Adelė Dirsytė

Mąstydamas apie tai, ką man šiandien kalba Adelė Dirsytė kaip vilties mokytoja, prisimenu tuomečio kardinolo Jozepfo Ratzingerio žodžius, pasakytus švintant trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui. Viename savo straipsnių jis yra užrašęs: „Be Dievo pasaulis negali būti šviesus, o Bažnyčia pasauliui tarnauja per tai, kad joje gyvena Dievas, kad per ją Jis yra regimas, kad ji Dievą neša žmonijai.“ Ką reiškia nešti Dievą per istorijos audras, Sibiro sniegynus, sargybinių šūkavimus, ko gero, geriausiai žino tie, kurie „pašlovinti, nenusilenkę prieš netiesą“ (arkiv. M. Reinys).

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Agotos ir Antano Dirsių šeimoje. Tai buvo šeštasis vaikas šeimoje. Būdama aštuonerių pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Šėtos progimnazijoje. Metai, praleisti šioje ugdymo įstaigoje, lėmė Adelės pasiryžimą visuomet tarnauti žmonėms. Baigus šią progimnaziją, Adelė Dirsytė 1925 m. priimta į Kėdainių gimnaziją. Čia įsitraukė į ateitininkų veiklą. 1928 metais pradėjo studijuoti Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. Pasirinko Filosofijos skyrių, studijavo vokiečių kalbą.

1932 metais mirus tėvui Adelė, negavusi diplomo, studijas nutraukė. Tačiau žinoma, kad nelankydama paskaitų ji išlaikė reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 metais gavo diplominio darbo užduotį. Neapleido ir veiklos katalikiškose organizacijose: organizavo knygų leidimą, bendradarbiavo spaudoje, rengė kursus, rūpinosi „Carito“ reikalais, važinėjo po visą Lietuvą skaitydama paskaitas. Savo straipsniuose ypatingą dėmesį skyrė moterų dorai ir motinystei. Adelė Dirsytė 1940 m. persikėlė į Vilnių, dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje, 1942–1944 m. – Vilniaus 2 valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Net ir sunkiausiu metu mokytoja stengdavosi dažnai priimti Šventąją Komuniją. Dažnai lankydavosi Katedroje, Šv. Mikalojaus, Aušros Vartų ir kitose bažnyčiose. Ypač žavėjo kun. A. Lipniūno pamokslai ir veikla, pradėjo joje bendradarbiauti. Dar vokiečių okupacijos metais Adelė Dirsytė susitikdavo su vienu iš ateitininkijos vadovų Juozu Brazausku. Jis savo pareiga laikė ir padėti miško broliams. Tai, žinoma, sukėlė grėsmę pačiai Adelei Dirsytei. Netrukus, 1946 m. kovo 6-osios naktį, Adelė areštuojama. Nuteisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų.

Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės literačių būrelis po Dievo Kūno procesijos, Kaunas, 1931.VI.13. Adelė Dirsytė – viršutinėje eilėje pirma iš dešinės.

Tremtyje, toli nuo Lietuvos, ryškiausiai sužibo Adelės šventumo šviesa. Ji nuteisiama 10 metų. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimą ir gyvenimą. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje… Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis ji tęsė savo kaip mokytojos misiją. Viena iš kartu ištremtų mergaičių yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“ Liudytojos pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, jas atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. Adelė išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Jos iniciatyva 1953 metų vasario 16-ąją „dienos šviesą išvydo“ vadinamoji Sibiro lietuvių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Ji ir šiandien išlieka per visą Lietuvos istoriją didžiausiu tiražu išleista lietuviška knyga! Jos atsiradimą paskatino ne kas kita kaip noras, kad Evangelijos šviesa šviestų ir už aklinų lagerio sienų, ten, kur vilčiai, rodos, nebuvo vietos.

Viena liudytojų, Kazimiera Dambrauskienė, pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Vėliau mane išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“ Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis tremtyje esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Drauge kalinčioms moterims nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“ 1954–1955 m. žiemą Adelė buvo išvežta, kankinta, mušama, patyrė daugybinių sužalojimų. Buvo grąžinta pašlijusia sveikata ir psichika. Vėliau vėl išvežta. Oficialiame dokumente užrašyta, kad mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d.

Adelę Dirsytę, kalėjusią Vorkutoje, Taišete, Magadane, galime drąsiai vadinti moralinės reabilitacijos principų įgyvendintoja. Ji savo gyvenimu, o ypač kankinyste parodė, kad visi, nepaisant rasės, tautybės, įsitikinimų, esame bendrakeleiviai. Įdomu pastebėti, kad tai dar tik atrandamas, tačiau tikėjimo kankinių jau nueitas kelias. Ji ne tik skelbė krikščionybės idėjas, bet jomis ir gyveno. Ypatingai tai atsiskleidė kalinimo metais, kada ji nepaliovė guosti ir stiprinti kitus, skleisti dialogo kultūrą, galingesnę už mirtį.

Šiais metais minime Adelės Dirsytės gimimo 110-ąsias metines. Ši tyli didvyrė, dosniai dalijusi viltį, mums liudija bekompromisę Evangelijos šviesą ir tiesą. Kviečiame visus dalyvauti jos jubiliejinės gimimo sukakties minėjime šių metų birželio 15 dieną Šėtos parapijoje. Minėjimas prasidės 11 val. Adelės Dirsytės tėviškėje, Promislavo kaime, kur bus pašventintas Dirsių sodybą ženklinantis stogastulpis. 12 val. Šėtos bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, po jų minėjimas tęsis Šėtos kultūros namuose. Visus nuoširdžiai kviečiame!