Afganų mergaitė pabėgėlių stovykloje. Asociatyvi EPA nuotrauka

„Buvome puikūs vokiečiai Vokietijoje, todėl turėtume būti puikūs prancūzai Prancūzijoje“, – tokią vieno žydo, prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukusio į Prancūziją, frazę prisimena Hannah Arendt, 1943 m. rašydama esė „Mes pabėgėliai“ (angl. We Refugees). Esė bando apmąstyti paradoksalią žydų imigranto JAV ir kiekvieno pabėgėlio, atvykusio į naują šalį ieškoti prieglobsčio, padėtį. Ši būsena, viena vertus, apima troškimą pabėgti iš gyvybei pavojingos aplinkos ir pastangą visais įmanomais būdais prisitaikyti prie geradarės šalies taisyklių. Kita vertus, savotišką tapatybės praradimą, stengiantis ištrinti senąją.

Pasaulinės pabėgėlių dienos proga siūlau mąstyti kartu su Hannah Arendt – tiek apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek apie dabartinį kontekstą. Išskirtose citatose pateikiamos ištraukos iš Arendt esė „Mes pabėgėliai“ (vertė Kristina Tamelytė).

1933 m., Hileriui atėjus į valdžią, žydų kilmės vokiečių mąstytoja Hannah Arendt pabėgo iš Vokietijos. Ją skatino ne tik gimstančios totalitarinės valstybės baimė, bet ir susidūrimas su draugų abejingumu – daugelis jų, studijuojančių universitete, turinčių akademinius laipsnius, nesirengė priešintis Hitlerio retorikai, kai kurie netgi kolaboravo, būtent ši patirtis privertė ją kuriam laikui apskritai atsisakyti filosofijos. Arendt pasaulis tuo metu jau bliuško.

Septynerius metus ji gyveno Prancūzijoje, dirbo įvairiose žydų organizacijose. 1940 m. kartu su vyru ir motina pabėgo į JAV. 1943 m. mažame žydų žurnale „Menora“ (angl. The Menorah Journal) buvo išspausdinta Arendt esė „Mes pabėgėliai“.

Visų pirma, nenorime, kad mus vadintų „pabėgėliais“. Mes patys save vadiname „atvykėliais“ arba „imigrantais“. […] Įprastai terminu „pabėgėlis“ vadinamas asmuo, priverstas ieškoti prieglobsčio dėl tam tikro poelgio ar išsakytos nuomonės politiniu klausimu. Taip, mums tikrai reikėjo ieškoti prieglobsčio svetur, tačiau nepadarėme nieko [blogo], o daugelis mūsų nė nesvajojo apie jokias radikalias politines pažiūras. Su mumis „pabėgėlio“ sąvoka pasikeitė. Dabar „pabėgėliais“ vadinami tie iš mūsų, kuriems nepasisekė, nes jie atkeliavo į naują šalį tuščiomis rankomis ir yra priversti kreiptis į pabėgėlių komitetus.

„Mes pabėgėliai“ yra vienas iš nedaugelio Arendt tekstų, kuriame ji, atrodo, atsiskleidžia ne tik kaip viešas, bet ir kaip privatus žmogus. Didžioji dalis esė parašyta iš pirmojo asmens daugiskaitos perspektyvos, todėl tai yra asmeninė mąstytojos istorija, bet taip pat ir aiškus savęs prisiskyrimas prie bendros, kolektyvinės tapatybės – Holokausto žiaurumus išgyvenančios žydų tautos. 

Svarbus yra ir esė pavadinimas. Matyt, pastebite, kad pavadinime trūksta žodžių sąsajos, galima netgi būtų galvoti apie gramatinę klaidą, tačiau nereikėtų skubėti, gramatiškai sakinys nėra klaidingas. Autorė originale „We Refugees“ tiesiog atsisako sujungti šiuos du žodžius tariniu „are“ (liet. esame), bet jungtis yra numanoma: ji tiesiogiai nepasakoma, taip stengiantis pabrėžti sudėtingą šių dviejų žodžių santykį. Atrodytų, kad Arendt buvimas pabėgėliu ir buvimas žydu vienu metu atrodo problemiškas.

Kodėl nenorima iškart tapatintis su „pabėgėlio“ sąvoka? Yra viena svari priežastis: atrodo, kad žmogų vadindami pabėgėliu jam priskiriame bejėgiškumą, tarsi jis būtų „atiduotas“ likimo (ar Dievo) malonei, o ne kurtųsi savo likimą pats. Kitaip tariant, buvimas pabėgėliu reiškia nesavanorišką pasitraukimą iš šalies, buvimą auka ir bejėgiu kitoje šalyje. 

Toks apibūdinimas Arendt vienu metu yra ir priimtinas, ir ne. Vėlesniuose darbuose jos noras suteikti veikiančiam subjektui kuo daugiau laisvės ir neleisti jam savęs paversti bejėge auka, atsiskleis kontroversiškai. Arendt „The New Yorker“ žurnalui rašydama apie Adolfo Eichmanno bylą Jeruzalėje imasi žydų organizacijų elgesio Holokausto metu kritikos. Anot jos, Holokaustas nebuvo tik nacių, tačiau taip pat ir žydų bendruomenių atsakomybė. Iš pažiūros atrodo, kad mąstytoja kaltina aukas. Tačiau taip nėra: ji supranta, kad aukomis laikomeji (ir patys taip apie save galvojantys asmenys) neturi pagrindo, noro ir jėgų priešintis, todėl, jos manymu, aukos vaidmens prisiėmimas yra žalingas. Atvykusieji žydai Amerikoje nenori būti tokiais laikomi, nes siekia vėl iš naujo kurti savo gyvenimą, o tam reikia būti laisvu, ryžtingu, tikinčiu laiminga ateitimi asmeniu. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka.

Nepaisydama to, Arendt šiame tekste dažnai kalba ir ironiškai. Matyt, labiausiai ironiškai Arendt žiūri į savo pačios ir savo tautiečių bėgimą nuo savęs. Autorės apibūdinami atvykėliai nenori būti vadinami „pabėgėliais“, nes vieninteliai to meto pabėgėliai yra žydai, o žydais jie nenori būti labiausiai. Juk ši tapatybė – buvo (tuo metu vis dar tebėra) jų pragaišties garantas. 

Arendt įžvelgia įdomų paradoksą – atvykusieji į svečią šalį prieglobsčio turi jausti troškimą iš naujo kurti savo gyvenimą, tačiau toks jausmas dažnai pareikalauja iš jų ištrinti didelę dalį savęs, t. y. savo šiurpinančią praeitį. 

[…] Tikrai labai stengėmės įrodinėdami kitiems, kad esame tiesiog paprasti imigrantai. Sakėme, jog išvykome į šalis, kurias patys laisva valia pasirinkome; neigėme, kad mūsų padėtis nors kiek susijusi su „vadinamąja žydų problema“. Taip, mes buvome „imigrantai“ ar „atvykėliai“, kurie paliko savo šalį dėl to, kad net ir geriausiu laiku ji mums gyventi nebetiko, arba dėl paprastų ekonominių priežasčių. Tiesiog norėjome sukurti savo gyvenimus iš naujo. Tik tiek. Tam, kad pradėtum gyvenimą iš naujo, turi būti stiprus ir optimistas. […] Mūsų optimizmas pasigėrėtinas netgi tada, kai patys apie save taip kalbame. […] Praradome namus, o jie reiškė kasdienio gyvenimo artimumą. Praradome savo profesijas, t. y. tikėjimą, kad galėtume būti kuo nors naudingi šiam pasauliui. Praradome savo kalbą, t. y. reakcijų natūralumą, kūno kalbos paprastumą, nuoširdžiai reiškiamus jausmus. Palikome savo giminaičius lenkiškuose getuose, mūsų geriausi draugai nužudyti koncentracijos stovyklose, o tai reiškia, kad mūsų privačiuose gyvenimuose atsirado plyšiai.

Arendt pasakojama asmeninė istorija veikia emociškai. Jos tapomas imigrantų (ar pabėgėlių) pasaulis atrodo vienišas, skurdus, atšiaurus tiems, kurie jame gyvena. Paprastos kasdienio žmogaus gyvenimo detalės išplėšia iš „pabėgėlio“ sąvokos abstraktumą ir verčia mus įsivaizduoti žmogų, kuris ne(be)turi aplinkinio pasaulio – visas naujasis pasaulis vienu metu jam yra ir visiškai svetimas, ir vienintelis galimas, t. y. vienintelis toks, kuriame įmanoma šio žmogaus egzistencija. Arendt kalba apie pabėgėlio prarastą (bendrą) pasaulį. Žmogus ištraukiamas iš visų jam pažįstamų fizinių aplinkybių, tačiau ir visi kiti ryšiai – emociniai ar intelektualiniai – eižėja. Visi privatūs ir politiniai ryšiai yra nutraukti, aplinkinės vietos svetimos, o įprasti veikimo būdai (gimtoji kalba, amatas, draugai, giminaičiai) nepasiekiami.

Žmogus yra socialus gyvūnas ir nutraukus socialinius ryšius jo gyvenimas apsunksta. Laikytis moralinių standartų kur kas lengviau esant visuomeniniame audinyje. Maža dalis žmonių yra pakankamai stiprūs, kad išsaugotų savo integralumą, jei jų socialinis, politinis ir teisinis statusas tampa sudėtingas. Neturėdami drąsos kovoti už mūsų socialinio ir teisinio statuso pakeitimą, stengiamės keisti savo tapatybę. Šis elgesys mums dar labiau pakenkia. Painiava, kurioje gyvename, iš dalies yra mūsų pačių kūrinys.

Nors Arendt knyga „Totalitarizmo ištakos“ pasirodys gerokai vėliau po karo, tačiau jau ir šioje trumpoje esė matomas totalitarinės struktūros paveiktas ir vis dar veikiamas žmogus. Netgi tada, kai Arendt apibūdinami imigrantai, perplaukę Atlantą, randa saugią savo gyvybei vietą, jie vis tiek negali „pabėgti“ nuo situacijos Europoje, nuo pasaulio, į kurį juos „įmetė“ Hitlerio režimas Vokietijoje. Jie vėl iš naujo turi pasaulį susikurti.

Arendt kalba apie užmarštį – atrodo, vienintelį būdą dorotis su vidine būsena: optimistiškai žiūrėti į ateitį, laukti laimingos pabaigos, kurtis naują pasaulį, o svarbiausia – ištrinti senąjį. Tačiau ši užmarštis turi kainą. Mąstytoja retoriškai klausia, ar užmiršusieji bent nakčia atsimena mirusius draugus, ar atsimena gimtąja kalba išmoktus ir pamėgtus eilėraščius?

Efektyviausias užmaršties būdas – vengti visų įmanomų aliuzijų į koncentracijos ar internavimo stovyklas, patirtas beveik visose Europos valstybėse. Šių dalykų paminėjimas gali būti palaikytas pesimizmu ar pasitikėjimo naująja tėvyne stoka. Taip pat – kiek gi kartų mums sakė, kad niekas nenori šito klausytis: pragaras juk nebėra religinis įsitikinimas ar fantazija, o kažkas tikro – kaip kad namai, akmenys ar medžiai. Pasirodo, niekas nenori girdėti, jog šiuolaikinė istorija sukūrė visiškai naują žmogų – tokį, kurį į koncentracijos stovyklas patupdo jo priešai, o į internavimo – jo draugai.

Užmarštis Arendt netenkina dėl paprastos priežastis: ji nesuteikia jokio aiškesnio pagrindo tolesnei būčiai. Autorė ironiškai pasakoja istoriją apie berlynietį poną Coheną, kuris visą gyvenimą buvo „šimtaspenkiasdešimtprocentinis“ vokietis. Prieš karą pabėgęs į Prahą tapo tokiu pat grynuoliu čeku, o vėliau – prancūzu. Arendt mato tokio gyvenimo pavojų, nes tokia tapatybė nėra stipri, galbūt netgi pavojinga – ji tik keičiasi ir nesuteikia tvirto moralinio pagrindo priimti sprendimus, o puolant – gintis. Tokiu būdu prarandami ištisi pasauliai. 

Kuo mažiau esame laisvi nuspręsti, kas esame ir kaip norėtume gyventi, tuo labiau apsimetinėjame, slepiame faktus ir vaidiname. Mus išvarė iš Vokietijos dėl to, kad buvome žydai, o vos tik kirtome Prancūzijos sieną tapome „boches“ (taip prancūzai žeminamai vadino vokiečius – vert. past.). […] Per šiuos septynerius metus vaidinome, kad stengiamės būti prancūzais, gerais būsimais piliečiais. Tačiau karui prasidėjus vis tiek buvome uždaryti į stovyklas kaip „boches“. Kai kurie iš mūsų taip stengėsi tapti ištikimais prancūzais, kad netgi nekritikavo prancūzų vyriausybės sprendimų – skelbė, kad teisinga mus uždaryti į internavimo stovyklas […]

Arendt ironiškai žiūri ne tik į savo tautos lengvą tapatybės keitimo „procedūrą“, tačiau ir į priimančios šalies nepamatuotus lūkesčius, nenorą suvokti, kad atvykę naujakuriai gali turėti kitokią nei jie tapatybę. Šis mechanizmas veikia abipusiai: šalys tikisi kuo sklandesnio integracijos proceso, o štai „pabėgėliai“, žinodami šiuos lūkesčius ir būdami dėkingi už pabėgimą iš mirties, juos vykdo. 

Nepaisydami to, kai tik buvome išgelbėti – o daugelis mūsų buvo išgelbėti ne vieną kartą – pradėjome savo naujus gyvenimus ir stengėmės kaip įmanoma atidžiau klausyti mūsų gelbėtojų perduotų gerų patarimų. Mums sakė, kad pamirštume. Ir mes pamiršome greičiau, nei kas galėtų įsivaizduoti. Mums draugiškai buvo priminta, kad mūsų naujoji šalis taps naujaisiais namais. […] Patys optimistiškiausi iš mūsų netgi sakė, jog jų ankstesnis gyvenimas praėjo tarsi nesąmoninga patirtis tremtyje, o jų naujoji šalis pagaliau parodė, kaip atrodo tikrieji namai. Žinoma, kartais priešinamės, kai liepiama pamiršti savo buvusius amatus; taip pat sunku išmesti savo ankstesnius idealus, kai mūsų socialinei vertei kyla pavojus. Dėl kalbos jokių sunkumų neiškyla: praėjus metams optimistai jau yra įsitikinę, kad angliškai kalba ne prasčiau nei savo gimtąja kalba, o po dvejų metų prisiekia angliškai kalbantys geriau nei bet kuria kita kalba – vokiečių kalbą jie beveik užmiršę.

Nors Antrojo pasaulinio karo patirtys laikui bėgant nutolo nuo mūs, tačiau mąstytojos aprašyti universalūs patirties mechanizmai atrodo aktualūs ir veikiantys šiandien. Dar labiau – bent šiek tiek padedantys suvokti Lietuvoje esančių svetimšalių, bėgusių iš savo šalies, būseną.

Arendt bando nusakyti žmogaus, praradusio savo namus ir pasaulį, sąmonės būklę. Ji nėra vienareikšmiška: tiek iš jo paties, tiek iš priimančios valstybės perspektyvos. Autorė taip pat stengiasi padėti įsiklausyti į vidinį balsą žmogaus, kuris turi atiduoti daugybę dalykų tam, kad išgyventų, pritaptų ir gyventų. Galiausiai – pasiliktų bent dalelę savęs sau.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka.

Prieš keletą metų viename iš Berlyno pabėgėlių centrų su drauge pilstėme sriubą, dėliojome daržoves į lėkštes, pilstėme arbatą į stiklines. Vietiniai berlyniečiai ir miesto svečiai skatinami prisidėti prie pabėgėlių centrų veiklos – savanoriauti. Mane viskas šiek tiek stebino: tikėjausi atrasti daugiau skurdo ir nepritekliaus. Tikrovė buvo kiek kitokia. Jauni vaikinai nuolat aplink lakstė klausydamėsi muzikos išmaniuosiuose telefonuose. Pyktelėjau – mano įsivaizdavimas apie pabėgėlio gyvenimą buvo kitoks, laikiau išmaniuosius telefonus ir muzikos klausymą tikrų tikriausia prabangos preke, kurios ten būti neturėjo. Tačiau tik dabar suprantu, kas iš tiesų buvo jų telefonuose.

Tie visi prarasti pasauliai.