„Dviračio žinių“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio

Žmogus su raudonu verslininko švarku, mums pranešantis žinias. Žinias, daugeliui tapusių tikresnėmis už tikrąsias, kurios ne praslysta naujienų paviršiumi, bet humoro forma atskleidžia jų giliąją prasmę. Tų žinių pranešėjas buvo Vytautas Šerėnas, vienas iš Dviračio žinių kūrėjų. Gegužės 10 d. Lietuvą apskriejo dar viena žinia – Vytautas Šerėnas iškeliavo anapus. Tai netikėta, skausminga, tragiška žinia. Bet žinių vedėjas su raudonu verslininko švarku, išgirdęs tokią žinią, galbūt būtų kaip visada gudriai palinkęs į priekį ir mums visiems sąmoksliškai taręs, kad prieš prezidento rinkimus tai negalėjo būti atsitiktinumas. Vytautas Šerėnas ir visa Dviračio žinių komanda jau beveik tris dešimtmečius mums įrodinėja, kad ištverti sunkumus ir skausmą įmanoma juokiantis.

Kas laukia humoro laidos, netekus jos veido ir simbolio, turbūt dar anksti pasakyti, bet ši netektis dar kartą primena, kokį kultūrinį fenomeną Šerėnui, Haroldui Mackevičiui, Gintarui Ruplėnui, Arūnui Valinskui ir kitiems pavyko sukurti. Šiame tekste siūlome pažvelgti į Dviračio žinių, arba Dviračio šou, kaip pirmiausia laida buvo pavadinta, istoriją praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį, į dviračiu per duobėtą pirmąjį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį nuvažiuotą kelią.

Naujoji juoko kultūra

Anuomet pradėtą kurti Dviračio šou, kaip ir kitas naujas humoro laidas, galima laikyti pradėjusias kurti Naujojo juoko kultūrą Lietuvoje. Sovietinės okupacijos metais cenzūra ir kitos kontrolės priemonės labai ribojo viešojo humoro kultūrą, nebuvo galima juokauti bet kuria pasirinkta tema, humoras turėjo atitikti ne visuomenės poreikius, bet valdžios reikalavimus. Todėl, atkūrus nepriklausomybę ir Lietuvai tapus demokratine valstybe, atsirado galimybės iš esmės keistis iki tol vyravusiai juoko (ne)kultūrai. Humoristinio turinio kūrėjai galėjo pradėti semtis idėjų iš vakarietiškos, o ne sovietinės tradicijos, daug laisviau pasirinkti juokavimo temas ir objektus ir tokiu būdu pradėti kurti Naująją juoko kultūrą.

Ši kultūra neišvengiamai sietina su naujų komercinių televizijų atsiradimu. Po nepriklausomybės atkūrimo ėmė steigtis komercinės radijo ir televizijos stotys. Nors pirmoji privati komercinė radijo stotis M-1 buvo įsteigta dar 1989 m., komercinėms televizijoms reikėjo palaukti ne tik šalies nepriklausomybės paskelbimo, bet ir politinės padėties stabilizacijos, mat televizijų steigimas techniškai sudėtingas ir brangus procesas. Pirmoji tokio pobūdžio televizija TELE-3 buvo įkurta 1992 m. ir dar po metų pradėjo savo transliacijas. Panašiu metu ėmė rastis ir kitos televizijos – Baltijos TV ir LitPoliinter TV. Pastaroji savo sukurtą turinį iš pradžių transliavo per LTV (dabartinį LRT), tada per TELE-3, o vėliau buvo reorganizuota ir nuo 1995 m. pavirto į LNK televiziją. Būtent LitPoliinter TV ir imtos kurti pirmosios Dviračio šou laidos.

Ši laida, kurios pagrindą sudarė satyriniai etiudai, pradėta rodyti 1993 m. Jos pirmieji kūrėjai buvo Arūnas Valinskas, Valdas Vižinis, Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas, Darius Balčiūnas. Vėliau prisijungė ir scenaristu ėmė dirbti Haroldas Mackevičius, pradėjo vaidinti aktoriai Kristina Kazlauskaitė ir Remigijus Vilkaitis. Paskui laida daug kartų keitė televizijas, o nuo 2017 m. rudens imta rodyti per LRT. Kelis kartus keitėsi ir laidos pavadinimas: Dviračio šou, Dviračio žynios, Dviračio televizija, Dviračio žinios. Vis dėlto laidos populiarumas ir sugebėjimas išlikti televizijos programų tinkleliuose leidžia ją laikyti vienu ryškiausių Naujosios juoko kultūros pavyzdžių.

