneckio raiška teatro mene – kūryba spektaklių scenografijų, kurios išlikusios operų, baletų ir dramų scenovaizdžių bei kostiumų eskizuose. Autorės pastebėjimu, šios ikonografinės medžiagos objektyviai vertinti negalima, nes nebeįmanoma išvysti pačių spektaklių, vis dėlto teigiama: „Architekto profesijai būdinga erdvinės mąstysenos patirtis ir racionalumas pranoko to meto dailininkų tapytojų scenografijos projektus.“ (p. 234)

Knygoje taip pat prisiliečiama prie V. Dubeneckio piešinių, eskizų, tapybos darbų – „Šiandien svarbu į V. Dubeneckio kaip dailininko darbą pažvelgti bendrame menininko gyvenimo, visos kūrybos kontekste, o ne stengtis jį fragmentiškai aptarti. Visas jo dramatiškas gyvenimas–teatras–architektūra–gyvenimas ir t. t. jam buvo uždaras ratas, kurį sustabdė tik tokia pati dramatiška mirtis. Todėl svarbu suprasti visų šių menų „simbiozę“, nes nė viena iš meninių sričių nebūtų išgyvenusi viena be kitos.“ (p. 194)

L. Preišegalavičienė atliko ypatingos kultūrinės, meninės, mokslinės vertės darbą. Galima teigti, kad architektūrologės dėka V. Dubeneckio kūryba tampa dar labiau suvokta, įvertinta, tarsi įgauna šiandienos pripažinimą, nuvaloma nuo laiko dulkių ir tampa regima visuotinai. Be to, leidinyje atskleista pati V. Dubeneckio asmenybė, kuri išties verta pagarbos, žavėjimosi, nepaisant žmogiškų ydų, kurios meninės raiškos akivaizdoje paliudija, kad kūrėjas – pirmiausia žmogus, tik savo valios ir galios stiprybe tampa asmenybe, kultūros, meno lauko reikšmine dalimi.

Architektas Vladimiras Dubeneckis. Vle.lt nuotrauka

Vladimiro Dubeneckio asmenybė

Pradėdama kalbėti apie V. Dubeneckį, pristatyti ir analizuoti kūrėjo darbus, L. Preišegalavičienė išskiria reikšmingą asmenybės gyvenimą paženklinusį paradoksą: „Būdamas nelietuvis, jis tapo pirmuoju „tautinio stiliaus“ ieškotoju Lietuvoje. Rusų kilmės menininkas, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–1932 m., paliko Lietuvai solidų kūrybinį palikimą. Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas tapo Lietuvos valstybingumo simboliu. Jo pasiūlytas „tautinis stilius“ daugeliu aspektų virto šiuolaikiniu kolektyviniu Lietuvos gyventojų skoniu, pamirštant lietuviško skonio puoselėtojo nelietuvišką kilmę. Gal tai paskatins prisiminti, kiek šiuolaikinės lietuvybės komponentų gausiai pasisavinta iš įvairių tautų. Tai būtų ir tam tikra prevencija prieš šių dienų nacionalizmą, į kurį vėl krypstama šiuolaikinėje Europoje.“ (p. 10)

Citatos pabaigoje reikšmingi L. Preišegalavičienės žodžiai, kurie aktualūs dabarties gyvenimo realybėje vykstant tautiniams kultūriniams mainams, tautų, regionų kūrybiniam bendradarbiavimui, kuris suvokiamas kaip stiprybė ir vertybė, tačiau kartais kelia ir prieštarų tautiškumo akivaizdoje. V. Dubeneckio meninės raiškos atvejis yra svarus argumentas mąstant šiandienės kūrybos vertes, suvoktina, kad esminiai svertai yra meniškumo, estetikos žymės.

Tapatybės klausimas, ko gero, reikšmingas kiekvieno žmogaus raiškai visuomenėje. V. Dubeneckio istorija tai patvirtina. Gimtoji vieta, tautinis priklausymas, pilietinė pozicija, asmeninis pasirinkimas, kam ir kaip priklausyti, su kuo sietis, identifikuotis – esminga kūrėjo gyvenimo naratyve. Neatsitiktinai knygos autorė V. Dubeneckį įvardija grožinės literatūros, teatro meno terminu – „protagonistas“, kitaip – pagrindinis veikėjas. Išties tikslinga V. Dubeneckį matyti kaip teatro spektaklio herojų – tiek žmogų-pilietį politinių santvarkų, valstybių priešpriešų ir prieštarų verpetuose, tiek asmeninių santykių, ryšių, pagrįstų simpatija ir antipatija, akivaizdoje. Visa tai it scenos aplinkybės, kuriose išsipildo veikėjo istorija kaip vaidmens įkūnijimas ir įprasminimas savimi.

