Karolis Zikaras (asmeninio archyvo nuotr.)

Kodėl kariuomenė privalo rūpintis ne tik ginkluote ir karių parengimu, tačiau ir savo minkštąja galia, besireiškiančia per gebėjimą formuoti visuomenės nuostatas ir vertybes? Kaip veikia ir kur taikosi dezinformacija ir koks yra mūsų, kaip piliečių vaidmuo, priešinantis hibridinėms grėsmėms? Apie visa tai kalbėjomės su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitiku KAROLIU ZIKARU. 

Pradėkime nuo to, kodėl kariuomenei kaip kietajai galiai tokia svarbi yra vadinamoji minkštoji galia, t. y. gebėjimas kurti savo teigiamą įvaizdį ir sulaukti visuomenės pasitikėjimo, formuoti visuomenės nuostatas svarbiais klausimais pasiremiant įgytu autoritetu? 

Tai – fundamentalus klausimas. Manau, kad mūsų visuomenės labai didelė problema yra tai, kad esame vienas nuo kito izoliavęsi. Kalbu ne tik apie visuomenės grupes, bet ir įvairias valstybės institucijas, kurios neretai yra linkusios apie savo sritį galvoti kaip apie vienintelę išskirtinę ir nematyti visumos. Mūsų valstybėje dar trūksta tokių protų, kurie labai aiškiai suvoktų visumą. Tai yra labai svarbu, kad valstybė egzistuotų sėkmingai. 

Tad ir užduotas klausimas yra susijęs su neatsiejamų dalykų atkabinimu. Kariuomenės nereikėtų suvokti siaurąja prasme tik kaip tų, kurie yra uniformuoti, nes kiekvienas iš mūsų esame kariuomenė. Taip, yra vadinamasis kompetencijos centras, kuris išmano techninius dalykus, turi išteklius ir t. t. Tačiau svarbu pabrėžti, kad jokia valstybė nėra apginama, jei to nenori plačioji visuomenė. Todėl atsieti minkštąją galią nuo kietosios nėra jokių galimybių. Karys yra ne tik techninių, fizinių savybių bei kompetencijų visuma, tačiau ir asmuo su savo dvasia ir morale. Tad karys, kuris nežino dėl ko kovoja, negali sėkmingai kautis, nors ir turėtų geriausią apmokymą ir techniką.

Įsivaizduokime, kad žmogus, kuris turės stoti į savo pirmąjį mūšį gyvenime, bus priverstas daryti dalykus, kurių nedaro savo kasdieniame gyvenime. Jam pačiam gresia mirtis, taip pat jis priverstas taikytis ir į priešo karius. Tai yra sąlygos, kurios nėra normalios. Tad tam, jog taip elgtumeisi, reikia ypač svarbaus motyvo. Jokia kariuomenė, kuri nejaučia paramos iš savo visuomenės, negali tikėtis sėkmingos kovos, nors jos kariai patys ir būtų gerai parengti. 

Karys yra ne tik techninių, fizinių savybių bei kompetencijų visuma, tačiau ir asmuo su savo dvasia ir morale. Tad karys, kuris nežino dėl ko kovoja, negali sėkmingai kautis, nors ir turėtų geriausią apmokymą ir techniką.

Turime suvokti, kad visame informacinių konfrontacijų kontekste taikiniu tampa mūsų valia priešintis. Mums nedraugiškos valstybės siekia ją sunaikinti, kad potencialaus konflikto atveju nebūtume linkę kovoti. Siaurasis taktinis tikslas yra demoralizuoti pačią kariuomenę, o kitas, strateginis, tikslas siekia arba įbauginti visuomenę, arba skatinti jos dezintegraciją. Tai pasireiškia siekiu, kad visuomenė apskritai nematytų prasmės išlaikyti šitą valstybę ir atsirastų manymas, jog geriau yra susidėti su kažkuo kitu dekonstruojant savo kultūrą ir civilizaciją.  

Užsiminėte apie dezinformaciją. Kaip ji reiškiasi ir į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį piliečiai?

Labai senas ir klasikinis dalykas yra neišvengiamo pralaimėjimo minties įpiršimas. Šios klišės yra transliuojamos jau tris dešimtmečius. Skiriasi tik transliuojamas laikas, per kiek Lietuva galėtų būti okupuota – nuo 20 minučių iki savaitės. Ši informacija transliuojama įvairiausiais kanalais – nuo gandų lygio iki žiniasklaidos. Siekiama įteigti, kad karo atveju pasipriešinimas būtų beprasmiškas, ir taip suponuojama, jog apskritai beprasmiškos yra visos investicijos į kariuomenę. 

