Gyvūnų laiminimas prie Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Valdonės Riaukaitės nuotrauka

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bendruomenė, vadovaujama kun. kan. Viktoro Ačo, atsiliepdama į popiežiaus Pranciškaus raginimą „neužmiršti savo tautos šaknų ir prisiminti praeitį“, susidomėjo savo bažnyčios istorija.

Praėjusios vasaros pradžioje paminėjome savo bažnyčios pastatymo jubiliejų. Šventės išvakarėse klebonas V. Ačas prakalbo apie Telšių vyskupo sprendimą leisti kun. Nikodemui Juozapui Petkui Priekulėje statyti katalikų bažnyčią. Šis sprendimas pakeitė gyvenimo ritmą miestelyje, kuris tuo metu buvo labiau evangeliškas nei katalikiškas. 1938 m. liepos 3 dieną šis Telšių vyskupijos paskirtas kunigas pašventino naujai pastatytą bažnyčią. Šiandien parapijiečiai džiaugiasi savo 80-mete bažnyčia, kuri yra jauna, šviesi ir jauki. Tos pačios vasaros pabaigoje laukė dar vienas siurprizas. Netikėtas apsilankymas Rubikų miestelyje (Mažeikių rajonas) prasidėjo Šv. Roko bažnyčios šventoriuje smagiu paplepėjimu su čia triūsiančia močiute. Atviravome apie gėles, augančias šventoriuje, jaukią bažnytėlę, nedidelę bet vieningą parapiją ir apie tai, kad bažnyčią šventino kunigas Nikodemas Petkus. Tai nebuvo naujiena, bet suskambėjo labai jautriai… Parapijietė žino bažnyčią šventinusio kunigo pavardę. Ir dar močiutė prasitarė, kad čia buvo šito kunigo giminaičiai. To tikrai nesitikėjome.

Prasidėjo telefoninis bendravimas su Algimantu Norkumi, kurio prosenelis Vincas Norkus buvo vedęs kunigo Nikodemo Petkaus seserį Joaną Petkutę. Jų mama Joana Juzumaitė-Petkienė buvo garsių Juzumų sesuo. Šioje šeimoje užaugo trys broliai kunigai: Tadas, Vincentas ir Antanas. Ketvirtas brolis Juozapas buvo gydytojas, chirurgas. Kalbant su p. Algimantu paaiškėjo, kad buvo suplanuota, jog kunigas N. Petkus finansuos Algimanto tėvo Bronislovo išsilavinimą ir kad jis ateityje taps dar vienu kunigu šitoje šaunioje giminėje. Deja, tai taip ir liko tik planas ar svajonė.

Procesija per šv. Antano atlaidus. Valdonės Riaukaitės nuotrauka

Šiemet Šv. Antano Paduviečio atlaidų išvakarėse Algimantas Norkus svečiavosi Priekulėje. Prieš keliolika metų Algimanto smalsumas buvo atvedęs jį į Priekulę. Tada jis apsilankė tik klebonijoje, susitiko su čia tarnavusiu kunigu (tikriausiai tai buvo a. a. L. Serapinas), bet, nedrąsiai paklausus apie kun. N. Petkų, šios šventovės statytoją, deja, atsakymo neišgirdo. Nenuostabu, kad tada niekas nežinojo, o gal ir tiesiog neturėjo laiko pasidomėti, kas gi buvo atsakingas už bažnyčios statybą. Algimantas yra atidžiai išstudijavęs savo giminės genealoginį medį ir mielai pasidalino prisiminimais apie kun. Nikodemą Juozapą Petkų, jų giminėje perduodamus iš kartos į kartą. Tiesa, dėl sovietmečiu tvyrojusio nesaugumo ir baimės buvo sudegintos visos nuotraukose, kuriose buvo užfiksuotas jų giminaitis kunigas. Pavyko išsaugoti tik vieną paveikslą, nutapytą nežinomo autoriaus, kuriame pavaizduotas kun. N. Petkus, vilkintis kunigo rūbais ir rankoje laikantis maldaknygę. Giminaičiams tvarkant sodybą, kurią pasistatė ir puoselėjo kun. N. Petkus, netikėtai visiems buvo surastas šitas paveikslas – gerokai apgadintas laiko, drėgmės ir dulkių. Dabar šis restauruotas paveikslas kabo ant sodyboje esančio didžiojo kambario sienos. Smagu, kad šio paveikslo kopiją Algimantas padovanojo Priekulės bažnyčios parapijai. Kun. kan. Viktoras Ačas iš karto rado vietą, kur tą netikėtą dovaną pakabinti – ji turi kabėti šalia didžiojo altoriaus.

Algimanto senelis kaip savanoris gavo žemės Telšių rajone ir pradėjo čia kurti savo šeimos gyvenimą. Algimantas pasakojo, kad jo giminės žmonės ne kartą girdėjo artimuosius porinant, kad kunigas į šią visų mylimą sodybą atvažiuodavo mašina, jos jis nevairuodavo, bet jį atveždavo vairuotojas. Tik įėjęs vidun nusivilkdavo sutaną ir kibdavo į ūkio darbus – tai buvęs jo poilsis ir nusiraminimas. Kun. N. Petkus pats planavo sodybos pastatų išdėstymą, buvęs pedantiškas, tikslus ir mėgo grožį. Gal jo dažnos kelionės už Atlanto ir ten matytos grožybės skatino jį neįsikibti tik į lietuviškas tradicijas, bet įsileisti ir šiek tiek modernumo bei šiuolaikiškumo. Algimantas sakė, kad iki šiol giminaičiai aptarinėja užuolaidų, puošusias sodybos langus, grožį ir prašmatnumą, bei kunigo labai žmogišką norą naktį gurkštelėti vandens iš stiklinės, kuri visada būdavo pastatoma ant naktinio stalelio šalia lovos.

Algimantas Norkus. Daivos Kačinskienės nuotrauka
Kun. kan. Viktoras Ačas ir Algimantas Norkus. Daivos Kačinskienės nuotrauka

Klausantis Algimanto pasakojimo apie kunigą N. Petkų, nejučia kilo mintis, kiek daug gali nuveikti žmogus, jei nesipriešina Dievo vedimui ir paklūsta Jo valiai. Kunigas Nikodemas Juozapas Petkus buvo veiklus bažnyčių statytojas ir šventintojas, dosnus aukotojas ir rėmėjas, aktyvus katalikybės skleidėjas Klaipėdos krašte, kuris tuo metu dar buvo labiau vokiškas nei lietuviškas ir netradicinis kunigas naujai įkurtoje Telšių vyskupijoje. Šiandien nieko nežinoma apie tolesnį kun. N. Petkaus likimą. Algimantas pasakojo, kad po karo babunėlė ir jo tėvas važiavo į Klaipėdą ieškoti kunigo, deja, jie vis girdėjo, kad „jis buvo čia ir ten“, bet niekada daugiau jo nesutiko ir neapkabino. Giminėje liko tik spėlionės, kad gal jis buvo sovietų ištremtas iš Lietuvos, o gal jam pavyko pasitraukti ir pasiekti Ameriką.

Kunigas N. Petkus buvo ne tik aktyvus dvasininkas, bažnyčių statytojas, bet ir dosnus rėmėjas. Jis remdavo naujai statomas ir senas remontuojamas bažnyčias, padėjo asmenine auka suremontuoti Sedos bažnyčios pamatus. Nuolat rėmė Telšių vyskupiją, Telšių kunigų seminariją, neretai tai darydavo aukodamas savo asmenines santaupas. Apie N. Petkaus dosnumą liudija seminarijos vadovybės bei seminarijos rektoriaus prel. V. Borisevičiaus nuoširdžios padėkos už kuklią auką. Kunigo lankstumo ir rūpesčio dėka „Priekulės katalikai susilaukė jaukių Dievo namelių“ per trumpą laiką:1936 m. vasarą sudarytas komitetas bažnyčiai statyti, 1937 m. birželio 13 dieną buvo pašventinti naujai statomos bažnyčios pamatai, o 1938 m. liepos 3 dieną įvyko iškilmingas naujai pastatytos bažnyčios pašventinimas. Tikra tiesa, kad „už tai Priekulės katalikai visados bus dėkingi kun. N. Petkui“. Po svarstymų Priekulės katalikų bažnyčiai buvo suteiktas  Šv. Antano Paduviečio vardas, toks pat vardas, kokiu didžiavosi ir tebesididžiuoja Telšių katedra.

Gyvūnų laiminimas prie Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Valdonės Riaukaitės nuotrauka

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 1923–1939 metais labai svarbu buvo surasti kunigų, kurie sugebėtų pakovoti už katalikybės įsitvirtinimą šiame krašte. Tuo metu Klaipėdos prelatūroje nebuvo nė vieno lietuvių tautybės kataliko kunigo, todėl Telšių vyskupija turėjo išspręsti šią problemą kaip galima greičiau. Naujai įkurta Telšių vyskupija suprato, kad, norint surasti bendrą kalbą su šio krašto katalikais, šitie kunigai privalo mokėti ir vokiečių kalbą. Kunigas N. Petkus baigė vokiečių progimnaziją Rucavoje (Latvija) ir puikiai kalbėjo vokiškai. Be to, juo pasitikėjo būsimasis Klaipėdos krašto gubernatorius kunigas, rašytojas, redaktorius Jonas Žilius-Jonila. To meto laikraščiai ne kartą skelbė, kad „praėjusią savaitę Kurijoje lankėsi uolus katalikų bažnyčių statytojas Klaipėdos prelatūroje kun. N. Petkus“. Telšiuose leidžiamas laikraštis „Žemaičių prietelius“ nuolat skelbdavo pavardes geradarių, aukojusių Telšių seminarijai išlaikyti, Kurijai ir vyskupijai paremti. Tarp tų aukotojų pavardžių visada buvo minima kun. N. Petkaus pavardė. Kunigo lankstumas ir gebėjimas palaikyti dalykiškai draugiškus ryšius su Telšių religiniu centru buvo privalumas statomai Priekulės katalikų bažnyčiai.

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bendruomenės žmonės džiaugiasi, kad jų klebonas Viktoras Ačas paskatino domėtis savo bažnyčios istorija, o šis smalsumo kelias nuvedė į vyskupijos centrą, į Telšius – ten, kur buvo suplanuota statyti katalikų bažnyčią Priekulėje, ten, kur buvo planuojama finansuoti arba nutraukti planuotą statybos finansavimą. Telšiuose buvo nuspręsta paskirti kun. N. Petkų darbuotis Priekulės katalikų labui, na, o prieš beveik ketverius metus būtent čia buvo pasirašytas sprendimas skirti kun. kan. V. Ačą šios parapijos klebonu. Jaunas, nuoširdus ir energingas kun. kan. Paskatino smalsumą ir troškimą žinoti savo šventovės istoriją. Baigiantis vienam susitikimui, paprastai pradedamas planuoti kitas. Taip atsitiko ir Šv. Antano Paduviečio atlaidų išvakarėse Priekulėje: Algimantas Norkus pažadėjo dar kada susitikti su Priekulės parapijos bendruomene ir papasakoti linksmą istoriją, kaip pupos, atsivežtos iš tėviškės, padėjo būsimam kunigui malšinti alkį. Na, o linksmų ir įdomių faktų, siejančių Telšius ir Priekulę – vyskupijos centrą ir mažą provincijos miestelį – tik daugėja. Panašu, kad ateityje galėsime pasidžiaugti, kad keliai iš Telšių tikrai vedė į Priekulę.