Pati V. Dubeneckio gyvenimo pradžia – prieštaringa. Daugelį metų viešai diskutuota dėl Lietuvos architekto kilmės – gimimo datos ir vietos. Knygos autorės teigimu, visa apsunkino, netgi blokavo pseudonacionalistų požiūris, jog rusakalbis Lietuvos Respublikos pilietis negali nusipelnyti reikšmingais darbais: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse padaugėjo autorių, pabrėžtinai neigiančių architekto rusišką kilmę, nesutinkančių žinomo Lietuvos architekto vadinti Vladimiro vardu, tarytum rusiška žmogaus kilmė būtų sumažinusi žinomo Lietuvos menininko kūrybinio palikimo vertę ir jo dydį.“ (p. 21)

Architekto Vladimiro Dubeneckio atminimo bareljefas. Mindaugo Vyšniausko nuotrauka

Tikslią V. Dubeneckio gimimo datą paminėjo Eduardas Budreika 1959 m. „Literatūros ir meno metraštyje“, kurią aptiko 114 lapų byloje Nr. 122, saugotoje SSRS centrinio valstybinio istorinio archyvo fonduose Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Šioje byloje išsaugoti dokumentai atskleidė daug naujų faktų apie Lietuvos architekto gyvenimą. 1977 m. paskelbtas E. Budreikos tyrimas paneigė klaidingus, daugelio ilgai kartotus V. Dubeneckio biografijos faktus, kurie vis dėlto dar ilgą laiką kai kurių autorių ir toliau įkyriai kartoti.

Taigi: „Rusijos Centriniame valstybiniame istoriniame archyve Sankt Peterburge saugomas notaro patvirtintas gimimo pažymėjimo nuorašas iš Zmejinogorsko miesto Preobražensko (Atsimainymo) cerkvės 1888 m. knygos. Jame parašyta: „Zmejevsko gamyklos gydytojui, Rūmų tarėjui Josifui Fiodorovičiui Dubeneckiui ir jo teisėtai žmonai Anisijai Michailovnai (abiem stačiatikiams) 1888 rugpjūčio 25 d. gimė sūnus Vladimiras, pakrikštytas rugsėjo 1 d.“ (p. 21) Šis dokumentas liudija ir atkuria faktinę tiesą.

Kitas, taip pat nemažai painiavos kėlęs V. Dubeneckio gyvenimo aspektas – šeiminis statusas, knygos autorės teigimu, tikra mįslė – „V. Dubeneckio santuoka su Olga Švede.“ (p. 22) Žinoma dailininkė ir choreografė amžininkų prisiminimuose, muziejų archyvų aprašuose, parodų kataloguose daugybę kartų minima, ir netgi ant antkapio Kauno Petrašiūnų kapinėse įvardyta kaip Olga Dubeneckienė.

„Iš tiesų menininkų pora nuo 1919 iki 1927 m. gyveno kartu be bažnytinės bei civilinės santuokos įžadų. Vladimiras tuomet Olgą vadino savąja žmona, tą patį jiedu deklaravo ir tuometiniame Lietuvos piliečių apsaugos departamente išsiimdami laikinus tapatybės dokumentus bei užsienio pasus. – Tačiau 1923–1927 m., – meilė ėmė slopti ir galiausiai baigėsi.“ (p. 22)

1930 m. vadinamoji „klaida“ apie šeiminę V. Dubeneckio padėtį dokumentuose buvo ištaisyta, tačiau net ir po Vladimiro mirties 1933 m. Olga ir toliau visuose juridiniuose dokumentuose pasirašinėdavo kaip O. Dubeneckienė-Švedaitė ir deklaravo esanti našlė. Reikšminga autorės pastaba, bylojanti ir atskleidžianti asmenybės vidų: „Nepaisant pasiektos šlovės, mylimosios praradimas V. Dubeneckį emociškai sugniuždė, ir paskutiniųjų metų pastatai buvo sukurti panirus į visišką alkoholizmą.“ (p. 24–25)

L. Preišegalavičienės teigimu, V. Dubeneckiui, veikiausiai dėl rusiškos kilmės, buvo sudėtinga pritapti lietuviškoje aplinkoje. Tačiau, kaip pastebima, tuo metu vis dėlto niekam neužkliuvo, kad ėmėsi lietuvybę kurti, įvaizdinti nelietuvis: „Daugiatautiškumas nesudarė kliūčių kasdieniam žmonių bendravimui ir kultūriniam bendradarbiavimui. Tačiau oficialiame, reprezentaciniame gyvenime žmogaus kilme buvo manipuliuojama. Galbūt dėl to koreguojami ir iškraipomi biografijų faktai, masiškai keičiami vardai ir pavardės, ypač ne lietuvių gyventojų. Tuometinės sociokultūrinės situacijos supratimas paaiškina paradoksą, kaip V. Dubeneckis tapatybės dokumentuose rašėsi esąs lietuvis, stačiatikių tikėjimo, o mirė taip ir neišsimokęs kalbėti lietuviškai. Asmenybės susidvejinimas vyko ne tik viešame, bet ir asmeniniame gyvenime. Visa tai žeidė ir palaipsniui žudė jautrią, sąžiningą menininko sielą.“ (p. 25)

Šie autorės teiginiai itin reikšmingi ne tik norint teisingai suvokti V. Dubeneckį supusią atmosferą, jo buities ir būties aplinką, to meto žmonių tarpusavio santykių tiek paprasto bendravimo, tiek lemto, įprasminto vienokių ar kitokių kultūrinių, visuomeninių ryšių mainų, pobūdį, jų ypatingumą, bet ir regėti paraleles su dabartimi, matyti ir apmąstyti kultūros procesų vyksmus, jų kokybinės vertės augimo galimybes.

Taip galvoti kviečia L. Preišegalavičienės žodžiai: „Šiandien svarbu objektyviai pripažinti visų Lietuvoje gyvenančių tautų indėlį į Lietuvos valstybingumo kūrimą – kad šiuolaikinė tautinė valstybė nėra išskirtinai tik etninių lietuvių sukurtas kūrinys. Kaip, kad ir šiuo atveju, rusų kilmės dailininkas neliko nuošalyje nuo į tautiškumą nukreiptos mąstysenos Nepriklausomoje Lietuvoje. Jam artimi buvo Lietuvos valstybingumo reprezentacijos klausimai. Knygos protagonisto gyvenimo ir nuveiktų darbų istorija galėtų tapti tautinės, religinės ir kultūrinės tolerancijos pavyzdžiu šiuolaikinei ir būsimoms kartoms.“ (p. 25)

Kaip teigia knygos pradžioje L. Preišegalavičienė: „Norint giliau pažinti knygos protagonisto asmenybę, verta nors minimaliai susipažinti, kaip atrodė gyvenamoji aplinka, kurioje dešimtmetį gyveno ir kūrė pirmasis Lietuvos architektas.“ (p. 40)

Fotografijų V. Dubeneckio gyventos aplinkos architektūrologei rasti nepavyko, todėl knygoje publikuojamas vienintelis piešinys, kuriame, kaip manoma, atvaizduotas V. Dubeneckio buto fragmentas. Galima prielaida, kad tas butas užfiksuotas ir nuotraukose, kuriose įamžinta O. Dubeneckienės įkurta pirmoji lietuvių baleto mokykla, nes ji paaugles merginas mokė būtent savo namuose. Jeigu taip buvo iš tiesų, tai, galima teigti, jog V. Dubeneckis gyveno meno realybės ir buities tikrovės sandūroje, kurioje gyvenimas ir menas – viena.

Iškalbingas V. Dubeneckio artimo draugo, dailininko Pauliaus Galaunės prisiminimas: „Vieno senienų aukciono metu Peterburge V. Dubeneckis nusipirko sekreterą. Atsivežęs į savo butą, kruopščiai apžiūrėjo visus stalčius, bet vieno jų niekaip negalėjo atrakinti. Jau pirmą naktį po to V. Dubeneckis susapnavo, kad sekretero slaptame stalčiuke guli raktelis nuo neprieinamo stalčiaus. Iš ryto atsikėlęs pabandė patikrinti sapną. Ir tikrai slapukėje surado ypatingos formos raktelį, kuriuo atrakino stalčių. Jį traukdamas išgirdo tylų, malonų skambesį. Pasirodo, stalčiuje buvo įmontuotas mažas volelinis muzikinis instrumentas. Todėl nėra ko stebėtis, kad V. Dubeneckis buvo didelis Hofmano ir Edgaro Po fantastinių apsakymų mėgėjas. Dažnai ir savo gyvenime jis buvo hofmaniškas.“ (Galaunė, Paulius. Prisiminimai apie V. Dubeneckį, užrašyta apie 1966 m. Rankraštis. In: APGN, R-563, p. 3–4 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 41–42)

Knygos autorės pasitelkti ir leidinyje publikuojami P. Galaunės prisiminimai atskleidžia V. Dubeneckio asmeninį gyvenimą, ankstyvąsias dienas Sibire, leistas besimokant, rengiant ypač mėgtus naminius spektaklius, kuriuose reikšdavosi ir kaip dekoratorius, ir kaip butaforininkas, ir kaip grimuotojas, taip pat vaidindavo. Taigi ankstyvoje vaikystėje gimusi teatro meilė lydėjo kūrėją visą gyvenimą, kuris pripažįstamas kaip vienas žymiausių Lietuvos teatro menininkų dekoratorių. 

Raiška – sauganti, kurianti, įprasminanti

Teatro meilė, apskritai meno meilė įprasmino V. Dubeneckio gyvenimą, jo asmenybę, kurios akivaizdoje – visiškai aišku, kas ir koks yra tikras kūrėjas. Jam svarbu, esminga ne (tik) išreikšti save, bet išsipildyti ypatingą kūrybinę meno esatį, kad ji gyvuotų ir gyventų. Tai byloja V. Dubeneckio ypač didis rūpestis dėl architektūros paminklų, dirbant 1920 m. įsteigtoje Valstybės archeologijos komisijoje. Pirmasis objektas, kuriuo pasirūpinta – Pažaislio bažnyčia.

„Jo pastangomis bažnyčios kupolas buvo suremontuotas, ir taip freskos apsaugotos nuo tolesnio gedimo.“ (Galaunė, Paulius. Lietuvos architektūros paminklų restauravimas 1920–1940 m. In.: Muziejininko novelės. Vilnius: „Vaga“, 1967, p. 157 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 51)

Antrasis apsaugos, restauravimo darbas – Zapyškio XVI a. gotikinė bažnyčia: „V. Dubeneckio iniciatyvos dėka Zapyškio bažnyčios interjere buvo išsaugoti sakraliniuose interjeruose reti ir unikalūs liaudies meno dirbiniai, interjero puošybos detalės, medinės gėlės, jau tuo metu turinčios per 200 metų, ir labai sena medinė monstrancija.“ (Nykstanti senovės liekana. In: Naujasis žodis. Nr. 17, 1930, p. 353 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 51)

Vėlgi reikšmingas P. Galaunės prisiminimas, kuris, kaip remdamasi sava patirtimi žymi architektūrologė L. Preišegalavičienė, turi daug bendra su dabartimi: „Atbėgo susijaudinęs Vladimiras ir paragino imtis visų priemonių „naujam skandalui“ likviduoti, nes eidamas gatve pamatė, kaip griaunama graži barokinė arka ir varteliai. 1922 m. pavasarį–vasarą Kauno senamiestį buvo pradėtas rekonstruoti Žemaičių kapitulos dviejų aukštų namas Vilniaus g. 18. – Pasirodo, jog: – kunigas prelatas Konstantinas Olšauskas, virš XVII a. barokinių pravažiavimo vartų – arkos į kiemą buvo suplanavęs pastatyti krautuvę, kartu dar nugriaudamas ir perstatydamas naujai dalį I aukštą sienos (nepaisant to, kad pagal kapitalinio remonto leidimą istorinio pastato siena turėjo išlikti neliečiama).“ (Galaunė. Dailininkas architektas Vladimiras Dubeneckis. Penkeriems metams nuo jo mirties praslinkus. In: Prošvaistė. T. 1. Kaunas, 1937, p. 71–84 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 51)

Nors paminklo apsaugoti nespėta, tačiau vėliau jo forma buvo atstatyta. V. Dubeneckis tikėjosi, kad taip bus užkirstas kelias nedovanotinai lengvabūdiškam elgesiui su paminklais; tačiau ir menininko patirtis, ir mūsų dabarties gyvenimo tikrovė byloja: toks elgesys tebepaplitęs.

Itin svarbus V. Dubeneckio darbas – Karmėlavos bažnyčia, tai jo pirmasis projektas nepriklausomoje Lietuvoje, kuriam įkvėpimo semtasi iš liaudies architektūros. Ši bažnyčia pastatyta 1921 m., tačiau Antrojo pasaulinio karo metais sudegė. Šiuo metu yra išlikusi tik archyvinė medžiaga, bylojanti apie bažnyčios architektūroje savaip interpretuotas medinės varpinės, koplyčių motyvus, juntamą senosios architektūros proporcijų ritmą ir darną.

Visa tai perteikia P. Galaunės atsiminimai: „Nuo krikščionybės priėmimo iki pasauliniam karui Lietuvoje tiek daug buvo statyta medinių bažnyčių, tad ar gali būti taip, kad 500 metų laikotarpy nesudarytų savų tradicijų, nesurastų savų stilistinių savybių. V. Dubeneckis ieško tų elementų, ieško atkakliai visais įmanomais būdais [...] kiekviena proga lanko provincijos miestelius, kad tiktai daugiau pamatyti gyvų pavyzdžių, surasti charakteringų savybių. Nori, kad viskas tatai ne vien išorine forma būtų surištas, bet ir istorinio akiračio dvasia. Iš čia tas eskizų gausumas, vis nesitenkinimas.“ (Galaunė, Paulius. Dailininkas-architektorius V. Dubeneckis. Keli kūrybos bruožai. In: Studentų dienos. Nr. 7. 1937, p. 6 cituojama iš Preišegalavičienės, Lina. 2018, p. 58)

Menininko kūrybinės raiškos laisvė, idėjų vizijos tampa iššūkiu visiems aplinkiniams – pasauliui, kaip visa tai įgyvendinti? Neretai kyla prieštarų, kaip Karmėlavos bažnyčios atveju, ką byloja P. Galaunės atmintis: „Meistrai, nesuprasdami, kaip vieną ar kitą jiems naują konstrukciją atlikti, užsakytojams įkalbinėjo konstrukcijos sugalvotą brangumą ir siūlė savaip projektą traktuoti [...]. Lėšų trūkumas užsakytojus vertė prašyti projekto autorių viską paprastinti iki kraštutinumo“ (Galaunė, Paulius. Dailininkas-architektorius V. Dubeneckis. Keli kūrybos bruožai. In: Studentų dienos. Nr. 7. 1937, p. 6 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 61).

Kaip rašoma knygoje, projekto nesilaikymas labai nuvylė jo autorių. Architektūrologė pažymi, kad P. Galaunės manymu, jeigu bažnyčios projektas būtų įgyvendintas tiksliai pagal V. Dubeneckio brėžinius, „būtų puikiausias tradicinės lietuviškos architektūros pavyzdys.“ (Galaunė, Paulius. In: Dailės ir kultūros baruose. Vilnius: „Vaga“, 1970, p. 225 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 61)

Nepaisydamas sudėtingumo, gyvenimo iššūkių išbandymų, akibrokštų, L. Preišegalavičienės žodžiais: „Vos atvykęs gyventi į Lietuvą, būdamas nelietuvis, V. Dubeneckis Karmėlavos bažnyčios projektu deklaravo savo besąlygišką įsitraukimą į tuometinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Kaip menininkas šiuo projektu jis propagavo nacionalinių Lietuvos kultūros vertybių išsaugojimo idėją ir kūrybinę laisvę. Skirtingų architektūros stilių – baroko, gotikos ir liaudies architektūros – sintezė tapo naujų, iki tol nenaudotų formų precedentu.“ (p. 63)

Vienas žinomiausių, dažniausiai minimų V. Dubeneckio darbų – iki šių dienų Kaune stovintis pastatas Savanorių pr. 9 (buv. Ukmergės plentas 9) – „Ragučio“ alaus daryklos namas. Architektas pasitelkė lietuviškos tekstilės raštų – tulpelių – motyvus, juos medžio drožybos technikos interpretacija įprasmino mūro architektūroje. Šis pastatas, kurio stilistikos idėja, V. Dubeneckio prisipažinimu, perimta iš XVII a. statytų Maironio namų (buv. Pacų šeimos rūmų), architekto raiškos aspektu traktuojama kaip „tiesioginės pastangos atnaujinti lietuviško baroko mokyklos tradicijas, sukurti savitą – lietuvišką architektūros stilių. Vertikaliomis juostomis pasikartojanti „tulpelių“ girlianda pagrindiniame fasade tapo savotišku lietuviško – „tautinio stiliaus“ logotipu, pasikartojančiu ir kituose V. Dubeneckio projektuose, įvairių pastatų fasaduose, bei interjero dekore.“ (p. 105)

Pasak monografijos autorės, nuo sovietmečio iki pat dabar yra išlikęs neigiamas požiūris į tokią tautinio stiliaus ornamentiką, todėl architektūrologė L. Preišegalavičienė hipotetiškai svarsto, kad galbūt tai viena priežasčių, kodėl vienas žinomiausių Kauno statinių iki šiol stovi neremontuotas ir apleistas.

V. Dubeneckio dažnai telktasi, architektūroje interpretuota tulpelė išsamiai pristatoma skaitytojui, autorė leidinyje nusako lietuviškų tulpelių (vadinamųjų lelijų) motyvo istoriją, įvairialypį meninį įprasminimą: „Sukultūrinta lelija į Europą atkeliavo gana vėlai (spėjama, kad XVI–XVII a.), tačiau įvairių Europos tautų liaudies mene vietinių atmainų tulpių-lelijų ornamentai naudojami jau seniai. Tulpė-lelija labai dažna lietuvių audimų raštuose, skrynių tapyboje, medžio drožyboje, keramikoje, gausiai šio nuostabaus grožio gėlės pražydo kryžių viršūnėse. Kai kurios jų nukaltos XVIII a. viduryje ir pabaigoje. Nulinkusios tulpės žiedo ornamentą aptinkame drožtą medyje, dekoruojant medinius stogastulpius. Nors tulpės ornamentas į Lietuvą atklydęs iš užsienio kraštų, tačiau yra traktuojamas kaip lietuviškas raštas ir siejamas su tautos praeitimi ir Lietuvos valstybe.“ (p. 130–131)

Verslininko J. Daugirdo namas. Architektas – Vladimiras Dubeneckis. L. Mykolaičio nuotrauka / „Kaunas 2022“ nuotrauka
Verslininko J. Daugirdo namas. Architektas – Vladimiras Dubeneckis. L. Mykolaičio nuotrauka / „Kaunas 2022“ nuotrauka
Verslininko J. Daugirdo namas. Architektas – Vladimiras Dubeneckis. L. Mykolaičio nuotrauka / „Kaunas 2022“ nuotrauka

Valstybinių objektų reprezentatyvumas – tautinis stilius

Atskira V. Dubeneckio raiškos sritimi galimi įvardyti vyriausybinių patalpų gubernijos laikotarpio pastatuose remontai 1922–1930 m. Įgyvendindamas valstybinius užsakymus architektas dažniau reiškėsi ne kaip naujų pastatų kūrėjas, bet senosios gubernijos laikotarpio architektūros pertvarkytojas, atnaujintojas, kad jie gyvuotų atlikdami naujas paskirtis. Tokio pobūdžio užsakymų gausa, L. Preišegalavičienės teigimu, suponuoja „V. Dubeneckį buvus tarsi oficialų Lietuvos „tautinio stiliaus“ kūrėją. Valstybinė-tautinė reprezentacija buvo politinio lygio užduotis.“ (p. 130)

V. Dubeneckiui teko pritaikyti buvusios Kauno gubernijos berniukų gimnazijos (pastatyta 1860–1862 m.) pastato patalpas Steigiamojo Seimo reikmėms. L. Preišegalavičienė rašo: „Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo interjero projektas (1924 m.) gali būti ryškus pavyzdys aptariant tautinio reprezentatyvumo tipą vyriausybiniame interjere.“ (p. 130) Taigi Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas buvo įsikūręs dabartinės Kauno Maironio universitetinės gimnazijos patalpose 1923 m. vasaros–1927 m. rudens laikotarpiu. L. Preišegalavičienės teigimu, projekto eskizuose justi dailininko siekis Lietuvos tautine simbolika estetiškai įprasminti projektuojamos įrangos elementus, taip sukurti jų dekoro prasmes. Autorė išsamiai aptaria V. Dubeneckio sukurtus baldus: Steigiamojo Seimo pirmininko krėslą, vicepirmininko kėdę, sofą, Seimo narių ir žurnalistų suolus, vadinamuosius piupitrus, prezidiumo stalus ir sėdimąsias vietas ir kt.

Steigiamojo Seimo interjero projekte V. Dubeneckis vėl telkėsi tulpės ornamentą, įsimbolintą baldų puošyboje.

„Dalyje eskizų ornamentas labiau geometriuotas, kituose jis plastiškas, labiau realistinis, dar kitur – tiesiog tautodailės ornamento citata. Siekiant įvykdyti tautinės reprezentacijos užduotį, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo kuriamas naujas stilius, kuris Lietuvoje vadintas skirtingais terminais: „tautinis stilius“, „oficialus stilius“. tautinė reprezentacija V. Dubeneckio Steigiamoje Seimo interjere bei kituose visuomeniniuose interjeruose reiškėsi kaip visai Europai ir Pasauliui bendro kultūrinio judėjimo Art Nouveau tęsinys: su šiuo procesu bendra buvo: dinamika, ritmika, banguojančių, plaukiančių linijų plastika, neobarokas ir neoromantizmas. Art Nouveau judėjimui charakteringą vietinių tradicijų tęsimą interjere atspindėjo pasirinktas Lietuvai būdingas nesudėtingas planas, lietuvių tautai būdinga logika, besikartojantis tulpės motyvas, trafaretinė sienų tapyba ir medis, kaip vyraujanti apdailos medžiaga.“ (p. 131, 135–136)

Išlikusias Steigiamojo Seimo nuotraukas, darytas 1926 m. birželį – mažiau nei prieš metus iki Seimo paleidimo, architektūrologė lygina su interjero projekto brėžiniais, eskizais. Akivaizdu, kad V. Dubeneckio sukurtas projektas iki galo neįgyvendintas – „neįrengti prezidiumo pakylos ir paneliais dekoruoti stalai; nesimato aprašytų Seimo pirmininko ir vicepirmininko kėdžių. Nuotraukose dominuoja pergrūstos žmonių salės vaizdai. Tuo tik patvirtinamas architekto įžvalgumas dėl erdvės „suspaudimo“ ir netinkamumo Seimo paskirčiai. Posėdžių salės sienos visu salės perimetru buvo dekoruotos trafaretine sienų tapyba, panaudojant tulpių ir tulpės lapelių motyvą. Šiuo atveju populiarus lietuviškas dekoras buvo profesionaliai – geometriškai stilizuotas. Baldų apdailoje naudotas motyvas, perkeliant jį ant sienos plokštumos, buvo geometriuotai supaprastintas. Trafaretinė tapyba lietuviškais ornamentais buvo charakteringa Lietuvos tarpukario sienų apdaila. Tai atitiko tuo metu Lietuvoje vyravusią grožio, interjero estetikos sampratą ir madą.“ (p. 134–135)

Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija – ypatingos atsakomybės pareikalavęs objektas. Kai 1919 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona, jo rezidencija įkurta buvusiuose Kauno gubernatoriaus rūmuose tuometinių Prezidento ir Seimo g. kampe (šiuo metu Vilniaus g. ir Gimnazijos g. kampe). Kaip pastebi L. Preišegalavičienė, atlikdamas šį darbą V. Dubeneckis turėjo pasitelkti ir išreikšti vadovavimo bei vadybos talentus, dirbti tipinius, nekūrybingus generalinio rangovo darbus: 1924–1925 m. tvarkyti fasadai, stogas, kiemo teritorija, elektros instaliacija, patalpų ventiliacija, restauruotas ir paklotas naujas parketas, taisytos krosnys; taip pat rinkti nauji sienų apmušalai, interjero tekstilė, reikiami baldai, šviestuvai, taip spręstas jaunai valstybei reikšmingas reprezentatyvumo klausimas.

Knygos autorės teigimu, po atliktų darbų Prezidentūros pastatas ir jo aplinka įgavo solidumo, rimtumo, ypač aktualaus jaunai Europietiškai valstybei.

„Lietuvos“ viešbutis – „Metropolis“ (tarpukariu Laisvės al. 44–Daukanto g. 9, šiuo metu – Laisvės al. 68–Daukanto g. 19) – dar vienas valstybinis užsakymas, kurį įgyvendindamas V. Dubeneckis turėjo rūpintis senųjų gubernijos laikotarpio viešbučio ir restorano patalpų remontu, suprojektuoti ir užsakyti pagaminti naujus baldus, pasirūpinti elektros įranga, sienų apmušalais ir kt. remonto bei patalpų interjero sukūrimo darbais.

Kaip pažymi knygos autorė, „greta daug įdirbio reikalaujančių ir ganėtinai nuobodžių renovacijos darbų jis gavo ir realų kūrybinį užsakymą – suprojektuoti naują trijų aukštų viešbučio korpusą iš Daukanto g. 9 pusės. Galima suprasti, kad šis objektas taip pat turėjo ambicingų politinių ir reprezentacinių tikslų – Lietuvos valstybingumui, šalies turtingumui ir modernumui deklaruoti, tačiau nuolatinis lėšų stygius natūraliai pakoregavo architektūrinį dizainą modernizmo stilistikos linkme. V. Dubeneckio sukurtas viešbučio projektas – tai prabangus, modernaus ir europietiško viešbučio etalonas, kartu tai ir vietinio – lietuviško „tautinio stiliaus“ pavyzdys. Pastato išorei būdingos saikingos istorinės formos ir V. Dubeneckio daugiabučiams būdingas fasado skaidymas bei meniniai akcentai: simetrija, vienodais tarpais išdėstyti šešiakampiai langai, kuriuos antrame ir trečiame aukštuose papuošia mažo gylio baliustriniai balkonėliai.“ (p. 142)

Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas svarbiausių architekto Vladimiro Dubeneckio kūrinių. Tomo Urbelionio / BFL nuotrauka
Vladimiro Dubeneckio Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune projektas.

Skirtingų architektų vertinimu, vienas reikšmingiausių, geriausių ir vertingiausių V. Dubeneckio kūrinių – Vytauto Didžiojo muziejus, kuris – svarus argumentas, teigiant „V. Dubeneckį naujai atradus savitas tautiškumo išraiškas muziejaus architektūros formose“ (p. 184). Svarbu paminėti ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus (1931 m.), kurie, L. Preišegalavičienės teigimu, „buvo ne pirmasis ir ne vienintelis universitetinis lietuviškos aukštosios mokyklos įpareigojimas, bet tapo paskutinis. Pradėjęs darbus, susijusius su universitetinio mokymo metodiniais įpareigojimais, pirmojo Meno mokyklos projektavimo užsakymu, savo indėlį į lietuviškos universitetinės sistemos kūrimą jis užbaigė šiandien visiems puikiai žinomu VDU Medicinos fakulteto projektu.“ (p. 185)

Monografijos autorė konstatuoja, kad, kalbant apie šį projektą, belieka telktis pritariant sovietmečiu išsakytai architektūrologų nuomonei, jog „didelis šių rūmų tūris, patogi plano struktūra ir naujoviška architektūrinė išvaizda tuometinių eklektiško stiliaus Kauno pastatų fone nuskambėjo kaip itin pažangus žingsnis. Jo trijų korpusų kompozicijoje nėra smulkių detalių ar dirbtinų pagražinimų, vyrauja rimtis ir paprastumas, plačių langų ir tarplangių ritmas, estetiškas ir aiškus vidaus erdvių sprendimas, sumani izoliacija – sudarant kiemelius – nuo miesto triukšmo“ (Minkevičius, Jonas. Lietuvos naujosios architektūros pradininkas. Architekto Vladimiro Dubeneckio 90-osioms gimimo metinėms. In: Kauno tiesa. Nr. 207, 1978, p. 5 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 189)

Tęsdama mintį autorė apibendrina žymėdama, kad architektas išlaikė nuoseklų stilistinį vientisumą pastato išorėje ir reprezentatyviuose interjeruose, kuriais įprasmintos aiškiai išdėstytos jaukios ir estetiškos koridorių, kabinetų ir auditorijų erdvės.

Reikšminga ir vertinga aptarti kiekvieną V. Dubeneckio kūrybinės raiškos paliestą, paženklintą architektūros objektą, projektuotą, įrengtą, renovuotą, perprasmintą, tačiau pasitelktini architektui, kuriant Vytauto Didžiojo muziejų, mąstant apie lietuvybės, tautiškumo reprezentaciją, atmintyje iškilę archeologo, dailininko Tado Daugirdo žodžiai, ištarti paklausus, kodėl jo sukurtame Kauno miesto muziejuje toks etnografinių, istorinių ir kitų sričių eksponatų įvairumas: „Mano mielas jaunas drauge, mes renkame, ką pajėgiame, o kas tinka ar netinka, išskirs istorija, mūsų uždavinys yra: visa, kas buvo ir kas norėta, tėvynės gerovei padaryti, išsergėti ateinančioms kartoms! Savo darbe mes neturime pakankamai retrospektyvumo, kad galėtume spręsti, kas turi istorinę vertę, o kas ne.“ (Vytauto Didžiojo muziejus (iš pasikalbėjimo su prof. V. Dubeneckiu). In: 7 meno dienos. Nr. 69, 1931, p. 6 cituojama iš Preišegalavičienė, Lina. 2018, p. 184)