Vytautas Šerėnas (1959-2019)

Šarūno Mažeikos / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Pirmosios humoro laidos Lietuvoje

Dviračio šou nebuvo pirma nauja humoro laida Lietuvoje. Ryškus postūmis Naujajai juoko kultūrai tapo laida Bentski šou. Nors šioje laidoje viskas buvo daroma rimtu veidu, absurdiški siužetai juokindavo auditoriją. Bentski šou pradėta kurti 1992 m. ir gyvavo kelerius metus. Iš išlikusios medžiagos galima matyti, kad laida buvo kuriama iš dainelių, įvairių trumpų parodijų etiudų. Visa tai buvo nauja televizijoje, nes laidoje nebuvo moralizavimo ar siekio edukuoti, todėl vos pasirodžiusi Bentski šou tapo labai populiari. Prie jos pirmųjų laidų kūrimo prisidėjo ir Valinskas, tačiau jo keliai su šios laidos kūrėjais netrukus išsiskyrė, nes, anot jo, laidai pakilus į neregėtas populiarumo aukštumas, imta galvoti, kad šioje srityje jau viskas pasiekta ir nebėra dėl ko daugiau stengtis[1]. Kai pradėta kurti Dviračio šou, abi laidos kurį laiką tarpusavyje konkuravo: „Ir tada prasidėjo ta tiesioginė, sakysim, konkurencija, kad vieną savaitę ėjo Bentskis, kitą ėjo Dviračio šou. Ir tada ten būdavo ir reitingai lyginami, ir visa kita, tai buvo tokia tiesioginė konkurencija“[2].

Kita labai populiari tuo metu pasirodžiusi humoro laida – Radioshow. Iš pradžių ji buvo radijo stoties Radiocentras vakarinės programos dalis, pradėta transliuoti 1992 m. Bet nuo 1995 m. tapo ir naktine televizijos laida, rodyta per LNK, vėliau per Baltijos TV. Radioshow nuo pat pradžių išsiskyrė juodu humoru, aštria socialine kritika, kuri reikšta nenormine leksika, smurto imitavimu. Tai šokiravo žiūrovus, nes iki šios laidos lietuviškoje televizijoje nebuvo įprasta rodyti marginalines visuomenės grupes, kurios taip aštriai kalbėtų prieštaringomis temomis, pavyzdžiui, apie narkotikų vartojimą, nacionalizmą, rusakalbių negebėjimą integruotis į Lietuvos visuomenę. Laidos kūrėjai Algis Ramanauskas ir Rimas Šapauskas, kurdami tiek radijo, tiek ir televizijos laidą, savo tapatybes slėpdavo po pakeistais balsais ir lėlėmis. Taigi televizinė Radioshow laida buvo lėlių teatras, kuris šiuo požiūriu buvo kiek panašus į Šėpos lėlių teatrą. Tiesa, pastarasis, savo veiklą vykdęs 1988–1992 m., spektakliuose šaržuodavo konkrečius to meto politinius visuomenės veikėjus ir įvykius. Radioshow konkrečių asmenų nevaizdavo, jų vaidinami personažai atstovavo tam tikroms socialinėms grupėms: pensininkams, Lietuvos lenkams, rusams ir pan. Vis dėlto laidos autoriai sulaukė žiūrovų kaltinimų, kad vieno iš personažų, vardu Česlovas, lėlė panaši į tuometį Seimo narį Česlovą Juršėną, bet Radioshow kūrėjai kategoriškai atmetė bet kokius įtarimus, kad buvo siekta pamėgdžioti žinomą politinį veikėją[3].

Panašiu laiku, kaip ir Dviračio šou, imta transliuoti ir pramoginė humoro laida Šou bulvaras, kurios pagrindinis scenaristas, aktorius ir vedėjas buvo Artūras Orlauskas. Ši laida buvo sudaryta iš įvairių trumpų segmentų: komiškų vaidinimų, inscenizuotų anekdotų, interviu su laidos svečiais ir pan. Tačiau ji akivaizdžiai neįgyvendino savo ambicijų ir nesulaukė tokio didelio populiarumo, kokio sulaukė kitos tuo pat metu pradėjusios eiti laidos. 1999 m. Šou bulvarastebuvo aštuntoji pagal populiarumą BTV autorinė laida[4]. Taigi iki Dviračio šou transliavimo pradžios arba tuo pačiu metu radijuje ir televizijoje buvo keletas humoristinio pobūdžio laidų, kurios konkuravo dėl auditorijos ir dažnai buvo lyginamos tarpusavyje.

2019 metais Dviračio žinioms įteikta Gailių klano premija. Violetos Boskaitės nuotrauka

Nuo šou prie žinių

1993 m. eteryje pasirodžiusi Dviračio šou, nors ir buvo naujovė ir tapo populiari, tačiau daug spaudos dėmesio kurį laiką nesulaukė. Galbūt dėl nepastovumo – laida iš pradžių buvo rodyta per įvairias televizijas kas ant­rą penktadienį, konkuruodama su kita, tuo metu itin populiaria ir žiūrima laida Bentski šou. Mackevičius, Dviračio šou scenaristu dirbęs ne nuo pačios jos egzistavimo pradžios, prisipažino: „Man tuo metu žymiai labiau patiko Bentski šou, tiesą sakant. [...] aš ne nuo pirmos laidos dirbu Dviratyje, aš nuo antro sezono. Tai sakydavau: vat, Bentski tai gerai daro, o jūs tai čia...“[5] Laida buvo rodoma kas dvi savaites, nes jos kūrėjai, be Dviračio šou, turėjo ir kitus darbus: Šerėnas dirbo specialistu Konkurencijos tarnyboje, Ruplėnas buvo Radiocentro programų direktorius[6], Valinskas kūrė ir prodiusavo dar keletą kitų televizijos laidų[7]. Taigi jie negalėjo skirti viso savo dėmesio ir laiko šiai televizijos laidai.

Ilgainiui Dviračio šou sulaukė reguliaraus eterio laiko – per Baltijos TV 1997–1999 m. laida rodyta kiekvieną šeštadienį, 20 val., t. y. geriausiu vakaro laiku (prime time). Tai reiškė, kad Dviračio šou buvo suteiktas didelis televizijos vadovybės palaikymas ir pasitikėjimas. Kad laida buvo populiari, gali įrodyti ir tai, jog negalint laidos pamatyti, buvo siūloma galimybė išklausyti jos paskambinus telefono numeriu, kurio minutės kaina buvo 3 litai[8]. Ar atsirado žmonių, norinčių tai padaryti, neaišku, tačiau greitai šios paslaugos buvo atsisakyta.

1999 m. Dviračio šou gyvenime įvyko lūžis – ji pradėta transliuoti kiekvieną darbo dieną po žinių. Tai būdavo 15 min. trukmės laidos, kurios turėjo pakeisti visas kitas pramogines laidas, anksčiau rodytas per Baltijos TV, tačiau su kuriomis dėl įvairių priežasčių buvo nutrauktos sutartys[9]. Tuo metu, kai Dviračio šou tapo kasdiene, anot Valinsko, ji pasiekė populiarumo viršūnę: „Vat ir tada atsirado tas jau, kaip sakyt, kultinis Dviračio laikotarpis, tas fenomenas, dėl kurio jis užėmė savo vietą ten, kur ir dabar yra“[10].

Laida savo pavadinime žodį „šou“ pakeitė žodžiu „žynios“ ir kasdien rodydavo alternatyvų TV žinių variantą. Kasdienė laida reiškė, kad jos scenaristai, norėdami išlaikyti formatą, turi ieškoti tos dienos aktualijų, apie kurias būtų galima pajuokauti, jų kurtas humoras turėjo būti rašomas greitai ir būti labai lankstus. Šerėnas apie tą laiką prisiminė: „Buvo nemažas skyrius, kada mes skaitydavom apie dešimt penkiolika tikrų žinių, perskaitai informaciją ir padarai savo išvadą trumpą“[11]. Žaidimas vakarykštėmis naujienomis neleidžia tinkamai nustatyti įvykio vertės[12]. Vadinasi, neaišku, kokia gali būti aptariamos naujienos politinė ir istorinė reikšmė. Dėl to kai kurie laidos siužetai tapo humoro klasika, bet kai kurie buvo greitai užmiršti, juk „politinė ironija ir groteskas išties yra vienadieniai, po kelių savaičių tokių pokštų paveikumas menksta“[13]. Taip yra todėl, kad politiniame gyvenime viskas labai greitai keičiasi, o žmonės negeba tų visų praeityje įvykusių pokyčių prisiminti, ypač jeigu jie neveikia jų dabarties. Kita vertus, Šerėnas įvardijo ir tokio žanro privalumą: „Kai tu paimi žinomą išplatintą visuomenėje žinią, nereikia pristatinėt, apie ką tu darai humorą“[14]. Todėl galima manyti, kad kiekvieną dieną transliuota laida buvo populiari, nes buvo žiūrima kaip kasdienės žinios, pateiktos kitu kampu ir linksmai. Išlikusi ne viena pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojama istorija, kad žmonės ne tik aktualijas sužinodavo iš Dviračio žynių, bet ir priimdavo jas už gryną pinigą. Vėliau daugelio sąmonėje įvykęs politiko Viktoro Uspaskicho ir Vilkaičio vaidinto personažo Agurkicho sutapatinimas parodė, kiek čia būta tiesos.

Tarp sovietinės ir vakarietiškos tradicijos

Dviračio šou kūrėjai juokauti scenoje pradėjo dar sovietmečiu. Valinsko pasakojimu, jis susidomėjo humoristine veikla mokykloje, bet visuomenės dėmesio sulaukė, kaip ir visi kiti laidos kūrėjai, studentavimo laikais, maždaug 1983–1987 m., kai studentai turėdavo pasirodyti šventiniuose universiteto renginiuose. Dėl tokių renginių VU Teisės fakultete buvo įkurta reklaminė šou grupė Dviratis. Valinskas pasakojo: „Buvo vienuolika fakultetų tada VU, ir kiekvieno fakulteto antro kurso geriausia grupė, [...] paruošdavo kažkokią programėlę koncertinę, dešimt penkiolika minučių maksimum“[15]. 1985 m. geriausioje Teisės fakulteto studentų grupėje mokėsi Valinskas, Ruplėnas, Vižinis, kurie su keliais kitais kurso draugais įkūrė šou grupę Dviratis. Jau pirmas kolektyvo pasirodymas buvęs sėk­mingas, todėl juos pradėjo kviesti koncertuoti į kitų miestų ir universitetų šventes. Ilgainiui šis kolektyvas iš studentiško virto savarankiška grupe, rengusia koncertinius turus po Lietuvą.

Panašiu būdu apie 1982–1983 m. į humoro pasaulį pateko ir Šerėnas. Jo veiklos pradžią lėmė tai, kad tuo metu VU Ekonomikos fakulteto darbo ekonomikos kurse, kuriam jis priklausė, tebuvo trys vaikinai, nes visi kiti buvo paimti į sovietinę armiją: „Humorą paprastai tais laikais darydavo tik vyrai, nes moterys scenoje norėdavo atrodyti gražiai, taip buvo kalbama, o ne juokingai. Tai mums nebeliko ką daryti trims vyrams, kaip dalyvauti šitoj srity, nes būdavo privalomų dalykų ten, vakarai, kažkokie tai renginiai, kurie yra grupei, fakultetui privalomi“[16].

Su analogiška situacija susidūrė ir Mackevičius, nuo 1986 m. kurį laiką studijavęs Kauno medicinos institute. Viename interviu jis pasakojo: „Atėjo toks kažkoks organizatorius, iš komjaunimo, ar iš ko, ir sako: „Čia vyks kažkoks tarpkursinis renginys, reikia juokingą programą padaryt“. Na, kadangi kurse buvo septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt merginų, visos pradėjo žiūrėti į mane, ir dar buvo vienas kolega, kurio irgi nepaėmė į armiją, ir mus tiesiog išstūmė į sceną“[17]. Studentiškų koncertų metu būsimi Dviračio šou kūrėjai ir susipažino vieni su kitais, todėl paskui, kurdamas naują televizijos laidą, Valinskas pasikvietė į komandą tuos žmones, kurie buvo žinomi kaip mėgstantys ir galintys juokauti.

Tuos humoristinius studentiškus renginius organizuodavo studentų komjaunimo komitetas, studentų profesinės sąjungos[18]. Dėl to galima manyti, kad iš pasirodančių scenoje studentų buvo tikimasi ideologiją atitinkančio humoro, nes sovietinės okupacijos metais juokas buvo naudotas sukurti gero ir laimingo gyvenimo iliuzijai[19]. Tačiau Dviračio šou kūrėjai tvirtino, kad ir tada jie juokaudavo apie tai, ką norėdavo. Vienu geriausių šou grupės Dviratis tuomečių pokštų Valinskas įvardijo pajuokavimą, kuriuo nedviprasmiškai užsiminta apie pokario meto lietuvių rezistenciją: „O dabar skambės lietuvių liaudies daina „Išėjo tėvelis į mišką... ir negrįžo“. Daina sukurta sunkiais pokario metais“[20]. Šiuo pokštu liaudies dainai netikėtai suteikiama skausmingos istorinės praeities potekstė. Toks drąsus juokas skyrėsi nuo ideologiškai angažuoto juoko sovietmečiu, nes besikeičianti politinė situacija lėmė daugiau spontaniškos, sąmojingos, paslėptos pašaipos ir ironijos viešojoje erdvėje[21]. Taigi studentai tuo metu jau drąsiau ir laisviau žiūrėjo į humorą ir į tai, apie ką galima juokauti scenoje.

Grupė Dviratis daug keliaudavo po Lietuvą ir koncertuodavo. Anot Valinsko, kolektyvas turėjo gal penkias programas[22], kurias rodydavo įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Taip pat jie dalyvavo ir tradiciniame balandžio 1-osios agitbrigadų koncerte, tiesiogiai transliuotame per LTV. O sulaukę ten pasisekimo, kitais metais buvo pakviesti renginį vesti. Taigi sovietmečiu patirtį tarp agitbrigadų kaupti pradėję būsimi Dviračio šou kūrėjai pažinojo tuometes humoro tradicijas. Agitbrigados – tai įvairiuose kolektyvuose, kolūkiuose, studentų bendruomenėse ir panašiose vietose suburtos mėgėjiškos teatro grupės, savo nedidelės trukmės spektakliuose pašiepdavusios „socialistinio gyvenimo negeroves ir trūkumus“. Valinskas prisiminė: „O tais laikais vykdavo agitbrigadų konkursas ir jis buvo transliuojamas balandžio pirmąją dieną visą laiką Profsąjungų rūmuose. Tai kai rodydavo šitą konkursą, tai praktiškai Lietuvoj gatvės būdavo tuštutėlės, nes visi sėdėdavo prie televizorių“[23]. Tikslų tų šventinių koncertų populiarumą ir žiūrimumą nustatyti sunku, tačiau tai buvo bene vienintelis humoristinio pobūdžio renginys, rodomas per Lietuvos televiziją, todėl labai tikėtina, kad tas koncertas visuomenėje buvo populiarus ir buvo tuo metu artimiausias tam, kas yra vadinama humoristine laida. Tačiau nuolatinių pramoginių humoristinio turinio laidų tuo metu nebuvo. Šerėnas, apibūdindamas anuometinę televiziją, prisiminė: „Kokia skurduva buvo televizijose, ką ten, nebuvo ką apskritai žiūrėt ar rodyt“[24].

Savo humoristinę veiklą laidos Dviračio šou kūrėjai pradėjo scenoje kaip ir agitbrigados, tiesiogiai matydami kaip jų pokštus priima žiūrovai. Vis dėlto tai įvyko jau XX a. devintame dešimtmetyje, pereinamuoju laikotarpiu, kai sąlygos juokauti viešojoje erdvėje laisvėjo, pokštai nebeprivalėjo arba būti neutralūs, arba turėti propagandinę potekstę. Tokie pasikeitimai viešojoje erdvėje galėjo būti paskata kurti originalesnio turinio sceninį humorą, nei jis buvo iki tol.

Kurdami Dviračio šou televizijos laidą, jos autoriai pasirinko informacinio šou žanrą. Tai reiškia, kad laida buvo sudaryta iš tokių komponentų kaip informacija, pramoga ir vaidyba. Laida iš pradžių buvo labiau panaši į pramoginį parodijų šou, buvo parodijuojama televizija apskritai, vėliau, kaip pripažino Šerėnas, imta dažniau kurti tik „žurnalistinius interviu“[25], pradėta koncentruotis tik į televizijos žinių parodijavimą. Tokia atvira manipuliacija kasdienėmis aktualijomis, vieša politikų poelgių kritika pasitelkiant humorą būdingesnė demokratiškai ir vakarietiškai humoro tradicijai. Leonidas Donskis teigė, kad Dviračio šou humoras gali būti suprantamas ir atpažįstamas tik tų žmonių, kurie gan gerai supranta rusų humorą ir rusų kultūrą, tačiau po to atradę ir britišką humorą, leidžiantį sau kritikuoti tiek naujus ir nepatyrusius politikus, tiek jau didelę patirtį sukaupusius valdžios atstovus[26]. Tai reiškia, kad Naująją juoko kultūrą propagavusiame Dviračio šouiš esmės buvo derinamos dvi humoro tradicijos: sovietinė ir vakarietiška, pridedant dar šiek tiek lietuviškumo (pavyzdžiui, Bratkų vietine tarme dėstoma gyvenimo filosofija).

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

(Ne tik) politinis humoras: kaip kurtas Dviračio šou juokas?

Dviračio šou paprastai yra suprantama kaip politinio humoro laida. Tačiau pačioje savo gyvavimo pradžioje ji nesiekė būti vien tik politinių aktualijų laida, todėl parodijuodavo televizijos programą, o žinių segmentas dar nebuvo tokia reikšminga laidos dalis, kokia tapo vėliau. Dviračio šou scenarijaus autoriai patys vaidindavo savo parašytus siužetus arba į laidą įtraukdavo žinomų pasaulio atlikėjų muzikinius klipus bei ištraukas iš kino filmų, kurie iliustruodavo prieš tai išsakytą vedėjo repliką. Vėliau pradėta kurti daugiau reportažų, kuriuose vaidino daugybė personažų, kalbančių pačiomis įvairiausiomis, bet visuomenei aktualiomis temomis. Todėl dabar, žvelgdami į pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį kurtų laidų turinį, pamatome ištisą politinę ir socialinę panoramą, kaip anuomet atsikūrė valstybė: per juoką mes pamatome ištisą dramą su skaudžiausiomis problemomis.

Pirmose laidose juokavimui pasirinktos temos buvo veikiau to meto kasdienybės parodija, o politinės satyros dar buvo nedaug, tačiau jos kiekis pamažu augo. Laidoje vis dažniau buvo reaguojama į sunkiausius besikuriančios valstybės gyvenimo epizodus ir problemas. Pavyzdžiui, daugėjo juoko, kuris kalbėjo apie ekonominius sunkumus. 1995 m. aktualijas atskleidžia Dviračio šou epizodas, kuriame laidos vedėjas Šerėnas skaito horoskopus ateinantiems 1996 metams. Astrologinėse prognozėse atsispindėjo to meto realybė: grynųjų pinigų plovimas, žlugę bankai, didelis nusikalstamumas, pastatų sprogdinimai. Vienoje iš astrologinių pranašysčių pastebėta, kad Lietuva „panaši į džiungles, tačiau greitai taps dykuma“.

Praėjus maždaug penkeriems laidos kūrimo metams, pradėjo ryškėti nauja tendencija – humoristiškai reflektuoti mūsų pastangas tapti europiečiais, kai 1998 m. atsiranda nauja tema – Europos Sąjunga. Oficialią paraišką dėl narystės ES Lietuva pateikė 1995 m. gruodžio 7 d. ir pradėjo ruoštis deryboms. Ne visi entuziastingai priėmė stojimo į ES idėją. Tokius žmones Dviračio šou pašiepė. Pavyzdžiui, euroskeptines nuostatas reiškusį Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininką Seimo narį Rimantą Smetoną Dviračio šou vedėjas pavadino „metų sėkmingiausiu Lietuvos politiku“, nes jis „nieko neveikė, o į Europos Sąjungą nepapuolėm“. Kritikos strėlės šiuo pasakymu lėkė ne vien į euroskeptikus, bet ir į euroentuziastus, nes jų siekis pradėti derybas su ES netiesiogiai pavadinamas tik kalbomis, nesiimant rea­lių veiksmų, todėl Europos Komisija 1997 m. Lietuvą įvertino kaip dar nepasirengusią pradėti derybų dėl stojimo. Komentuodamas tokias Lietuvai nepalankias rekomendacijas, laidos vedėjas replikavo: „Tai gerai nors tiek, kad dėl mūsų nepasiruošimo neįtraukti ir latviai“.

Apie 2000 m. Dviračio šou laidose dar labiau pagausėjo socialinės kritikos. Jos nemažai būta ir prieš tai, tačiau tuo metu atsirado naujas personažas – benamė Jadzė, kuri reprezentavo tuo metu dar savaip naują visuomenės sluoksnį. Šį personažą įkūnijo aktorė Kristina Kazlauskaitė, kuri garsėjo ir priešingai socialinei grupei atstovaujančiu personažu – verslininke Zita iš Mažeikių. Viename epizode Jadzė teigė, kad naujas benamių sluoksnis atsirado konservatorių partijos dėka, todėl ji, norėdama pademonstruoti dėkingumą, įstojusi į jos gretas. Tai akivaizdžiai ironiškas pareiškimas, kaltinantis valdžią, kuri savo sprendimais neužtik­rino socialinių garantijų pažeidžiamoms grupėms.

Dviračio šou juoko formos buvo veikiamos besikeičiančių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių, tuo metu vyravusių humoro kūrimo tradicijų. Donskis Dviračio šou apibūdino kaip lietuviškąjį politikos ir moderniojo gyvenimo karnavalą, kuriame jo žiūrovai gali susikurti savo individualų santykį su politine persona ar jos kauke[27]. Šios laidos kūrėjams visada buvo ypač svarbus personažų parinkimas. Šerėnas teigė, kad iš pradžių jie stengdavosi kurti tik abstrakčius personažus, bet vėliau pradėjo daryti ir tokius, kurie turi konk­retų prototipą[28]. Abstraktūs personažai atstovaudavo socialiniam tipui, kurį laidos žiūrovai galėjo atpažinti realiame gyvenime. Jau nuo pirmųjų laidų atsirado personažas žurnalistas Gintaras Ruplėnas. Šis personažas kūrė realių televizijos žinių įspūdį. Be to, gyvenimiškai istorijai gerai papasakoti naudingas dialogas, kur vienas mažiau susipažinęs su situacija siužeto veikėjas galėtų uždavinėti klausimus. Tokiu būdu leng­viau konstruoti juokingą, dinamiškai besivystančią istoriją. Faktiškai visą dešimtą dešimtmetį vieninteliai siužetai, kur žurnalistas nedalyvaudavo, buvo dviejų senukų Bratkų, suvokiančių pasaulį iš kaimo gyventojų perspektyvų ir žarstančių kaimo išmintį, dialogai. Vis dėlto net ir čia buvo reikalingi du žmonės, kurie galėtų replikuoti vienas kito atsakymams.

Taigi Dviračio šou humoristiniai siužetai dažnai rėmėsi pokalbiu. Dialoguose buvo daug vartojama ir lapsus linguae, kai tarsi nesąmoningai sukeičiami vietomis žodžiai, pakeičiantys norimos ištarti frazės prasmę, kaip kad viename epizode kalvis pareiškė: „Va, užvakar žirgas Petraitį atvedė“. Suvokimas, kad kalvis kalbėdamas suklydo, nes šeimininkas turėtų atvesti gyvulį kaustyti, o ne atvirkščiai, yra auditorijos juoko šaltinis.

Pagal Henri Bergsoną, komiškumas atsiranda tik iš to, kas yra žmogiška[29]. Tai reiškia, kad gyvūnai juokingi tada, kai yra panašūs į žmones. Kita vertus, ir pats žmogus apibūdinamas kaip gyvūnas, kuris kelia juoką[30]. Šia teorija remiantis, galima įžvelgti, kaip Dviračio šou juokas kurtas žmones lyginant su gyvūnais. Ieškoti panašumų tarp žmonių ir gyvūnų fizinių išorės bei vidinių charakterio savybių yra įprasta net ir kasdienėje kalboje. Todėl bestiarinius palyginimus pritaikant žmonėms, dažnai net nereikia minėti, kokios gyvūno savybės yra priskiriamos, nes vien tik jo pavadinimas, pavartotas kaip epitetas, turi išankstinę konotaciją. Dviračio šou savo laidose politikams priskirdavo įvairius gyvuliškus epitetus. Seimo nariai vadinti kiaulėmis, iškrėtusiomis daug kiaulysčių per metus, pavyzdžiui, „bankų sistemos suknisimas“, o prezidento rinkimai pavadinti „kuilio rinkimais, kur tikimasi išrinkti jauną energingą paršelį“. Taip pat Seimo nariai ir valdininkai lyginti su žiurkėmis, besidalinančiomis biudžetą kaip sūrį: „Kas ne žiurkė, mielas vaike, tam ir sūrio duot nereikia“. Tokiu būdu pašieptas politikų godumas ir savo naudos žiūrėjimas. Kitame siužete Seimo nariai išvadinti žąsinais, kurie, skirtingai nei Romos laikais, kai savo gagenimu ją išgelbėjo, „tik kalba ir nieko nedaro“, arba kurtiniais, kurie „sėdi šiltame lizde prie Žvėryno, burbuliuoja ir vienas kito negirdi“. Palyginimai su žvėrimis juoką padaro abstraktų, bet kartu ir gerai suvokiamą. Toks juokas ypač naudotas Dviračio šou gyvavimo pradžioje, nes yra pakankamai sąmojingas, bet kartu ir neįžeidus, todėl saugus.

Pokštas turi apgauti. Juokinga pasidaro, kai auditorijai keliama įtampa pasakojamos istorijos pagalba, laukiama, kol kažkas nutiks, bet įvyksta visai ne tai, ko buvo tikėtasi[31]. Dviračio šou tai naudojo labai dažnai. Pavyzdžiui, pristatoma, kad laidoje dalyvauja „dip­lomatas iš užsienio“, tačiau vietoje laukiamo žmogaus iš po stalo ištraukiamas diplomatu vadinamas lagaminėlis ir priduriama: „Štai – vengriškas“. Šitame pokšte auditoriją suklaidina žodis „dalyvauja“, nes tarsi savaime suprantama, kad negyvas daiktas negali dalyvauti, nes dalyvavimas yra aktyvus veiksmas, būdingas gyvoms būtybėms. Kita vertus, žiūrovą apgauna ir veikėjų veidmainystė, kai jų veiksmai nesutampa su žodžiais. Apgavystė būna greitai atskleidžiama, o tas žodžių ir veiksmų nesiderinimas pasidaro juokingas. Pavyzdžiui, tabako kontrolės viršininkas Kanapis Pilypukas, rūkydamas pypkę kalba apie nikotino žalą, o epizodo pabaigoje priduria: „Mes pažaisim dorą šalį iki kitų rinkimų ir apstosim“. Iš šito ironiško pasakymo galima suprasti, kad veikėjas suvokia veidmainiaujantis, tačiau apie tai atskleidžia tik pabaigoje, o iki tol žiūrovas gali mėgautis matomu nesuderinamumu.

Taigi laidos humore galima atrasti pagrindines juoko teorijas atitinkančius elementus. Dviračio šou juokui labai svarbus personažų, kurie yra lengvai sociologiškai atpažįstami, parinkimas ir jų dialogai. Dialoguose daug žodžių žaismo, neva nesąmoningų kalbos klaidų. Personažai dažnai veidmainiauja, atlieka logikos neturinčius veiksmus, laidoje bandoma žiūrovą apgauti netikėtais siužeto pasikeitimais, taip kuriamas neatitikimo juoko efektas. Tad svarbiausia Dviračio šou juoko kūrimo dalis yra tekstai, sakytinės kalbos tropai, o ne vaizdai ir fiziniai personažų veiksmai. Todėl aptariamų temų problemos ir juokingumas atskleidžiamas per laidos personažų pokalbių dinamiką.

Šių pokalbių dalyvis – tiesiogiai ir netiesiogiai – beveik visada būdavo Vytautas Šerėnas. Būtent jis iš ekrano kreipdavosi į mus, jis buvo pagrindinis mūsų kalbintojas, pašnekovas, pokalbininkas. Dabar šį pokalbį su juo kiekvienas tęsime tylomis mintyse.


[1] Autorės interviu su Arūnu Valinsku, 2018-05-15.
[2] Ibid.
[3] Ugnius Liogė, „Oi, jūs vaikai, nedarykit, kaip Broniukas daro“, in: Kalba Vilnius, 1996, Nr. 11, p. 14.
[4] Daiva Rinkevičiūtė, „Šou bulvaro praeivis“, in: TV antena, 1999, Nr. 15, p. 3.
[5] „„Gyvenime esu dirbęs tik nenormalų darbą“ – Haroldas Mackevičius“, in: Laisvės TV, 2017-12-02, in: https://youtu.be/sn8_GWDBTno.
[6] Ugnius Liogė, „„Radiocentro“ planuose – čempioniškas šuolis“, in: Kalba Vilnius, 1995, Nr. 40, p. 2.
[7] Saulė Pekarskienė, „Arūnas Valinskas: Kiekvienas turime savo lentynėlę“, in: Kalba Vilnius, 1995, Nr. 31, p. 1–2.
[8] „95*Lietuva-Lithuania and the World [1999.02.21-1999.03.03]“, in: www.youtube.com, 2016-03-06, in: https://youtu.be/z519fDkEd8I.
[9] Laisvė Radzevičienė, „BTV atsisako pramoginių laidų“, in: TV antena, 1999, Nr. 15, p. 4.
[10] Autorės interviu su Arūnu Valinsku, 2018-05-15.
[11] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[12] Jūratė Kavaliauskaitė, „Televizijos juoko kultūra ir viešumos žalt­vykslės“, in: Inga Vinogradnaitė (sud.), Kalbėjimas paraštėse: alternatyvios viešosios erdvės Lietuvoje, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 155–218.
[13] Laura Auksutytė, „Naujasis lietuvių humoras“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 6–7, p. 275.
[14] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[15] Autorės interviu su Arūnu Valinsku, 2018-05-15.
[16] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[17] „„Gyvenime esu dirbęs tik nenormalų darbą“ – Haroldas Mackevičius.“
[18] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[19] Loreta Vaicekauskienė, „Kai juokas tikras, bet netikra tikrovė: Diskurso juoko ideologizavimas TV ir radijo eteryje 1960–2010 metais“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 8, p. 564.
[20] Autorės interviu su Arūnu Valinsku, 2018-05-15.
[21] Loreta Vaicekauskienė, op. cit.
[22] Autorės interviu su Arūnu Valinsku, 2018-05-15.
[23] Ibid.
[24] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[25] Ibid.
[26] Leonidas Donskis, Užmaršties amžiaus siužetai, Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 44.
[27] Leonidas Donskis, op. cit., p. 43.
[28] Autorės interviu su Vytautu Šerėnu, 2018-04-23.
[29] Henri Bergson, Juokas: Studija apie komizmo reikšmę, iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Vaga, 2014, p. 16.
[30] Ibid.
[31] Inga Vidugirytė, Juoko kultūra: Studijų knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 92.

Naujasis židinys