Režisierė Marija Stonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Vasaros pradžioje paskelbta, kad kino režisierės MARIJOS STONYTĖS debiutinis filmas „Švelnūs kariai“ atrinktas į Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio Amsterdame (IDFA) vasaros mokyklą. Tai – pirmasis lietuviškas projektas šiame renginyje. Tuo pačiu metu Lietuvoje vyko medijų raštingumą skatinančio projekto „Dideli maži ekranai“, kuriame kaip lektorė dalyvavo ir M. Stonytė, Medijų festivalis, kurio metu vyko projekte dalyvaujančių mokyklų susitikimai, mokinių kurtų audiovizualinių kūrinių peržiūros, debatai, proto mūšiai, kino filmų peržiūros, susitikimai su medijų industrijos atstovais, kūrybinės dirbtuvės ir daugybė kitų veiklų kino teatruose, bibliotekose, galerijose, menų inkubatoriuose, kultūros fabrikuose ar atvirose mokyklų erdvėse Vilniuje, Naujoje Vilnioje, Visagine bei Klaipėdoje.

Žinomo dokumentikos kūrėjo Audriaus Stonio dukra Marija yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros magistrė ir Skalvijos kino akademijos absolventė. Pirmasis režisierės ilgo metro filmas „Švelnūs kariai“ turėtų pasirodyti 2019–2020 metų sandūroje. M. Stonytė yra pelniusi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią studentišką filmą.

Pradėkim nuo to, kaip atsidūrei kine. Kodėl ne aktorė? Juk jauną žmogų labiau vilioja stovėti prieš kamerą, o ne už jos.

Augdama šalia savęs turėjau stebuklingą, keisto, nepažįstamo darbo pavyzdį – savo tėtį, kino režisierių. Iš tikrųjų ne visai supratau, ką jis veikia gyvenime – kartais išeidavo penktą ryto, kartais važinėdavo po užsienius, filmuodavo, galvodavo, jaudindavosi. Tuomet to dar nesupratau, bet kinas buvo mano gyvenime nuo pat pradžių. Iš tikrųjų niekad negalvojau, kad pasirinksiu šį kelią, bet viskas įvyko tiesiog taip, kaip turėjo būti – per atsitiktinumą, nes visi teisingi dalykai vyksta atsitiktinai.

Kartą mokykloje pasakojau savo sapną. Priėjo nepažįstama mergina ir sako: „O, čia tokia įdomi istorija, galėtų būti filmas.“ Ir pakvietė mane kartu lankyti scenarijaus rašymo kursus. Iki tol apie tai net nepagalvodavau. Išbandžiau įvairias menų sritis, labai traukė ir dailė, ir muzika, tačiau kinas visada atrodė tėčio profesija.

Dažniausiai vaikai nori daryti kitaip, savotiškai priešintis tėvams, nebūti kaip jie.

Mano brolis irgi galvojo, ką veiks gyvenime. Žiūrėdavo, kaip su tėčiu dirbame, ir stebėdavosi, kokia įdomi profesija, tačiau šeimoje ir taip jau daug žmonių, dirbančių kine. Vis dėlto po kelerių metų jis pats atsitiktiniais, bet lemtingais keliais „atėjo“ į kino aikštelę. Dabar jis – kino operatorius. Matyt, taip buvo nulemta.

Kodėl pasirinkai tokią nepopuliarią kryptį – dokumentiką?

Vaidybiniame kine, nuo kurio ir pradėjau, režisieriui tenka labai daug atsakomybės, jis nuo pat pradžių iki galo kuria savo pasaulį. Sakoma, vaidybiniame kine režisierius yra Dievas, o dokumentiniame – Dievas yra režisierius ir tai tiesa. Vaidybiniame kine sukūrus savo pasaulį matydavau jame daug klaidų, jis būdavo ne visai toks, kokį įsivaizdavau. Nuo filmo scenarijaus iki jo įgyvendinimo pasitaiko labai daug kliūčių, ir galiausiai filmas sukuriamas darant savotiškus kompromisus.

