Valdas Papievis.„Brydė“. Viršelyje – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas. Dailininkė – Marta Frėjutė.

Rezistencinės istorijos atgarsiai – taip būtų galima pavadinti naujausią Valdo Papievio psichologinį trilerį „Brydė“, kuriame rašytojui būdingais vilnijančiais sakiniais ir emociniu nuoseklumu perteikta rezistencijos dalyvių tragiška patirtis. Paryžiuje gyvenančio prozininko talentas ne kartą įvertintas: už romaną „Eiti“ (2010) V. Papievis apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Liudo Dovydėno premijomis, romanas „Odilė, arba Oro uosto vienatvė“ (2015) pateko į geriausių metų knygų penketuką, taip pat išrinktas į meniškiausių metų knygų dvyliktuką, pagal jį kuriamas filmas. Už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką rašytojas 2016-aisiais įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Knygos rankraštis buvo parašytas prieš tris dešimtmečius, ir tik palankioms aplinkybėms susiklosčius arba todėl, kad, anot autoriaus, galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane, kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti, jis išvydo dienos šviesą tik šiais metais, prieš pat vasario 16-ąją. Anot V. Papievio, tai buvo ir džiaugsmingas, ir skaudus susitikimas su pačiu savimi.

Nors „Brydė“ nuo kitų autoriaus kūrinių, persipynusių prancūziško rafinuotumo gijomis, iš esmės skiriasi fabula, romano puslapiuose dominuoja autoriaus kūrybai būdingi bruožai – dėmesys individo tapatybei, atminčiai, gebėjimas fiksuoti kintančias vidinio ir išorinio pasaulio būsenas. Skirtingai nei dauguma knygų, šis V. Papievio romanas neturi vienos struktūrinės dalies – turinio. Tekstai, kuriais šokinėjama per du laikotarpius, atskirti skyrių be pavadinimų numeriais. Romane iš atskirų fragmentų dėliojamos ir nuolat persipina dvi istorijos: viena – apie šiurpius vieno Lietuvos miestelio žmonių pokario išgyvenimus, kita – apie Sąjūdžio meto Vilnių. V. Papievis rašydamas rėmėsi Anykščių krašto žmonių, išgyvenusių pokarį, liudijimais, sukūrė įtaigų psichologinį rezistencijos dalyvių paveikslą. Visas tekstas – lyg virpantys širdies dūžiai, sugebantys persmelkti skaitytoją iki pat sielos gelmių, atpažinti pasąmonėje glūdinčios tautos istorijos šifrą. Rezistencija perteikta kaip universali ir specifinė būsena. Laisvės kovų dalyvius autorius pavadina „įkaitais“ („Visi jie – vieni kitų įkaitai“ (p. 207)), o į Atgimimo mitingą Katedros aikštėje susirinkusius gyventojus – „kaliniais“ („Pasmerkti amžinai tylai. Prievarta duoto įžado kaliniai. Žmonės – be praeities, tarsi iš niekur“ (p. 209)). Tiek vienos, tiek kitos epochos „pasmerktuosius“ sieja vilties ir nemarumo daigas, įsišaknijęs pasąmonėje: „Nes tai, kas atrodė negrįžtama praeitis, iš tiesų buvo gyva ir akivaizdu – čia, šią minutę ir valandą. Ne praeitis – dabartis.“

Romane lengva susipainioti veikėjų gausybėje – tai Magdė, Napalys, Algirdas, Mykolas, Domicelė, mokytojas Kirvaitis, Untaniokas, Juozapėlis, Medvedevas.... Stribai, partizanai, tiesos troškimu degantis mokytojas, likimui keršijantis kuprius ar tiesiog nepailstamai tikinti motina – visi jie, tokie skirtingi karo ir pokario siaubų nuaštrinti liudytojai, autoriaus sujungiami į vientisą įkypą giją, kurios kiekvienas segmentas beesantis vienodai svarbus ir be kurio nesipintų ištisa mūsų tautos istorija. V. Papievis įstabiai nutapė žmogaus dvasios nemarumą, kurio nesugriauna net baisiausi karo išgyvenimai. Motiniška, atsidavusi ir priešų neišpažįstanti meilė visame romane autoriaus probėgšmais iškeliama iš pogrindžio – tarsi tarp kitko, tarsi taip turėjo ir turi būti: „Nuovargio įskeltas pyktis užgeso ir liko tik motinos gailestis. (...) Nepažįstamam krašte tarp nepažįstamų, išsekęs, merdintis, jis dabar buvo jos sūnus, o ji – jo motina. (...) ji glostys, kiek reikės, visą dieną ir visą naktį glostys tuoš šiurkščius plaukus, lyg vien tam būtų gimusi, kol virptels blakstienos, sublyksės vyzdžiai... (...) Atglostyti ir atšildyti...“ (p. 42–43). V. Papievis subtiliai, nuolankiai ir kryptingai piešia meilę – jos neįstengia numarinti nei tragiška lemtis, nei represijos šešėlis, meilė priverčia viltį spingsuliuoti nė akimirkai neužgęstant. Magdė, išskridusi be kelio atgal, Napalys, praradęs Magdę, Untaniokas ir Juzė, du svetimuose pasauliuose gyvenantys, bet fizinės negalios dvasiniais jungais suvienyti Likimo nuskriaustieji – įtaigiai ir preciziškai autoriaus sukurti personažai, mums, skaitytojams, liudijantys amžinosios vilties nujautimą, negebėjimą pasiduoti jausmų netekčiai. Meilės praradimas tolygus atsisveikinimui su įkandin tekančio gyvenimo dalimi: „Napalys (...) sustingo, lyg paskutinį akimirksnį dar galėtų įvykti melstas ir neišmelstas stebuklas, o paskui vertė. Vertė, stūmė, pylė žemes, tą žvirgždą, molį ir smėlį, dilgomas nuovokos, kad užkasa ne tik Magdę, bet ir dalį savęs, be kurios jis jau bus nebe jis, o kažkas kitas, sau pačiam svetimas.“

Bene svarbiausias instrumentas kuriant žmonių būsenas ir sąsajas yra gamta. Pats pavadinimas – „Brydė“ – tai pabaigos neturinti žmogaus ir gamtos sąsaja, atskleidžianti laisvės kovotojų kolektyvinę sąmonę, tampanti pagrindiniu egzistenciniu argumentu: „Brydė per sniegą – tarsi bežodė litanija, kuriai nėra pabaigos: kad visa tai būtų. (...) Kad ir toliau būtų... Visados būtų... Ir kad tu būtum su visu tuo, o su tavimi būtų tėvas, motina, dar – sesė ir broliai... Jie ir daugybė kitų... Kad nė su vienu žmogumi neatsitiktų tai, kas atsitiko su Magde... Kad tęstusi ši litanija, kad ji niekada nesibaigtų...“ (p. 270–271). Knygos viršelyje panaudotas Prano Gailiaus paveikslo fragmentas, ko gero, itin taikliai atspindi autoriaus piešiamą žmogaus ir gamtos gyvenimo brydę – pasteliniais, blausiais atspalviais ji nuvilnija per nebepaslepiamą žmogaus išmintą taką vilties link.  Žmogaus gyvenimas nenutrūkstamai koreliuoja su gamtos gyvenimu. Laisvės kovotojų kolektyvinė sąmonė atsiskleidžia per gamtos reiškinius – lietų, šlapdribą, vėjo šiurenimą; per brydę, medį, vėjo ganomus laukus autorius leidžia pajusti bežodę pasipriešinimo dalyvių kovą, išvysti jų sielos gelmę, įskaityti neaprašytą, nutylėtą miško brolių balsą. Skaitydamas knygą leidiesi neaprėpiamais išoriškai mažo pasaulio gyventojų sąmonės laukais, į kuriuos telpa daug daugiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvlgsnio – dvasingumas, tikėjimas, gailestis, meilė, kančia ir viltis... Romano veikėjai apsupti gamtos vientisumo, ir kiekvienam jos suteikiamas prieglobstis savitas, nepakartojimas, priklausantis tik jam – ar tai būtų „žilpiai spingtelinti mėnesiena“, ar „įstrižomis skutenomis“ čiaukštelinčios „molžemio diržės“, ar „ražienomis ir arimais, per nudrengtas pievas, ganyklas, laukus ir palaukes ribuliuojanti gelzgana“. Gamtos judesiai susitapatina su žmonių gyvenimo ritmu, paros laikas (sąmoningai ar ne) gausybe potėpių numargina veikėjų psichologinius portretus. Bene dažniausiai aprašomas paros laikas – naktis: tarsi akistata su savo baimėmis ir silpnybėmis, laikinumo ir trapumo pabrėžimas, nuspalvinimas, grumėjimas... Veikėjų bežodžiai naktiniai liudijimai yra emociškai paveikūs – skaitydamas tarsi regì apnuogintą jų sielos bejėgystę, kurios neįžiūrėsi dienos šviesoje: „(...) tu vis sunkiau kvėpuoji, tau vis labiau spaudžia krūtinę, tau vis daugiau jėgų reikia, kad įstengtum priešintis lėtai ir tyliai, bet užsispyrusiai naikai, iš pačių žemės gelmių kylančiai“ (p. 77). „Naktis – neaprėpiama begalinė, o vis tiek spaudžia krūtinę, nelyg būtum kur nors uždarytas“ (p. 110).

Nedrįsčiau spėlioti, kiek estetinio patoso būtų praradęs tekstas, jei V. Papievis nebūtų jo „nulipdęs“ iš galybės meninių priemonių – metaforų, personifikacijų, palyginimų, epitetų, deminutyvų, perifrazių. Meninėmis priemonėmis autorius piešia psichologinį veikėjų būvį („ištylėti savąjį skausmą“, „kiekviena sekundė – gęstančios viltys, kiekviena sekundė – artėjantis neišsipildymas“, „akimirksnio ramybė, kai dėl nieko nedilgo kaltė, kai širdies nespaudžia nei priekaištai sau, nei neapykanta kitiems“), gamtos judesį („saulės spindulius gėrę žolynai (...) švytėjo andainykšte vidurvasario kaitra“, „sklęstelėjus vėjo gūsiui, suraibuliavo smilgų šluotelės“, „Šaltas mėnesienos sidabras tvieskė susigarunkštijusį žemės veidą, išakytą vočių ir žaizdų...“, „šalčio rachito išsukinėti juodalksnio sąnariai“), žmogaus ir aplinkos sąsają („už sąžinės prostituciją pelnyta prabanga“, „Tu priešiniesi neišvengiamybei, ir kiek pajėgi jai pasipriešint, tiek tavęs ir tėra...“, „Ir kunigas, ir mokytojas – po tomis pačiomis mirties sakramento svarstyklėmis“). Meninės priemonės konkuruoja tarpusavyje, viena kitą papildydama, paryškindama, stumdama į aukštybes, kad skaitytojo – tiek jauno, nepatyrusio, tiek brandaus, laisvės kovų skonį pajutusio – vaizduotė nušvistų kitokia šviesa, nuvytų dvasios stingulį, atsigręžtų į savo istoriją, šaknis, juk mūsų istorija – mūsų lemtis... Interviu autorius ne kartą yra minėjęs, kad esąs prastas kalbėtojas. Manau, tai puikiai atsispindi jo neišsemiamuose literatūriniuose laukuose: tai, kas neišsakyta žodžiais, dviguba jėga nugula į knygos puslapius. Visas tekstas – lyg be perstojo virpanti kontraboso styga. O kur dar žodžių tvarkos sukeitimas sakinyje, siekiant išgauti įtikinamesnį efektą, daugtaškiai, motyvuotai apgalvoti taškai, nauji paragrafai... Kitavertus, prozinių šnabždėjimų pasikartojimai įpina į tekstą nemažai nežinomų ar sudėtingesnės darybos žodžių (gelzgani pašvitai, švyliuoja karčiai, klegždena pašliūžos, atsidžeržgia, žerplėja dangus, miešia apyžlėją, sklendžiasi druokena, vilgšnos lašeliukai ir t. t.). Anot režisieriaus Gyčio Lukšo, „jo (V. Papievio – aut. past.) darbas auginti žodžius, ir augindamas žodžius jis turtina mūsų kultūrinį sluoksnį“. Bet ar tokia gausybė pačių netikėčiausių žodinių formų neišgąsdins neįgudusio skaitytojo akies, neprivers iškeisti kūrinio į kitą, pernelyg neįmantrų?

Esmingas ir romano turinį braižantis įspūdis – šokinėjimas per laiko ir aplinkos suskirstytas erdves. Nespėji akimis įsiklausyti į skambiais žodžiais tapomą pamiškės vienkiemio erdvę, žiūrėk, jau esi perkeliamas į bažnyčios bokštą, nuo kurio gali stebėti apylinkes ir visu kūnu justi laiko tėkmę. Iš partizaninio miško – į Katedros aikštę, iš sukežusio trobesio – į Vilniaus senamiestį; erdvė kintanti, nė vienoje neapsistojama ilgesniam laikui, autoriui rūpi paskraidinti skaitytoją „aukštu beskliaučiu dangumi“ ir „be galo, be krašto išskydusiomis mėlynomis erdvėmis“. Perbėgdamas iš pokario į Sąjūdžio metus, autorius braižo atgimimo laikotarpiui svarbų Vilniaus literatūrinį žemėlapį. Vilnius jam rodosi „pramanų miestas, miestas – sapnas, miestas – vaiduoklis“. Žemėlapin patenka Užupis su jo menama mitologija, Užupio siauros gatvelės, nuvedančios ant tilto per Vilnelę, geležinkelio stotis, Senamiestis, Rotušės kolonos, Katedros sienos...

Romano dangus skaido tą pačią erdvę į buvusią, esamą ir būsimą: „O ir miškas Algirdui rodėsi nebe toks, koks buvo anksčiau. Dar visai neseniai driekęsis grėsminga riba, už kurios – atskirtis ir pavojai, dabar jis švelniai glaudėsi prie akiračio kaip per stebuklą dar neišdraskyta užuovėja. Betgi iš namų išvarytajam laikinieji namai tuo metu dar brangesni už tikruosius: eini į juos, kad nepražūtum, eini į juos, kad kur nors prisiglaustum, eini į juos, kad iš jų kada nors grįžtum į tikruosius namus.“

„Brydės“ fabulos piešinys gausus nutylėjimų – matyt, autorius sąmoningai paliko erdvės skaitytojo vaizduotei, kad būtų pasiektas kuo įtaigesnis emocinis efektas. Prasmingiausia kūrinyje jau padaryta – sukurti įtaigūs psichologiniai portretai, kuriuos leidžiama retrospektyviai panagrinėti. Tikiuosi, jog autoriaus užsibrėžtas tikslas atgaivinti tautinę pasąmonę jautriai palies kiekvieno skaitytojo širdį.