Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Buvo toks vaikinas. Vytautas vardu. Gyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Gyveno valstybėje, kuri vadinosi „Lietuvos SSSR“, hipiavo, maištavo prieš sovietinį režimą. Po Kalantos susideginimo (1972 m.), pradėjo maištauti jau atvirai, tapo režimo priešu. Už tai buvo nubaustas – išsiųstas į Sovietinę armiją (ten tarnavo kaip koks caro laikų rekrūtas – mažiausiai septynerius metus), kur ir žuvo – Afganistano kare (kuris prasidėjo 1979 m.) .

Įdomu: jeigu tokio pobūdžio žiniomis šiandieniai abiturientai sužibėtų per valstybinį istorijos egzaminą – praslystų, ar ne?

„Laisvės kaina. Sąjūdis“ – savotiškos lietuviškų istorinių serialų franšizės ketvirtoji dalis. Gal tiksliau – ketvirtasis sezonas, kurio jau pirmosios dvi serijos (epizodai!) sulaukė daugiau viešo pasipiktinimo, nei visi trys prieš tai buvę sezonai kartu sudėjus. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (tapusio ketvirtąja „Laisvės kainos“ auka) patriarchas prof. Landsbergis (beje, irgi Vytautas – kaži ar atsitiktinai?) viešai pasipiktino serialu ir konstatavo, „jog seniau tai vadindavom chaltūra“. Taip pat profesorius pažadėjo serialo daugiau nebežiūrėti. Užteko dviejų serijų iš numatytų dvylikos – ir asmenybė, su kurios vardu absoliuti dauguma gatvėje pakalbintų žmonių susietų Sąjūdį, viešai nusisuka nuo serialo, kurį sekmadienio vakarais (pačiu vertingiausiu eterio laiku!) rodo Lietuvos televizija, visuomeninis transliuotojas.

Pikti liežuviai pliaukštų – gi čia Landsbergis, matyt, netinkamai buvo pavaizduotas ir širsta. Neabejoju, jog bus tokių nuomonių. Ir dargi neabejoju, kad tai sakys tie, kurie nerado savyje jėgų peržiūrėti pirmąsias dvi (tiek kol kas pasirodė) „Sąjūdžio“ serijas. Nes jei būtų radę jėgų, pamatytų, kad kol kas nei Landsbergio, nei paties Sąjūdžio – nė kvapo. Kol kas – „Laisvės kaina. Šnipų žaidimai“. 

Maskva, aukšto KGB viršininko kabinetas. Viršininkas instruktuoja savo pavaldinį: Lietuvoje (kuri ekrane rodomuose dokumentuose vadinama „Lietuvos SSSR“ – matyt, autoriai patingėjo pasigilinti, ką tas trumpinys reiškia ir kad turėtų būti tik dvi „S“) suvešėjo prakeikti nacionalistai, formuojasi prieš sovietinį režimą nukreipta Lietuvos patriotų organizacija. Pagrindinis aukšto KGB vadovo rūpestis – kaip iš kažkokio Žalimo namų paimti laišką su išskirtinai svarbia informacija, susijusia su minėtais pogrindininkais. Tam sugalvojama unikali operatyvinė kombinacija: pasirodo, jog to paties KGB viršininko asmeninis vairuotojas lietuvis Juozas yra ste-bė-ti-nai panašus į kadaise Afganistane žuvusį Vytautą (kuris buvo Eglės, patriotinės organizacijos vadovės, mylimasis), tiesiog vienas prie vieno – kaip du lašai. Ir net ne broliai, ir ne giminės (1970 m. Lietuvos kino studijoje, beje, buvo sukurtas vienas šlykščiausių ir labiausiai prosovietinių lietuviškų filmų – „Vyrų vasara“, kur panaudotas „sukeistų brolių antagonistų“ motyvas). Juozas (KGB viršininko vairuotojas) priverčiamas apsimesti Vytautu (prieš dešimtį metų žuvusiu Afganistane), susisiekti su Egle, Žalimo sekretore, įgauti jos pasitikėjimą ir pavogti svarbius dokumentus. Operacija prasideda...

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

„Istorija yra labai paprasta. Į Lietuvą atvežtame karste per klaidą buvo kito kareivio kūnas“, – instruktuoja (kuria legendą) Juozą kitas KGB karininkas. „Ne, istorija tikrai nėra labai paprasta!“ – įsivaizduoju sakant populiarų videoblogerį Paulių Mykolaitį (žinomą kaip Paul de Miko). Ne, istorija tikrai nėra labai paprasta. Jei KGB būtų reikėję gauti kažkokį pogrindinės organizacijos (kol kas neaišku, ką ta organizacija nuveikė ir kuo ji tokia grėsminga, kad net Lubianka ja susirūpino) dokumentą, tai jiems užtektų tiesiog padaryti oficialią kratą. Ir viskas. Na, gerai, galbūt tas Žalimas – kažkoks gerbtinas veikėjas: tada KGB reikėtų padaryti konspiracinę kratą – irgi nesunku. Ir viskas, dokumentas būtų jų rankose. Ir jokių kombinacijų su karstais ir iš numirusių prisikėlusiais vytautais. Beje, Juozas (kuris apsimeta Vytautu) įgauna Eglės pasitikėjimą (tarytum paskutinį kartą Vytautą ji būtų mačiusi, kai jai buvo dveji metukai, o pagal įmantrų scenarijų, Vytautas kadaise buvo jos mylimasis!) ir prasmunka į Žalimų butą. Ten su prožektoriumi klaidžioja ieškodamas slaptojo dokumento, apšviečia knygų lentyną (kurioje puikuojasi 1991 m. išleisti „Ešelonų broliai“ – tremtinių ir politinių kalinių atsiminimai) ir dokumentą galiausiai randa. Kokie kvaili gi buvo tie kagėbistai, kiek daug pastangų jiems reikėjo dėl vieno menko popierėlio… 

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Gal nuskambės paradoksaliai, bet, nepaisant pastovaus logikos šlubavimo, serialą „Laisvės kaina. Sąjūdis“ galima žiūrėti. Jei gyvenčiau Paragvajuje ir nieko nebūčiau girdėjęs apie Lietuvą. Siužetas iš principo nėra blogas, tikrai galima rasti mažiau logiškų filmų, kurie vėliau tapo žinomi ir mėgstami. Kai kurie aktoriai ir jų vaidyba – netgi malonūs akiai: senas geras Vidas Petkevičius ar jauna ir talentinga Agnė Šiaulytė, prieš kelerius metus baigusi istorijos studijas Vilniaus universitete. Bėda ta, kad „Laisvės kaina“ pretenduoja į santykį su istorija, Lietuvos istorija. „Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“, – skelbiama kiekvienos serijos pradžioje. Filme nesiremiama istoriniais faktais – į juos atsiremiama, jie nugriaunami ir sutrypiami. „Laisvės kainos“ kūrėjams istorija (beje, Lietuvos) – įdomių faktų kratinys, kurį galima laisvai interpretuoti ir kuriuo galima iliustruoti kokią nors skystą, melodramatišką istoriją, sekmadienio vakarais suburiančią ištikimą auditoriją.

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Serialo „Laisvės kaina. Sąjūdis“ stop kadras / LRT nuotrauka

Kadaise, kai „Laisvės kaina“ dar tekalbėjo apie tarpukario Lietuvą, juokavau, kad greičiausiai serialas sulauks sėkmės ir bus antras sezonas – ko gero, apie partizanus. Kai pasirodė antras sezonas „Laisvės kaina. Partizanai“ nebebuvo juokinga. Tikėjausi, kad jau viskas. Kai sužinojau apie „Laisvės kaina. Disidentai“ juokelis, kad turbūt bus ir „Laisvės kaina. Sąjūdis“, buvo liūdnokas. Laikas parodė, kad tai net ne juokelis, o realybė, finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. O kas bus po „Sąjūdžio“? „Laisvės kaina. Prichvatizacija“? „Laisvės kaina. Apkalta“? „Laisvės kaina. Ko nori mergaitė?“ Kuris Lietuvos istorijos epizodas bus kita „Laisvės kainos“ kūrėjų auka? Kuriam kitam laikotarpiui leisime atsidurti kičo meistrų, arba, kaip profesorius Landsbergis pasakytų, chaltūrininkų rankose?

O gal laikas tam padaryti galą? Gal laikas bruzdėti ir paraginti visuomeninį transliuotoją šiek tiek susimąstyti, ką savo eteryje transliuoja sekmadienio vakarais? Ar tai kokybiška? Jei „Laisvės kaina. Sąjūdis“ nustotų būti rodomas nesulaukus visų dvylikos serijų, galbūt tai būtų įrodymas, kad Lietuvos visuomenė dar nėra vien sėdmaišiuose paskendę instagramo influenceriai. Galbūt tai būtų įrodymas, kad Lietuvos visuomenė dar turi parako – tos tikrojo, nesumeluoto ir nesukičinto Sąjūdžio dvasios?