Dokumentikoje tiesiog ateini ir stebi aplink save esantį pasaulį. Jaučiu, kad dokumentikoje galiu nesirūpinti, nešvaistyti laiko butaforijai, kurti naują pasaulį, o tiesiog kalbėti apie labai svarbius dalykus.

Vaidybiniame kine turėjau sau daug priekaištų, filmui gimus, matydavau daug neįgyvendintų svajonių, o dokumentiniame kine tiesiog fiksuoju tikrą gyvenimą, kuriam negaliu turėti jokių priekaištų. Jis yra tobulas, toks, koks yra, tiesiog pasidalinu su žiūrovais savo požiūriu.

Mokyklą baigei ne taip ir seniai, beveik prieš 10 metų. Kaip sekasi bendrauti su dabartiniais mokiniais?

Paskaitos pradžioje sakau: „Sveiki, mano kolegos“, kadangi, nepaisant skirtingos patirties ir amžiaus, visi esame tame pačiame taške – nauji autoriai, pradedantys kurti filmą. Visada kalbu labai rimtai, taip, kaip kalbėčiau su tikrais kolegomis, per ganėtinai trumpą laiką bandau suteikti teorinių žinių ir skatinu vaikus rimtai kalbėti apie juos supantį pasaulį.

Pastebėjau tokią tendenciją, kalbant ne vien apie kinematografiją, vaikams rekomenduojama kurti jau klišėmis tapusiomis temomis. Savotišku standartu tapo kalbėti apie patyčias ir panašius dalykus Susitikusi su mokiniais, prašau jų kalbėti apie mažus ar didelius dalykus, aktualius būtent jiems, tačiau vis tiek susiduriu su šablonais: narkotikai, savižudybė, alkoholizmas. Galbūt šios temos nėra standartinės savaime, tačiau trumpametražių filmų kontekste tokios tampa. Įtraukiančios, bet iš tikrųjų labai neoriginalios temos. Jeigu jas pavyksta apeiti, tada kyla tikrasis vaikų noras pasakyti kažką kinu. Man tai – didžiausias laimėjimas.

Ar „Didelių mažų ekranų“ projekte buvo tokių laimėjimų?

Iš tikrųjų visko būna. Kartais vaikai tiesiog gerai praleidžia laiką, tai irgi yra, mano manymu, geras pasiekimas. Taip pat būna momentų, kada jų darbai atskleidžia labai jautrių temų. Sunku net patikėti, kad kinas gali būti tokia galinga komunikacijos su pasauliu ir žiūrovu priemonė.

Režisierė Marija Stonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įsiminė vienos paauglės darbas. Jos vaidybiniame filme mokyklos direktorius dirba ne pagal pašaukimą, o iš reikalo – pasirinko tokią profesiją, nes norėjo įtikti savo mamai. Tačiau vėliau suprato savo prigimtį ir atidarė gėlių parduotuvę ir pagaliau pasijuto laimingas. Visiškai netikėtai, analizuodama pakomentavau, kad, atrodo, ji sukūrė filmą apie anksčiau slėptą žmogaus seksualinę orientaciją. Iš pradžių autorė pati nustebo, o po to apsidžiaugė, supratusi, jog iš tikrųjų tai ir norėjo parodyti. Po to atvirai pasikalbėjome ir paaiškėjo, kad tai yra jos pačios istorija. Pati to nesuvokdama, ji kalbėjo savo filmu, atsivėrė ir bandė atrasti atsakymus, kurie jai yra skaudūs, svarbūs ir atpažįstami.

Ar jauti amžiaus skirtumą, bendraudama su jaunimu, ar jie kitaip mąsto?

Turiu ir suaugusiųjų, ir paauglių, ir vaikų grupes. Mano studentai yra įvairaus amžiaus. Prieš kiekvieną naują skirtingos amžiaus kategorijos kursą kiti dėstytojai sakydavo: šitie vieno tikisi, anie – kito, kad visi labai skirtingi ir su jais reikia skirtingai bendrauti. Bet, jei atvirai, visiškai nejaučiu amžiaus skirtumo.

