„Labas, močiut. Labas, miško sese“ viršelis. Leidyklos nuotrauka.

„Labas, močiut. Labas, miško sese“ – taip vadinasi šiemet devyniasdešimtmetį mininčios partizanės A. Norkutės-Kairienės istorija, kurioje ji pasakoja apie apsisprendimą pasitraukti į miškus ir kovoti už Lietuvos laisvę, areštą, kalėjime praleistas dienas ir tremtį Sibiro gulage. Partizanės anūkės Modestos Kairytės užrašytoje istorijoje pateikiami itin jautrūs A. Norkutės-Kairienės išgyvenimai – tai istorija apie miško sesę, apie mergaitę, kuri kovą už Lietuvą praėjo būdama vos 15 metų.

Kaip pati A. Norkutė sako: „Jeigu grįžtume praeitin, tai vėl tą patį darytume. Nepasiduotume. Net žinodama, kiek kančių patirsiu, vis tiek tą patį daryčiau. Koks džiaugsmas, kad nieko neišdaviau, man tai reiškia ramybę. Žinau, kad niekam blogo nesu padariusi. Gal dėl to jaučiuosi rami ir laiminga. Ypač kai matau, kad viskas tik gerėja Lietuvoje, man ramu, kad aš padariau viską, kad Lietuva būtų laisva. Ir įsivaizduok, kaip man pasisekė: dar spėju ja ir pasidžiaugti!“

Ši istorija siekia būti įdomi ne tik kitiems partizanams ar tiems, kurie domisi istorija, bet ir jaunesnei auditorijai. Būtent todėl knygelė parašyta per itin asmenišką anūkės ir močiutės santykių prizmę. Taip pat knygelė išleista siekiant atkreipti dėmesį į būtent miško sesės-partizanės istoriją, nes ikišiol gan retai būna išgirstos būtent jų istorijos.

Knygos puslapiuose rasite ir Staselės Jakunskaitės iliustracijos, kurios per simbolius pateikia Albinos išgyvenimus.

Kelios knygos „Labas, močiut. Labas, miško sese“ ištraukos:

MIŠKAI, arba apie nepaauglišką paauglystę

Močiut, ar nebaisu buvo įsitraukti į partizaninę veiklą? Kodėl būtent toks buvo Tavo pasirinkimas?

Broliai, visi kaimynai, pažįstami – visi miške, turėjau padėti. Mano brolis Alfonsas dirbo Tauragės policijoje, tad mūsų šeima iškart pateko po radaru. Kai 1941 metais prasidėjo trėmimai, dar buvau visai maža, bet supratau, kad pavojus gresia ir mano namams, ir mano šeimai. Tėvai atvirai su mumis ir prie mūsų kalbėjo apie įvykius, diskutavo, buvome ugdomi mylėti savo kraštą. Tą meilę tik stiprino prasidėję artimųjų, kaimynų trėmimai, ta neteisybė ir žiaurumas natūraliai dar stipriau leido suprasti, kad kažkas veržiasi į mūsų namus, griauna ramybę drastiškais būdais. Matyt, mano brolių Alberto ir Anzelmo ir vėliau mano ir sesių Eugenijos, Aldonos, Onos prisidėjiimas prie partizanų buvo tiesiog natūrali reakcija į tai, kas vyko. Broliai į miškus išėjo 1944 metais, aš taip pat įsitraukiau į judėjimą. Buvau dar 15 metų paauglė, bet tuo metu daugiau niekas nerūpėjo – tik kaip padėti broliams, draugams. Matėm, kaip mūsų broliai, kaimynai, draugai rizikuoja gyvybėmis, tada galvojome – o kuo mes geresnės ar ypatingesnės, kad mūsų gyvybės vertesnės nei jų? Nebijojome mirti. Įkvėpė ir kitų drąsa ir tas jausmas, kad gyveni kaip kalėjime – nuolatinėje baimėje ir priespaudoje. Ir ta baimė nėra tik kažkoks slogutis, bet ji gyvena labai arti: tie nuolatiniai siaubingi įvykiai, ją tik dar labiau pakurstantys. Bet kurstant baimę, buvo žadinama ir drąsa veikti ir nepasiduoti.

Išties iš pradžių nemanėme, kad tiek ilgai reikės priešintis, „Amerikos balsas” vis pranešdavo, kad ilgai okupantai neišsilaikys, kad reikia priešintis, tai mums vis iš naujo žiebdavo ugnį ir viltį. Ir nors okupacijos išvengti nepavyko, bet Lietuvoje sovietų okupantų buvo mažiau – bijojo Lietuvos partizanių ir partizanų.

Kai mama ryte pamatė, kad atvažiuoja nkvdistai, ji pradėjo šaukti: „Mergičios, kelkitės, rusai jau ateina!” Visada buvome kaip ant adatų, pasirengusios veikti, tad aš staigiai atsikėliau iš lovos, užsivilkau paltą, suknelė į ranką, batukai į kitą ranką ir bėgau net neatsigręždama. Visai netoli buvo toks miškiuks, link jo vedė kaimynų užsėti rugių laukai. Pradėjo šaudyti, o aš tiesiog toliau bėgau. Sesė Aldona neišbėgo, ir ją areštavo. Gavo į kailį kaip reikiant – grįžo juodut juodutėlė nuo mėlynių. Ją bandė verbuoti, bet ji nepasidavė, ir jie nieko nepešę turėjo ją paleisti.

Mano brolis Anzelmas žuvo būdamas vos aštuoniolikos. Jis pasižymėjo drąsa, ėjo į rizikingiausius žygius, įrengė bunkerį Rykiškių miške, ten ir žuvo, o aš, įsivaizduok, apie jo mirtį sužinojau tik po kelių mėnesių. Karo metu gyveni viltimi ir ji kažkiek atitraukia skausmą. Brolio net negalėjome normaliai palaidoti, įvertė į griovį ir užkasė sniegu. Ten pastatėme paminklą.

O man buvo šešiolika, kai išbėgau, ir nuo tada visą laiką slapsčiausi. Buvau tikrai jauna, kai dabar pagalvoju – tik šešiolika, bet nebuvo vėjo galvoje, buvau susitelkusi ir žinojau, ką darau, nebuvo jokių abejonių. Nebuvau labai iškalbinga, daug kas laikė mane paslaptinga, bet labai manimi pasitikėjo, ne tik broliai, bet ir kiti partizanai.

Skamba labai pavojingai, kaip tau pavyko veikti nepastebėtai?

Taip, tikrai tokia veikla buvo itin pavojinga, gyvenau su keliais pasais. Dirbau dviem būriams – „Rolando” ir „Vytenio”. Turėjau nuolat akylai stebėti aplinką, slapstytis, keisti lokacijas. Buvimas vienoje vietoje buvo pavojingiausias, tai sužinojau iš savo patirties. Kartą susirgau ir turėjau ilgiau išbūti vienoje vietoje – mane susekė ir suėmė. Tada tą nuolatinį nerimą ir nuovargį pakeitė žiaurūs tardymai ir kankinimai.

Batakių karceryje sėdėjau aštuonias dienas, tik vanduo ir duonos gabaliukas. Vanduo lašėdavo: nei kur atsisėsti, nei kur atsigulti. Tamsu, drėgna, tiesiog – tuščia belangė. Tik jos kampe stovėjo kibiras. Bet net šitoje belangėje vienintelė mano baimė buvo išduoti kažką. Supratau, kad tai buvo vienas iš jų būdų palaužti. Ne visi atsilaiko ir tikrai dėl to negali kaltinti žmogaus. Jie darė viską, kad išgautų informaciją, o aš tik melsdavausi, kad būčiau stipri ir nepasiduočiau.

Albina Norkutė-Kairienė su broliu Albertu Norkumi. Wikipedia.org nuotrauka.

Šita celė nepadėdavo paryčiais grįžus po kankinimų – visai be miego, nukankinta nuo trankymo ir daužymo net negalėdavau atsisėsti prie sienos, atsiremti, stribai žiūrėdavo per skylę ir tik pastebėję, kad jau kiek remiesi į sieną, šaukdavo: „Jau prie sienos – tolyn!”.

Dažniausiai kankinti vesdavosi naktį, apie pirmą valandą. Tamsu, raudona lempikė šviečia kampe. Aplink mane penki budeliai su guminėmis lazdomis. Viena jauna mergina ir penki augaloti vyrai – tiek buvo dėta pastangų mane palaužti. Aš buvau labai baisiai pristatyta jiems: kad viską žinau. Buvau paskelbta kaip didi ryšininkė – banditė ryšininkė Albina, tad mane plakė kaip įmanydami. Plaka ir rėkia. Plaka ir rėkia. Bet kad aš rėkčiau, jie nenorėjo. Iš brolio kostiumo buvau pasiusiuvusi pilką kostiumuką. Tad jie mano galvą į tą švarkiuką suvyniodavo, kad nešaukčiau, kad nesigirdėtų, nes kalėjimas buvo prie pat gatvės. Juk kai iš visų jėgų guminėmis lazdomis iš penkių pusių duoda, natūraliai šauki, lyg tas šauksmas tą skausmą sumažintų. Ir taip mane plakdavo iki sąmonės netekimo, su trumpais jų riksmais siekiant išgauti atsakymus. Manęs klausia: kur brolis, kur bunkeriai? Tai negi aš imsiu ir jiems viską pasakysiu? Žinojau, kad klaus, žinojau, kad muš, bet ir žinojau, kad darysiu viską, kad tik nieko nepasakyčiau. Buvau visa juoda kaip anglis: nei atsisėsk, nei atsigulk. Bet juk ne aš viena tokia buvau, daug tokių buvo.“

TUK TUK Į SIBIRĄ, arba kaip žinoti, į kurią pusę kris medis

Močiut, kaip atrodė ta kelionė į lagerį, ar galėjai kažką pasiimti? Kiek laiko važiavote?

Dvidešimt keturios dienos vagone. Nežinojome, kiek laiko vagonas bus mūsų namai. Kartais geriau ir nežinoti, fokusuotis į šiandieną ir kaip ją išbūti. Ateitis ateina, ir retai kada mes ją galėdavome suplanuoti. Nerimą žudo buvimas čia ir dabar. Bet susigaudyti, kur važiuojame, mes norėjome. Kartais privažiuodavome stotį ir matydavome ženklus, tad greit prileisdavom tas, kurios skaito rusiškai. Bet neretai jokių užrašų nebūdavo, tad tos drąsiosios mergiščkės prisitraukdavo prie grotų ir šaukdavo rusiškai: kokia stotis, kur mes esame. Buvome tik kalbantis traukinys, tildomas rusų karininkų.

Kai tik įsėdau į traukinį, man pasisekė: atsiradau netoli langiuko su grotikėm – vienintelio šviežio oro šaltinio. Prie jo kasdien kiekviena prieidavo bent trumpam ir akis prablaškyti, ir gryno oro įkvėpti. Vagonas buvo pailgas, tamsus. Vagono gale grindyse buvo išpjauta skylė – mūsų tualetas. Net keliaujant tokiomis sąlygomis, norėjosi bent kiek privatumo, tad pritūpdavom ir užsidengdavom paklode. Iš lentų buvo sukalti dviejų aukštų gultai: būdavo, sugulam kelios susispaudusios kaip silkės ir snaudžiam – jėgų nelabai buvo. Keliaujant davė nepilnai išvirtas beskones kruopas. O oras, keliaujant vis toliau nuo Lietuvos ir vis labiau rudenėjant, ėjo šaltyn ir šaltyn.

Pasidalink, močiut, kaip atrodė lageris, kaip atrodė kasdienybė tuose toliuose?

Sibire mus pasitiko badas, bet baigės nerimas. Dar dabar atsimenu, kai visos susėdusios juokėmės – na, bent dabar jau tai pailsėsime. Nors dirbome sunkiai, badavome, bet baimės nebebuvo. Tenais jau niekas nežudė, nebent galėjo užmušti bekrentantis medis, badas, liga. Žinoma, būdavo ir ten karceriai, jei prisidirbdavai, bet aš per septynerius su puse metų nei karto nebuvau uždaryta. Nors buvo iškvietę apklausti du kartus, nes būdavo, kad Lietuvoje meta kaltinimus jau ant išvežtų, nes žino, kad du kartus jau nenubaus. Lageris buvo gan didelė teritorija, su keliais barakais, kiemu ir sargybinių bokšteliais kiekviename kampe, visą teritoriją supo dviguba spygliuota tvora.

Pirmą kartą išėjusios dirbti į miškus kartu su kitomis naujokėmis nieko negalvodamos kad užgiedodavom: „Ir kada, ir kada mūs šalelė bus laisva, ir kada, ir kada mes sugrįšim į tėvynę”. O prižiūrėtojai nesupranta, ką mes čia dainuojam ir stebis: „I kagda, i kagda, ką čia jos dainuoja?”. O vyresnės kalinės juokėsi iš mūsų, sako: „Įdomu, a ilgai dar dainuosit”. Mes dar buvome sočios: turėjome maisto iš kalėjimo atsivežusios. Bet greitai nustojome dainuoti. Prasidėjo badas: maitinomės šaldytais kopūstais, sušalusiomis bulvėmis. Pavasarį vos pajėgdavome išeiti iš barako, atrodė, kad jėgų nėra net akių atmerkti, ką jau kalbėti apie darbą. Nepaėjome iš bado.

Vėliau davė du šimtus gramų duonos, paskui padidino davinį iki trijų šimtų gramų per dieną, nubrauktas cukraus šaukštelis ir vakare gaudavome tokios varganos silkės. Ta silkė tokia be mėsos buvo, tai tik sučiulpdavom, bet kaip, vaikeli, nuo jos troškindavo. Šie pirmi metai man buvo sunkiausi. Tą pirmą vasarą neišėjau dirbti.

Žmonių daug – barakas pailgas ir prigrūstas – penki šimtai moterų. Gultai buvo trijų aukštų, sustatyti trimis eilėmis. Daugelis moterų dėl sunkių sąlygų nelaikydavo šlapimo arba tiesiog neturėdavo jėgų net į lauką išeiti, tad buvo baisi smarvė. Sienos buvo ištinkuotos arklių mėšlu ir moliu, šlapios ir baisiai dvokė. Vandens tuo metu nebuvo, tad tirpinome sniegą. Su tuo lediniu vandeniu ir apsiprausdavome kažkiek. Nebuvo jokių higienos priemonių, ničnieko, tai tik burną praskalaudavome ir viskas. Labai keista, bet nei lageryje, nei anksčiau kalėjime neturėjome mėnesinių, nei viena. Vajėzusmarija, ką būtų reikėję daryti? Juk kruvinos nevaikščiotume, reiktų apsiprausti. Tik parvažiavome į Lietuvą ir prasidėjo vėl menstruacijos, jau buvome užmiršusios, ką tai reiškia.

Kartą į baraką užėjo daktaras su savo žmona mūsų rūmų be patogumų aprodyti, rodo į mus ir sako: šitos jaunos mergikės jau niekada neatsigaus, negalės turėti vaikų. O jai kad rieda ašaros,- buvo ir lagaryje jautrių žmonių. Ačiūdiev, jo žodžiai neišsipildė.“