Legionariesofchrist.org nuotrauka

Bažnyčiai minint Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo dieną, kviečiame skaityti popiežiaus emerito Benedikto XVI mintis apie kunigystę. Bendiktas XVI pristato, kaip šv. Augustinas suprato kunigiškosios tarnystės esmę.

Ji kilo iš Jono Krikštytojo asmenybės, kurioje šv. Augustinas įžiūrėjo kunigo tarnybos provaizdį, apmąstymo. Augustinas atkreipia dėmesį, kad Jonas Naujajame Testamente vadinamas iš Izaijo pasiskolintu žodžiu „balsas“, tuo tarpu Kristus Jono evangelijoje rodosi kaip „žodis“. „Balso“ (vox) ir „žodžio“ (verbum) santykis šia padeda išryškinti Kristaus ir kunigo sambūvį. Iki tapdamas jusliškai suvokiamas per balsą, žodis egzistuoja širdyje. Tarpininkaujant balsui, jis įeina į kito suvokimą ir tada yra ir jo širdyje, kalbančiajam žodžio dėl to nepraradus. Juslinis skambesys, balsas, nešantis žodį iš vieno pas kitą (arba kitus), pranyksta. Žodis išlieka. Kunigo užduotis galiausiai yra visiškai paprasta – būti balsu žodžiui: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ – balsas neturi kitos paskirties, tik perteikti žodį; tada jis pasitraukia.

Šioje perspektyvoje vėl išryškėja kunigiškosios tarnybos didumas ir mažumas: kunigas, kaip Jonas Krikštytojas, yra pirmtakas, žodžio tarnas. Svarbus ne jis pats, bet kitas. Tašiau jis yra vox visa savo egzistencija; jo misija – tapti balsu žodžiui, ir būtent dėl šios savo radikalios užduoties jis yra Krikštytojo misijos, paties Logo misijos didybės dalininkas. Laikydamasis tos pačios linijos, Augustinas vadina kunigą sužadėtinio bičiuliu (Jn S, 29), kuris pats sužadėtinės nesisavina, bet kaip draugas dalyvauja vestuvių džiaugsme: Viešpats padarė tarną draugu (Jn 15, 15), kuris dabar priklauso namams ir lieka namuose – iš vergo yra tapęs laisvuoju (Gal 4, 7; 4, 21–5, 1).

Ištrauka iš kard. J. Ratzingerio teksto „Kunigų tarnystė ir gyvenimas“, skelbto Bažnyčios žiniose

Unsplash.com nuotrauka