Pradžioje būna įdomu išgirsti, kokius filmus mano studentai žiūri – pagal tai su jais susipažįstu. Pavyzdžiui, mokinys kompleksuoja, nes mėgsta siaubo filmus. Visa klasė krizena, lyg jis būtų pasakęs kažką neleistino, nes tai atseit nerimta. Tačiau taip jau yra, kad pati esu didžiulė siaubo filmų mėgėja. Nebandau vaikų nukreipti, kad reikia žiūrėti tik labai rimtus filmus, labai smagiai diskutuojame apie siaubo filmus, skirtingus žanrus, kokie jų privalumai, kas būtent juose veikia. Dažnai net skatinu vaikus kurti būtent tokio žanro filmus, kokius jie mėgsta ir žiūri. Amžiaus skirtumas natūraliai išsilygina visiems atsidūrus filmavimo aikštelėje ir atvirai bendraujant. Tie filmai yra kažkas, kas svarbu patiems mokiniams. Tokiais atvejais taip pat galiu su jais susitapatinti. Kad ir kokio amžiaus būčiau. Jeigu filmas gerai sukurtas, didelė tikimybė, kad jį supras arba bent jau autoriaus požiūrį pamatys bet kurio amžiaus žmogus.

Projektas „Dideli maži ekranai“ skatina medijų raštingumą, kaip tu supranti, kas yra medija? Dažnai klaidingai manoma, jog kalbama apie žiniasklaidą.

Manau, iš esmės tai yra būdas kalbėtis. Kino kalba savotiškai išlaisviname ir paleidžiame savo baimes, išreiškiame požiūrį į pasaulį. Kaip mokiniai mokosi gramatikos ir užsienio kalbų, taip mokantis kino suteikiame jiems patogius įrankius kalbėtis kitomis priemonėmis – vaizdu ir garsu. Todėl, manau, kiekvienos klasės, kurioje apsilankome ir supažindiname su medijų raštingumu, mokiniai tampa daug atviresni vieni kitiems ir netgi jų bendravimas su mokytojais pasikeičia. Jie išmoksta bendrauti ne konkrečiais iliustratyviais vaizdais ar žodžiais, bet būtent kino priemonėmis. Vaizdų kalba yra universali, nereikalaujanti teksto ar žodžių supratimo, galima kalbėti metaforomis.

Tačiau tam reikalingas tam tikras išsilavinimas?

Vaikams būna didelė staigmena, kad „kalba“ labai paprastos priemonės. Galima sudėti du skirtingus ir skirtingu metu nufilmuotus vaizdus, jie vienas kitą veikia, vyksta vadinamasis Kulešovo efektas, ir taip galima labai daug pasakyti apie jiems rūpimus dalykus.

Dabar esame pripratę prie labai dinamiško vaizdo ir greitos informacijos. Dokumentikos pamokose akcentuoju įsižiūrėjimo svarbą. Iš pradžių mokiniai prifilmuoja labai trumpų „įjungta-išjungta“ kadriukų. Pasitelkdama įvairių pavyzdžių ir užduočių prašau vaikų sustoti ir įsižiūrėti. Ar tai būtų prie savo stalo snūduriuojanti mokyklos budėtoja, ar iš toli stebimas dviejų žmonių pokalbis. Kažkoks vienas dalykas, prikaustantis dėmesį ir verčiantis įsižiūrėti. Kai vaikai pajunta tą kino stebuklą, vieno kadro stebuklą, kuriame gali įvykti visas gyvenimas, tuomet ir jų pačių filmuojami kadrai sulėtėja, jie atranda ne skubėjimo žavesį, o labai dėmesingai stebėdami gyvenimą.

Ar savo paskaitose kalbi apie kritinį požiūrį? Kad tai, ką matai, ir atrodo kaip tiesa, nebūtinai yra tiesa?

Jei atvirai, to nedarau. Daugiau kalbu apie visokius kino triukus, vadinamąją kino melo imperiją, kaip galima savotiškai apgauti žiūrovą: parodyti dalykų, kurie iš tikrųjų nevyksta, kaip padaryti bombos sprogimą, kaip pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis pavaizduoti pasaulio pabaigą ir kitus dalykus, kurie, atrodo, reikalautų labai daug lėšų, laiko ar įrangos. Visa tai iš tikrųjų galima nufilmuoti telefonu ir sukurti trumpų įspūdingų filmų.

Kritikuoti kitų vaizdų ir medijų, tiesą sakant, nelieka laiko todėl, kad visada kalbame apie tiesos sakymą, kad ir fiktyviomis priemonėmis. Manau, tai būtų irgi įdomi paskaitos tema, bet tiesiog nespėjame, nes patys kuriame tą melo imperiją.

Įduodama tokius „ginklus“ į rankas, nebijai, kad jie bus panaudoti blogiems tikslams?

Manau, kiekvienas kino filmas rodo istoriją apie savo personažo transformaciją. Dažniausiai tai susiję su kažkokia branda, supratimu apie pasaulio istoriją, apskritai kinas juk skatina empatiją. Niekada nemačiau gero filmo, skirto ką nors apšmeižti. Galbūt kažkokie propagandiniai filmai galėtų būti to pavyzdys, galbūt kokios nors televizijos laidos ar reportažai kartais panaudojami neigiamiems tikslams. Tikrai nebijau, kad mokiniai visa tai panaudos neigiamiems tikslams. Nes nuo pat pirmos minutės akcentuoju, kad jie kalba apie save, apie kažką jiems brangaus ir labai privataus.

Labai didžiuojuosi, kai matau, jog mano mokiniai tampa jutūberiais, kuria savo kanalus. Kartais, sugebėjimas save išreikšti kino priemonėmis padeda. Prisimenu, mokykloje visiškai nesupratau fizikos, man tai buvo pati baisiausia pamoka, tačiau mokėjau gerai kurti trumpus filmukus apie ekskursijas ir visokius kitus dalykus – magišku būdu visus dvejus metus išsisukau nuo ėjimo prie lentos. Kinas padėjo išvengti baisaus dalyko, bet, manau... nieko čia baisaus.

Ar, tavo nuomone, mokymo programa pataiko į šiandienį ritmą?

Deja, labai dažnai mokykloje jauni žmonės mokomi žinoti teisingus atsakymus. Pačioje mokymo sistemoje taikomas klaidingas principas – visur paruošti teisingi atsakymai. Pasiskaitai kritiką ir gali teisingai atsakyti. Jaučiu, kino pamokos leidžia išreikšti mokiniams nepopuliarią, nestandartinę nuomonę, netikėtą savo asmenybės aspektą, ne visada priimtiną išoriniam pasauliui.

Kartą buvau pakviesta į mokyklą rodyti savo trumpametražių filmų. Po peržiūros vyko aptarimas. Vienas mokinys pradėjo kalbėti, kitas išreiškė savo nuomonę, prasidėjo diskusija, juk kiekvienas žmogus meno kūrinį priima iš savo perspektyvos. Tačiau mokytoja staiga nutraukė diskusiją ir kreipėsi į mane, prašydama pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Tai buvo didžiausias įrodymas, kaip neteisingai skaitomos knygos, neteisingai analizuojami filmai. Nėra vienos tiesos, yra individualus kino ir pasaulio matymas. Man tai atrodo labai svarbu.

Kiekvienas vaikas įprastus dalykus mato unikaliai. Dažnai nuomonės stipriai išsiskiria ir būtent po dokumentinių filmų peržiūrų kyla įdomiausių diskusijų. Tai – ne tik istorijos atpasakojimas, bet ir nuomonės pareiškimas. Jaučiu, kaip patys mokiniai peržiūrų metu vis labiau išdrąsėja, reiškia savo mintis ir gimsta kažkas gražaus.

Pritartum, kad medijų raštingumas būtų įtrauktas į mokymų programą?

Man keista, kad ši disciplina vis dar neįtraukta. Juk kalbam, matom ir gyvenam vaizdais.

Labai džiaugiuosi, kai žmonės užsikrečia noru kurti kiną. Dažnai sulaukiame kvietimų į tas pačias mokyklas, kur mokiniai nekantrauja įgyvendinti savo sumanymus, kirbančias idėjas per tas kelias dienas. Pavyzdžiui, Klaipėdos gimnazijos mokiniai buvo labai atviri, pernai kūrė dokumentinius filmus, o šiemet jau pusę metų vysto idėjas, laukia mūsų atvykimo, kad vėl galėtume pasidalinti ir atrasti naujų kino kūrybos aspektų. Atrodo, jau suteikėme pradinių teorinių žinių, bet tuomet tik prasideda nauji nuotykiai.

Kokios temos mokiniams rūpi labiausiai?

Iš tikrųjų aktuali tema yra atstūmimas ir atstūmimo baimė. Paaugliai ateina iš gana siauro šeimos rato. Mokykloje mezgasi naujos pažintys, nauji žmonės, nauji konfliktai, išsiskyrimai, baimė žengti pirmą žingsnį, bandant atrasti ryšį su kitu žmogumi. Šie dalykai yra tokia vilnijanti tema, tikrai jiems svarbi.

Kita tema, kuri man, jeigu atvirai, nėra tiek įdomi, bet daug kam aktuali – nesusikalbėjimas su mokytojais, bet čia galima įžvelgti, pavyzdžiui, kartų konfliktą. Jaučiasi nesuprasti ar net bijo mokytojo. Tai irgi dažnai kelia nerimą.

Tikiuosi, išsakius tas mintis filmuose, jiems pasidaro lengviau.

O kaip jaučiasi mokytojai? Jie daugelį metų moko, ateini ir per kelias dienas „sugriauni“ visą sistemą.

Galbūt jiems medijų raštingumo užsiėmimai atrodo kaip savotiškos atostogos mokiniams. Mokslai asocijuojasi su sunkiu darbu, o kūryba tiesiog išlaisvina ir priverčia „išeiti“ atostogų. Vis dėlto turiu pripažinti, mokytojai pastaruoju metu mus priima labai šiltai. Jaučiu ir jų pačių norą bent minimaliai išmokti naudotis technika, suvokti kino žiūrėjimo gaires, kurias vėliau galėtų perteikti savo mokiniams.

„Meno avilys“ ne kartą į siuntė Ugdymo plėtotės centrą, ten su mokytojais, susiskirstę į grupeles, mokėmės tų pačių medijų raštingumo pagrindų. Mokytojai ne ką mažiau domėjosi šia veikla. Pasiskirstę vaidmenimis: režisierius, operatorius, aktoriai, kūrė trumpus filmukus ir lygiai taip pat kalbėjo apie tai, kas jiems svarbu. Visi tampa kolegomis, be amžiaus apribojimų, visi susiduria su tomis pačiomis problemomis rašant scenarijus, ieškant lokacijų, renkantis aktorius, vaidinant.

Kino režisierė Marija Stonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka. 

Viena tavo misijų – užburti aplinkinius kinu?

Galima ir taip pasakyti, pati esu jo pakerėta, tiesiog pasidalinu, atrodo, kažkokia paslaptimi, kurią turiu savo gyvenime. Kino kūryba man yra labai intymus ir asmeniškas veiksmas – galiausiai esi tik tu ir tavo filmas, tik vėliau prisideda žiūrovas. Savo filmuose ir pati stengiuosi būti kuo atviresnė.

Džiaugiuosi turėdama galimybių pasidalinti šiomis priemonėmis su kitais, įdomu išgirsti kitus žmones, kitus autorius.

Kiek tau pačiai, tavo kūrybai, padeda šie užsiėmimai?

Studentams sakoma, kol mokaisi kino režisūros, pasidžiauk gyvenimu, eksperimentuok, daryk, ką tik nori. Kol esi studentas, į tave niekas rimtai nežiūri, viskas galima. Po to ateisi į rimtą kino industriją ir reikės labai rimtus filmus kurti. Tai skamba gąsdinamai ir gali natūraliai susidaryti įspūdis, kad dabar jau turi save reprezentuoti kaip labai rimtą režisierių. Dirbdama su vaikais, susiduriu su daug scenarijų, situacijų bei sprendimų laisvoje ir neįpareigojančioje kūryboje. Mokausi pritaikyti tą patį mąstymą kurdama savo filmus. Tai suteikia drąsos ir sugebėjimo žiūrėti į viską paprasčiau, nebijoti eksperimentuoti. Leisti sau jaustis ta studente, kuriai viskas buvo galima. Juk kūryboje turėtume būti laisvi.

Jei atvirai, mano, kaip dėstytojos, darbas yra daug stabilesnis ir pastovesnis nei filmų režisavimas. Savo filmus kuriu bangomis: tai labai daug filmavimo, tai montavimo, tai užeina kūrybinė krizė, tai pakilimas ir inspiracijos. Tam tikru atžvilgiu toks formatas – kelių dienų susitikimai su moksleiviais, „Meno avilio“ kvietimai vesti kursus yra kažkas stabilaus, artimo ir  ramaus, suteikiančio tinkamą balansą gyvenime.

Kokius filmus kuri šiuo metu?

Šiuo metu esu beveik užbaigusi du filmus. Kartais gyvenimas taip susiklosto, kad pamatai temą, personažą ar kažką, kas tau labai svarbu, ir žinai, turi apie tai kurti dabar, net neįvertini, jog tuo pačiu metu „turi“ kitą filmą. Jau trejus metus kuriu ir beveik „užrakinau“ montažą, kaip sakoma, ilgo metro dokumentinį filmą „Švelnūs kariai“, kurio premjera įvyks šių metų rudenį arba kitų metų pradžioje. Jame fiksavau trijų merginų, savarankiškai pasirinkusių karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, transformaciją. Jos kartu su 600 vyrų 9 mėnesius gyveno Rukloje: didžiulės kareivinės, daugybė  skirtingų kambarių ir tarp jų – vienintelis kambarys 12-kai merginų. Ten buvo kitokia atmosfera. Juokaudavome, kad ten tvyro gėlių aromatas, o tai tikrai nėra pirmoji asociacija kalbant apie kareivines.

Taip pat sukūriau trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“. Jame seku bute miesto centre užauginto ir žmonių pramogai parduoto drugelio dieną. Pasirodo, yra toks reiškinys, kaip komercinis drugelių auginimas, rimtas verslas, vienas drugelis kainuoja, rodos, apie 10 eurų. Užtikus tokią temą, net nekyla klausimas, ar verta kurti apie tai filmą, tiesiog imi kamerą ir filmuoji.

Drugelio gyvenimas nuo pradžių iki galo filme trunka 18 minučių, viską nufilmavau per tris dienas. Neįtikėtinai greitai. Priešais objektyvą įvyko mažas stebuklas, viso filmo esmė ir tiesiog žinojau, kad jis jau yra pasiruošęs „eiti“ į montažinę. Jei atvirai, „Vieną gyvenimą“ filmavau kaip bandomąją medžiagą. Galvojau, gal čia bus tik eskizai, kuriuos vėliau parodysiu operatoriui. Bet atvykau į vietą, pradėjau filmuoti ir įvyko stebuklas. Supratau – viskas, filmas yra. Vėliau dar šiek tiek filmavome, bet viskas sukosi aplink tai, ką jau buvau užfiksavusi.

***

Marija Stonytė – viena lektorių, dalyvaujančių Britų tarybos ir „Meno avilio“ projekte „Dideli maži ekranai“ (didelimaziekranai.lt). Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Projektu siekiama ugdyti Lietuvos mokytojų ir vyresniųjų klasių mokinių medijų raštingumą. Ypatingas dėmesys kreipiamas į audiovizualines medijas ir mokiniams patrauklius medijų produktus (TV laidas, filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus, multimedijos žurnalistiką). Strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.