Gordono upė. Peterio Dombrovskio fotografija.

Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.

Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

Skaitiniai E1 (169)

Pr 16, 1–12. 15–16: Hagara pagimdė Abraomui sūnų, kurį jisai pavadino Ismaeliu

Ps 106, 1–2. 3–4a. 4b–5. P.: Dėkokite Viešpačiu, nes jisai geras.


Komentaro autorė - Skaidrė Zuozaitė

Šiandien Jėzus per savo Žodį mums kalba, kokie turėtų būti Jo sekėjai, Dievo karalystės paveldėtojai.

Visas Jėzaus gyvenimo aprašymas žemėje gali būti nusakytas šiais trimis žodžiais: Tėvo Valios vykdymas. Tai jo devizas, visos jo veiklos pradžia ir pabaiga. Štai ką jis sako apie save: „Aš teisiu kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris yra mane siuntęs“(Jn 5,30). Beje, tai jam yra pritaikyti 39-os Psalmės žodžiai: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“

Kančios valandai atėjus, Jėzus Getsemanės sode yra labai sąmoningas, jog jo galioje yra paprašyti Tėvo atsiųsti jam apginti dvylika legionų angelų ir tokiu būdu išvengti atperkamosios kančios. Tačiau pačiu kritiškiausiu apsisprendimo metu tik šis šnabždesys yra jo lūpose: „Tėve, teesie ne mano, bet tavo valia(Lk 22,24). Ir ant kryžiaus, išgėręs iki dugno Tėvo jam skirtą kančių taurę, Jis gali su visu Tėvo valios išsipildymo svoriu ištarti: „Atlikta!“(Jn 19,30).

Visu savo gyvenimu parodęs, kaip įeinama į Dievo Karalystės poilsį, Jėzus laukia iš savo sekėjų to paties. Tarp jų daug yra tokių, kurie išpažįsta Jėzų kaip savo Viešpatį ir kreipiasi į jį šiuo vardu. Yra ir tokių, kurie šiuo vardu ima pranašauti, išvarinėti demonus, daryti stebuklus. Tačiau visi šie išoriniai efektai, keliantys pagarbą žmonių akyse, yra niekas, jei neišplaukia iš dviejų širdžių, dviejų valių vienybės - idem velle idem nolle. Šis Valios vienumas yra dieviškos meilės – caritas - ženklas. Apie tai kalba šv. Paulius: „...Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“(1 Kor 13,2).Jėzus labai aiškiai kalba, kad stebuklingi darbai gali įvykti ir be Dievo valios. Šių stebukladarių laukia itin griežtas teismas. Nebūdami tikri Jėzaus draugai, kuriuos vienytų ta pati Tėvo valia, jie susilauks žodžių: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“(Mt 7,23)

Toliau Jėzus pateikia labai iškalbingą palyginimą apie tai, į ką panašus žmogus, klausantis šitų jo žodžių ir juos vykdantis. Jėzus pats duoda pavyzdį, kaip statyti namus ant uolos. Prieš įgyvendindamas svarbiausią savo buvimo žemėje užmojį-Dievo vaikų Bažnyčią,- jis išsirenka Petrą bei kitus apaštalus. Ne tik kaip mokinius, bet ypač kaip draugus, kuriems patiki visa, ką Tėvas yra jam apreiškęs, ir su kuriais jį sieja idem velle idem nolle (tas pats noras ar nenoras), taigi- Tėvo valia. „Tu esi Petras- Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“(Mt 16,18). Analogiškai, statyti savo gyvenimo, savo asmens, savo užmojo namus ant tos uolos, kuri yra Jėzaus Asmuo, ir su kuriuo esi susijęs to paties žodžio, tos pačios valios įvykdymu, tai būti tikram, kad jokios išbandymų kliūtys: nei ištvinusios upės, nei pakilę vėjai šio statinio nepakrutins. Ir atvirkščiai, klausyti Jėzaus žodžių ir netapti jo draugu, šiuos žodžius padarant kertiniu visų savo minčių, žodžių ir veiksmų akmeniu, tai statyti savo namus ant smėlio. Šie statiniai neturi jokios išlikimo perspektyvos. Ištikus negandai, visa tai yra pasmerkta sužlugti.

Viešpatie, aš ateinu pas tave ne su savo užgaidomis, kad garsiais šauksmais stengčiausi pakreipti Tavo visagalybę savo egoizmu ir garbėtroška nuspalvintiems poreikiams tenkinti. Aš ateinu vykdyti Tavo, o Viešpatie, valios. Padaryk mane savo draugu, kurį sieja su tavimi intymūs savitarpio pažinimo ir idem velle ryšiai. Aš klausausi Tavo žodžių ir tikiu, kad juose veikia Tavo jėga, padaranti juos kūnu manyje. Tavo žodžiai tebūnie kertinis akmuo visoms mano mintims, žodžiams, ir darbams. Jėzau, Tu esi mano Uola, ir ant jos aš statau visa, kas esu, ko trokštu, ko siekiu šiame ir kitame pasaulyje. Amen.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai