1941 m. sukilėliai Utenos apskrityje. Šaltinis: Utenos kraštotyros muziejus

Minimas 1941 metais įvykęs Birželio sukilimas – lietuvių bandymas nuplauti 1940 metų pasidavimo be kovos gėdą, kuris galiausiai pasibaigė kita – nacistinės Vokietijos okupacija. Apie šio įvykio reikšmę ir sudėtingas dilemas, su kuriomis susidūrė jo vadai, pokalbis su istoriku SIMONU JAZAVITA.

Kokią realią įtaką turėjo sukilimas? Juk galų gale vieną okupantą pakeitė kitas. Ar reikėtų jį vertinti kaip labiau simbolinį veiksmą?

Pirma, svarbu paminėti moralinę sukilimo reikšmę. Per paskutinius kelerius tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės metus – trys skirtingų valstybių ultimatumai, visi jie yra priimami, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, lietuvių tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Net ir po pralaimėjimo pasipriešinęs žmogus paprastai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo, reikalaujant užmegzti diplomatinius santykius ir taip tarsi de facto pripažinti Vilnių Lenkijai, pasekmės nebuvo labai skaudžios – oficialiai net nereikalaujama atsižadėti Vilniaus, nors daugelis žmonių tai priėmė butent taip. Vokiečių ultimatumas dėl Klaipėdos krašto atidavimo jau skaudesnis, jis reikalauja dalies Lietuvos teritorijos. Skaudi ir 1940 metų sovietinė okupacija, nes ultimatumą pateikia valstybė, iš kurios ko nors panašaus buvo mažiausiai tikėtasi. Tarpukariu SSRS tradiciškai buvo laikoma mūsų sąjungininke – tai vienintelė valstybė, kuri Vilnių oficialiai pripažino Lietuvai – ir staiga toks netikėtas smūgis.

Net po Raudonosios armijos įgulų įvedimo iš pradžių tai nelaikoma siaubinga tragedija – ginsimės nuo Vokietijos, kuri tikrai kelia grėsmę visai Europai. Bet kas nutiko? Buvo naikinama valstybės sankloda, prasidėjo teroras, šalinami tautiniai, religiniai simboliai, atsirado nuosavybės draudimų, apribojimų ūkininkams, žmonėms, kurių Lietuvoje daug. Visa tai – didžiulis skausmas. Galų gale – trėmimai. Visa tai sukūrė tarp žmonių tiksinčios ir galų gale sprogusios bombos efektą. Sukilimo buvo laukta.

Joniškėlio sukilėlių būrys. Šaltinis: LYA

Yra toks įvaizdis, kad 1941 metais lietuviai išskėstomis rankomis pasitiko vokiečius kaip išvaduotojus. Kiek toks įvaizdis pagrįstas?

Kalbėdami apie istorinius įvykius retrospektyviai, kartais pamirštame, kad tuometiniai žmonės nežinojo, kas bus toliau – kokių veiksmų imsis vokiečiai, apie holokaustą, karo belaisvių marinimą badu, griežtas bausmes pasipriešinusiems gyventojams. Nors buvo gandų apie tai, kas vyksta Vokietijoje, bet Lietuvos spauda tuo metu buvo stipriai cenzūruojama, atvirai rašyti nebuvo galima.

Į vokiečius žiūrėta dvejopai. Iš vienos pusės, visuomenė dar puikiai prisiminė kaizerinės Vokietijos okupacijos laikus Pirmojo pasaulinio karo metais, kai lietuviai buvo varginami dideliais mokesčiais, buvo masiškai kertami miškai, įvesta daug suvaržymų kiekvienam žmogui, ypač ūkininkui. Be to, tapatybei buvo labai svarbus kovos su kryžiuočiais – vokiečių ordinu – naratyvas. Galų gale nuo pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietija kėlė Lietuvai tikrai didelių problemų: Vokietijos ekonominė blokada Lietuvai dėl nacių teismo, vadinamoji „Žąsų krizė“, po to – Klaipėdos krašto prisijungimas. Lietuva nedalyvavo Vasaros olimpiadoje 1936 metais Berlyne, kai visos pasaulio šalys rodė Vokietijai pripažinimą ir pagarbą. Taigi, požiūris į vokiečius nebuvo labai teigiamas.

Simonas Jazavita. Asmeninio albumo nuotrauka

Kita vertus, nemažai inteligentų studijavo Vokietijos universitetuose. Vokietija vis tiek buvo laikoma Europos civilizacijos kraštu, ypač po 1940 metų okupacijos tai buvo gana geras įvaizdis, palyginti su sovietais.Vyresnio amžiaus žmonės prisimena: apiplyšę, nuskurę, griežtai vienas ant kito šaukiantys Raudonosios armijos kariai pavydžiai žiūri į Lietuvos gyventojus, plėšikauja, o vokiečių kareiviai – tvarkingi, gražiai apsiskutę, dažnas turi puikų naują dviratį, dėvi gražią Hugo Boss uniformą, kokiam nors vaikui gal net duoda šokolado. Tie, kurie domisi tais įvykiais, yra girdėję nemažai tokių istorijų. Be to, vokiečiai atėjo iš karto po pirmųjų trėmimų, kai žmonės Lietuvoje buvo be galo įskaudinti – ateini į darbą ar mokyklą ir matai, kad kas trečio ar kas ketvirto kaimyno tiesiog nėra. Tai tikrai padaro slogų įspūdį. Žmonės bendrauja tarp savo giminių, kurios yra didelės, girdi, kad išvežė kokį giminaitį, kaimyną ar draugą. Tai sukelia tokią bendrą „bet kas, tik ne sovietai“ nuotaiką.

Kiek aš rinkau informacijos, susidaro toks vaizdas, kad vokiečiai buvo priimami tikrai džiugiai. Bet ar galime dėl to smerkti žmones? Oksfordo universiteto mokslininkė Anna Reid, parašiusi knygą apie Leningrado blokadą, mini tokį faktą, kad vietiniai žydai manė, kad ateinantys vokiečiai jiems grėsmės nekelia, nes kalbos apie persekiojimus greičiausiai yra sovietinė propaganda. Esą vokiečiai – civilizuota, kultūringa tauta, jei girdėti kažkokių gandų apie persekiojimus – greičiausiai tai mūsų valdžios gąsdinimai. Taigi, niekas gerai nežinojo, kas tikrai yra tiesa, o kas – melas. O prieš tai Lietuva susidūrė su trumpa, bet labai represyvia sovietų okupacija. Tad gėlės vokiečiams yra euforijos išraiška, nes pasibaigė sovietinės represijos. Kas bus toliau – niekas nežinojo.

Leonidas Donskis yra rašęs, kad, nepaisant to, jog Birželio sukilimas buvo „psichologinė ir politinė būtinybė“, dalis jo greitai nuėjo pačiu blogiausiu keliu ir paskatino holokaustą. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

Negalėčiau visiškai pritarti tokiai pozicijai. Žinoma, suprantu ją, bet, gilinantis į to laikmečio įvykius, man susidarė kiek kitoks įspūdis. Visų pirma, to meto visuomenė buvo labai nevienalytė, tačiau sukilimas suvienijo labai daug įvairių žmonių. Atėjus vokiečiams, vien dėl sovietų išvijimo kilo masinė ekstazė tarp labai skirtingų žmonių. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška, gerai žinomas kaip kairiųjų pažiūrų žmogus, „Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti“ ilgametis pirmininkas, ne kartą važiavęs į Sovietų Sąjungą, kaip teigia liudininkai, paskutiniais mėnesiais prieš Vokietijos ir SSRS karą kalbėjo: „Bombos, bombos, kad tik greičiau, greičiau.“ Jis laukė vokiečių puolimo, nors tikrai nebuvo hitlerinės Vokietijos mylėtojas.

Buvo ir tokių, kurie ilgą laiką simpatizavo vokiečiams ar „griežtos rankos“ politikai (tarpukariu dažniau tapatinamai su Italija nei su Vokietija). Jų buvo tiek tarp voldemarininkų, tiek tarp jaunųjų tautininkų, tiek tarp jaunųjų krikščionių demokratų. Iš tų, kurie ėmė artimiau bendradarbiauti su vokiečiais, dauguma buvo voldemarininkų grupės žmonės, kurie dažnu atveju norėjo griežtesnio režimo nei Smetonos, kuris jiems buvo pernelyg „minkštas“, o Vokietija atrodė pakankamai geras pavyzdys. Tai, pavyzdžiui, aviacijos karininkai – drąsūs, kategoriški žmonės, kurie nebijojo iššūkių, nebijojo rizikuoti, nebijojo, jei bus reikalas, mirti – toks psichologinis tipas. Iš kitos pusės, ir labai daug reikalaudavo iš kitų, jei kas nors ne taip, kaip jie nori, jie labai pykdavo.

Kita vertus, esu radęs įdomų Stasio Šalkauskio, tuometinio VDU rektoriaus, dar 1939 metų lapkritį parengtą atsišaukimą, kuriame jis pasisakė prieš segregaciją – atskirus suolus žydams universitete (tokia tvarka buvo Vilniaus universitete, kol Vilnius priklausė Lenkijai). Jis buvo kategoriškas: tauta, kuri puoselėja antisemitizmą, pirmiausia kenkia sau. Tie, kuriems autoritetas buvo Šalkauskis, negalėjo į tai neįsiklausyti, net jei ir simpatizavo autoritariniams režimams.

Birželio sukilimą palaikė labai daug įvairių žmonių. Ir labai radikalių, kurių tikslas buvo atkeršyti visiems, kas kolaboravo su sovietais. Kitiems sukilime buvo svarbiausia, kad Lietuva būtų išvaduota. Sakyti, kad sukilimas nuėjo žydų naikinimo keliu, būtų, mano galva, stiprus spalvų sutirštinimas. Taip, dalis žmonių, dalyvavusių sukilime, po to susidėjo su vokiečiais, dalis norėjo pasipriešinti okupantams tokiomis priemonėmis, kokias turėjo. Manau, tai yra tipiška ne tik Lietuvai, bet ir daugeliu panašių atvejų, kai vyksta tokie dideli, visuomenę įtraukiantys įvykiai kaip Birželio sukilimas.

Vokiečių kariai Kaune 1941 metų birželį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Pagrindinis sukilimo organizatorius Kazys Škirpa dažnai kaltinamas antisemitizmu ir kolaboravimu su naciais. Ar jis buvo kolaborantas? Ar buvo antisemitas?

Kazys Škirpa yra žinomas ne tik dėl to, bet ir dėl kitų savo pasiekimų: pirmasis užsirašė į Lietuvos karius-savanorius ir, būdamas 23 metų, Vilniuje, Gedimino bokšte, iškėlė trispalvę. Jis taip pat baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje ir labai daug dėmesio skyrė istorijai, ypač mažų tautų ir valstybių kovai su didesnėmis – daug skaitė apie airių kovą su britais, apie graikų kovą su turkais. Jis puikiai suprato Lietuvos dydį ir jos galimybes prireikus kovoti su kaimynais. Kadangi dėl Vilniaus svarbiausias tarpukario Lietuvos priešas buvo Lenkija, Škirpa mąstė apie tai, kaip būtų galima sulaukti didesnių valstybių pagalbos. Jo suformuluotoje generalinio štabo koncepcijoje buvo parašyta: „Privedimas Lietuvos, prie izoliuoto – atskiro konflikto su Lenkija, kuri yra daugiau negu dešimteriopai už mus stipresnė, būtų tokia avantiūra, kurios būsimos mūsų tautos kartos ir istorija mums niekada negalėtų atleisti.“ 1926 metais jis aktyviai dirbo su sovietais, manydamas, kad tai kaimynas, kuris dėl savų interesų galėtų ateiti į pagalbą lietuviams. Vėliau jis pradėjo dirbti Vokietijoje ir bandė užtikrinti Vokietijos pagalbą. 1939 metų rugsėjį Škirpa norėjo susigrąžinti Vilnių, pasinaudodamas tuo, kad Vokietija puolė Lenkiją. 1941 metais jis vėl norėjo pasinaudoti Vokietija, tik šį kartą prieš Sovietų Sąjungą. Pasižiūrėjus į dabartį, akivaizdu, kad Lietuva, suprasdama savo valstybės dydį, taip pat planuoja gintis, pasiremdama NATO sąjungininkių, ypač JAV, pagalba. Taigi dabartiniuose dokumentuose, manau, rastume tikrai panašių teiginių.

Nemanau, kad jį galima vadinti kolaborantu. Akivaizdu, kad jis pasipriešino visiems talkininkams, kurie siūlė neskelbti nepriklausomybės, be to, Škirpa aiškiai rodė vokiečiams, kad jam rūpi tik Lietuvos nepriklausomybė. Kai Škirpa ją paskelbė, gestapas jį izoliavo – į Lietuvą grįžti jam nebebuvo leista. Jis kategoriškai pasisakė prieš lietuviško SS legiono kūrimą. Kai buvo sukurta Vietinė rinktinė, netgi tuomet jis manė, kad generolų kompromisas yra netinkamas, ir jie nusileido vokiečiams nepagrįstai. Vėliau, 1944 metų vasario 5 dieną, visiems Vokietijos lyderiams Škirpa išsiuntė memorandumą, kuriame teigė, kad Vokietijai galas, Raudonoji armija artėja, Vokietijai reikia sąjungininkų, tad „duokite nepriklausomą Lietuvą, bus surinkta 200 000 karių, kurie stos į kovą su bolševizmu“. Galų gale tų pačių metų birželio 7 dieną, po to, kai į jo memorandumą neatrašė nei Hitleris, nei kiti aukšti Reicho vadai, jis išsiuntė jiems žiną, kad po Vietinės rinktinės išvaikymo Lietuvoje vyrauja „anglofilinės nuotaikos“, ragino pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, primindamas, kad „bolševikų pavojus yra realus“, ir siūlydamas Vokietijai pagaliau įsigyti dar vieną sąjungininką. Lietuviai, Škirpos nuomone, turi kariauti su bolševikais ne sukurdami SS legioną kaip estai ar latviai, bet turėdami savo kariuomenę ir valstybę, kuri pati nuspręstų bendradarbiavimo mastą. Geriausias pavyzdys būtų Suomijos valstybė, kuri aktyviai kariavo su bolševikais, tačiau netapo aklai vokiečių nurodymus vykdančia valstybe, išsaugojo suverenitetą, ko, deja, daugumai Europos šalių padaryti nepavyko. Po šių pareiškimų jis buvo suimtas gestapo tiesioginiu H. Himmlerio nurodymu. Vien tai galėtų parodyti, kad jo tikrai negalima laikyti kolaborantu. Po karo Škirpa nuvyko į amerikiečių ir britų štabus, klausdamas, ar jie turi prieš jį kokių nors parodymų, tačiau tiek amerikiečiai, tiek britai atsakė, kad nieko prieš jį neturi.

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Vienareikšmiškai pasakyti, ar Škirpa buvo antisemitas, – sunku. To tikrai nebuvo Škirpos veikloje iki karo. LAF atsišaukimuose, prie kurių rašymo daug prisidėjo Škirpa, buvo griežtų pasisakymų prieš žydus. Žinoma, į tai reikia žiūrėti suprantant kontekstą – viena vertus, jie turėjo laviruoti bandydami įtikti vokiečiams, kol valstybė buvo okupuota. Kita vertus, kadangi LAF kūrėsi po didelės kolektyvinės traumos, tad savo pareiškimuose dažnai kalbėjo labai kategoriškai, ten pasitaikė raginimų „atlietuvinti“ miestus, įmones, o tokie dalykai mums primena radikalų nacionalizmą. Kalbant apie antisemitines frazes LAF tekstuose, didžiausia klaida buvo žydo-bolševiko mito palaikymas, akcentuojant, kad visus bolševikų darbus noriai palaiko žydai, tai buvo klaidinga ir sukėlė tragiškų pasekmių, galbūt ir įkvėpė kai kuriuos žmones, kurie laikė Škirpą autoritetu, prisidėti prie nusikaltimų žmonijai. Problemiškiausias yra dokumentas, kalbantis apie svetingumo žydų mažumai atšaukimą. Be abejo, tai yra juoda dėmė, kurią reikia vertinti blaiviai ir jos neignoruoti, net ir matant visą sudėtingą kontekstą.

Galima rasti įvairių karo metais rašytų laiškų, ne tik Škirpos, bet ir kitų to meto politinių veikėjų, kur neigiamai atsiliepiama apie žydus, pavyzdžiui, jo mintys: „Nors sovietai ir mūsiškiai tautos išdavikai, žydų labai padedami, dar neilgai Lietuvoje šeimininkauja, bet jau suspėjo įgristi visiems mūsų tautos sluoksniams.“ Iš vienos pusės, tai sukelia pasipiktinimą – kam reikėjo taip rašyti, matyt, jei taip rašoma privačiuose laiškuose, tos nuostatos buvo nuoširdžios.

Kita vertus, privatus laiškas yra vieta, kur žmonės išreiškia emocijas, pasipiktinimą ir šiuos žodžius reikėtų suprasti tam tikrame kontekste. Kalbant su kai kuriais kitais žmonėmis, vartojamas tiesiog terminas bolševikas. Žydai prisimenami, bet tame konstekste, kad neva jie tik talkina bolševikams, nėra to, kas būdinga nacistinės Vokietijos ideologijai, kur dažnai terminas „bolševikas“, dingsta ir kartais lieka tiesiog žodis „žydas“. Nežinau, ar nenoras matyti sudėtingesnio paveikslo buvo sąmoningas, turint galvoje, kad net ir Škirpos „Sukilime“ yra ne vienas atvejis, kai kalbama apie NKVD suimtą žydų tautybės asmenį – tai turėtų rodyti, kad Škirpa suprato, jog ne visi žydai talkina sovietams, kad daugelis jų irgi nukenčia nuo represijų. Pats Škirpa, po karo sulaukęs kaltinimų iš JAV lietuvių komunistų, gynėsi, kad kad tokiuose dalykuose niekada negalėjo dalyvauti, nes „savo pasaulėžiūra yra priešingas bet kokiems pogromams“, be to, jis nieko nežinojo apie žydų naikinimą, kai buvo rašomi LAF tekstai, teigia, kad apie žydų išžudymą sužinojęs 1942 m. pradžioje, o kaltininkais laiko vokiečius, kurie norėjo žydų turto ir germanizuoti miestus. Iš vienos pusės, taip – jo gestapas net neleido vykti į Lietuvą, jis liko izoliuotas Vokietijoje, tad nieko pakeisti negalėjo.

Antra vertus, Škirpa buvo geras Vokietijos ekspertas, tad puikiai žinojo, kokia šios šalies ideologija. Jis turėjo didelį autoritetą Lietuvoje likusiam pogrindžiui ir galėjo bandyti daryti jam įtaką. Vis dėlto jis naiviai tikėjosi, kad, patyrę pirmus pralaimėjimus fronte, vokiečiai taps sukalbamesni. Išties holokaustas prasidėjo jau po įsiveržimo į SSRS, iki tol niekas negalėjo įsivaizduoti, kad būtų galima tiesiog išnaikinti visą tautą. Labai gaila, kad, be minėto kuklaus pavyzdžio, nėra išlikusios jokios atviros Škirpos refleksijos tuo klausimu – nei kad tai buvo tragiški įvykiai, kad jis bandė ar nebandė ką nors dėl to daryti – su žydų naikinimu susiję įvykiai jo raštuose tiesiai neįvardinami.

Dalis Škirpos idėjoms 1941 m. pritarusių žmonių, pavyzdžiui, jo sekretorius Antanas Valiukėnas ar diplomatas Edvardas Turauskas vėliau ieškojo būdų padėti žydams, išgirdę, kad tokią veiklą vykdo Lenkijos pasiuntinybė Šveicarijoje, su kuria jie palaikė kontaktus. Tačiau pats Škirpa visą gyvenimą buvo įsitikinęs, kad JAV ir Didžioji Britanija niekaip negali padėti Lietuvai, jis toliau vylėsi norom nenorom ieškoti bendradarbiavimo su Vokietija galimybių. Net prieš mirtį, 8-ajame dešimtmetyje, jis džiaugėsi girdėdamas apie Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymą, vylėsi, kad Europos šalys glaudžiau bendradarbiaus, o atėjus laikui tarp jų atsiras vietos ir Lietuvai. Jis džiaugėsi, kad Konrado Adenauerio vyriausybė pakeitė nacius, vylėsi, kad su demokratine Vokietija bus daug lengviau sugyventi. Todėl net šiurkštūs jo pasisakymai dažnai padiktuoti ne ideologinių, o geopolitinių priežasčių, kategoriško tikėjimo savuoju teisumu. Todėl, nors tyrimus šia tema tęsti prasminga, bijau, kad į šį sudėtingą ir liūdną klausimą mes niekada neatsakysime iki galo.