Taip užsiimama bauginimu. Tačiau, mano manymu, žymiai svarbiau atkreipti dėmesį į bandymus veikti mūsų savimonę per istorijos interpretavimą, per įvairiausius vertybinius dalykus, per vidinių konfliktų palaikymą ir stiprinimą. Šiandien dažnai įvardijame tai hibridine agresija. Visa tai apima rinkinį nuo pačių seniausių išbandytų modelių, kaip kad politikų papirkinėjimas, gandų skleidimas, iki naujausių priemonių kaip kibernetiniai išpuoliai.

Jums, kaip dirbančiam su visuomenės švietimu, koks vaizdas atsiskleidžia? Ir kokias kaitos tendencijas regite? 

Aš galvoju, kad pamatuoti poveikį yra gana sunku. Tiek puolantieji, tiek besiginantieji vis tiek veikia daugmaž intuityviame lauke. Aiškiai pamatuoti galime kiekybę – kiek straipsnių parašyta, kiek paskaitų perskaityta. Taip pat galime užčiuopti, į kokias visuomenės grupes yra nukreipiama dezinformacija ir su kokiomis grupėmis mums reikia labiausiai dirbti. Tačiau sunku pamatuoti, ką žmogus pajuto ir ką ėmė galvoti suvartojęs vienokį ar kitokį propagandos produktą. Tai priklauso nuo daugybės subjektyvių aplinkybių.

Tačiau, mano manymu, žymiai svarbiau atkreipti dėmesį į bandymus veikti mūsų savimonę per istorijos interpretavimą, per įvairiausius vertybinius dalykus, per vidinių konfliktų palaikymą ir stiprinimą.

Mano, kaip specialisto, nuojauta sako, kad šiandien dauguma Rusijos prieš mus nukreiptų priemonių nepasisekė arba net davė priešingą rezultatą. Tai nereiškia, kad mes galime nusiraminti ir nebekreipti dėmesio. Vis tik manau, jog bandymai manipuliuoti istorija ir taikiniu pasirinkti, pavyzdžiui, partizanus visuomenėje sukėlė daugiau priešingą efektą – mobilizavo visuomenę ir sukėlė jos pasipiktinimą. Tai geriausiai iliustruoja Adolfo Ramanausko-Vanago istorija. Pavyzdžių yra ir daugiau.

Vis dėlto nors Lietuvoje šios priemonės ir nesuveikė ar suveikė mažiau, tačiau nedera pamiršti, jog gyvename globaliame pasaulyje ir Kremlius taikosi ir į kitas auditorijas, siekdamas diskredituoti Lietuvą jų akyse. Mes turime aktyviau dirbti su savo sąjungininkais, nes kartais Rusija, pavyzdžiui, Vakarų Europoje ar JAV pasiekia geresnių rezultatų nei Lietuvoje. Čia lemia ir skirtingi Vakaruose egzistuojantys požiūriai į Rusiją kaip valstybę, kultūrą.

Be to, ir viduje, patyrus vieną nesėkmę, yra persigrupuojama ir pasirenkami kiti būdai. Todėl turime likti budrūs. 

Galiausiai verta atkreipti dėmesį ir į Kremliaus veikimą Rusijos viduje. Iš pradžių Kremliui pavyko įtvirtinti valdžios autoritetą. Tada buvo sukonstruotas Vakarų kaip priešiškos civilizacijos įvaizdis, kuris artimiausiu metu tikrai nebus išstumtas. Be to, buvo sukonstruotas ir Lietuvos bei kitų Baltijos šalių kaip fašistų, kaip priešiškų valstybių įvaizdis. Visuomenė buvo ruošiama tam, kad pateisintų susidorojimą su tomis valstybėmis.  

Minėjote dar vieną svarbų dalyką apie tai, kad dezinformacija yra pritaikoma skirtingoms grupėms. Į kokias grupes dažniausiai taikomasi? Juk yra posakis, kad laimingo žmogaus, kuris patenkintas savo gyvenimu, dezinformacija nepakabinsi. 

Ne visai su tuo sutikčiau. Pavyzdžiui, patenkintas gyvenimu intelektualas gali būti pažeidžiamas, jei yra pernelyg patenkintas savimi. Jei kalbame apie socialiai pažeidžiamus žmones, tai jie yra pažeidžiami dėl skurdo, dėl savo nusivylimo elitu. Tačiau ir elitas gali būti pažeidžiamas apeliuojant į jų ambicijas, t. y. pasiūlant jų patenkinimą.

Kalbant apskritai, tai dezinformacija veikia savotiškose etnosocialinėse džiunglėse, kur bandoma išnaudoti viską, kas mus skiria vienus nuo kitų – pradedant amžiaus grupėmis ir baigiant tautybėmis, religijomis, lytiškumu. 

Kalbant apskritai, tai dezinformacija veikia savotiškose etnosocialinėse džiunglėse, kur bandoma išnaudoti viską, kas mus skiria vienus nuo kitų – pradedant amžiaus grupėmis ir baigiant tautybėmis, religijomis, lytiškumu. 

Jei priešiškai jėgai pavyksta užkariauti net ir mažos grupės palankumą, ji, jei yra aktyvi, gali būti labai naudinga. Tą rodo Ukrainos pavyzdys, kai pirmieji neramumų sukėlėjai rytinėje Ukrainoje buvo visai negausios, tačiau labai remiamos, gerai instruktuotos ir žinančios ką daryti grupės. Jos ir atliko degtuko, įžiebusio gaisrą, funkciją. Kova vyksta dėl kiekvienos širdies ir proto.

Pakalbėkime apie priemones, kaip atsakyti hibridinei agresijai, ypač dezinformacijai. Čia dažnai diskutuojama apie priešiškos informacijos blokavimą. Net ir tie, kurie sutinka su šia priemone bent jau kaip simboliniu gestu, priduria, jog vien to nepakanka.

Yra taktinis ir yra strateginis lygmuo. Yra trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai. Pažvelkime į 2014 metus Ukrainoje. Kai vyko Krymo aneksija, kai buvo ruošiami neramumai Rytų Ukrainoje, buvo siekiama trumpalaikių tikslų. Buvo skleidžiamas baltas triukšmas, skleidžiama viena kitai prieštaraujanti informacija siekiant apeliuoti į jausmus ir kelti nežinomybę. Buvo siekiama sutrikdyti sprendimų priėmimo procesą, kai situacija po valdžios pasikeitimo ir taip buvo sudėtinga. Tuo tarpu Rusijos auditorijoje buvo siekiama sukelti pyktį ir, jų įsivaizdavimu, teisingo atpildo Ukrainai troškimą. 

Tačiau svarbu kalbėti apie tai, kad šalia trumpalaikių tikslų buvo ir ilgalaikiai, kurių imta siekti žymiai anksčiau nei 2014 metai. Buvo kuriami filmukai, straipsniai, platinama Novorosijos simbolika. Buvo platinami istoriniai mitai, skleidžiamos kalbos, kad ukrainiečiai nėra visavertė tauta, kad jų valstybė neturi tvirtų šaknų. 

Tad ir atsakas lygiai taip pat yra taktinis ir strateginis. Mano nuomone, strateginis atsakas turėtų būti skirtas stiprinti mūsų tapatybę, mūsų vertybinės orientacijos aiškumą. Aš nesakau, jog valstybėje turi egzistuoti tik viena primesta tapatybė, tik viena nuomonė. Tačiau turi būti aiškumas, kad piliečiai suvoktų, kas juos klijuoja draugėn šitoje visuomenėje ir valstybėje. Mes turime dėl to susitarti net ir išlaikydami savo perspektyvas. Strateginis atsakas yra piliečių suvokimo, kas yra ši valstybė, kokios yra mūsų kaip piliečių pareigos, stiprinimas. Jokia valdžia to iš viršaus nenuleis. Valdžia gali tik remti visuomenės pastangas, būti atvira, skaidri. Ji nuolat turi skatinti diskusijas apie politikų, žurnalistų, pareigūnų atsakomybę. Mes savo profesijose neegzistuojame vakuume, ar būtume pareigūnai, ar mokslininkai. Mes esame ir piliečiai, tad greta profesinės etikos turime ir pilietinių pareigų. 

Tuo tarpu taktinis atsakas gali būti paprastesnis. Čia visa esmė yra įstatymų viršenybės principas. Jei mūsų šalyje galioja įstatymai, kad draudžiamas nesantaikos kurstymas, neapykantos kalba, tai tada būtina taikyti įstatyme numatytas sankcijas, kad įstatymas būtų taikomas visiems vienodai. Kai Lietuvoje buvo apribotas tam tikrų televizijos kanalų rodymas, tai buvo būdas pademonstruoti, kad įstatymai mūsų šalyje galioja. 

Vis dėlto svarbu suvokti, kad tokios priemonės yra tik smūgio atrėmimas ir nėra perspektyvios tolesnei ateičiai. Iniciatyva šiuo atveju yra priešininko rankose, o mes tik reaguojame gesindami kylančius gaisrus. O juk reikia imtis priemonių, kad gaisras apskritai nekiltų. Taktinis atsakas veiks tik kartu su strateginiu, kai bus ne tik tų, kurie su žarnomis gesina gaisrus, tačiau ir tų, kurie veiks užtikrindami sugyvenimą ir sąryšį visuomenėje, kad gaisrai apskritai nekiltų. 

Galbūt mums šiandien trūksta vizijos ir tikslo, kur link turime eiti? Tai nėra mums unikali problema, nes globalizacijoje su tuo susiduria daugelis valstybių bei visuomenių. Vis dėlto neturime laukti, kol kažkas už mus atsakys į šiuos klausimus. Klauskime ir ieškokime patys. Žmonijos istorijos katile išlieka tie, kurie nelaukia ir ieško būdų, kaip gyvuoti. 

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovas