Recenzija perpublikuojama iš trečiojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Mantas Toločka, Popierinė: Eilėraščiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, 84 p., [300] egz. Dailininkė Vaida Linartaitė. Dizainerė Violeta Boskaitė.

Tai pirmoji jauno filologo Manto Toločkos (g. 1994) knyga. Pavadinimas Popierinė – tarsi atsakas elektroninei medijai. Kartu – lyg tiesioginis fikcijos demaskavimas; suprask – popierinė, tad ir pasakojimas – iš „popieriaus“, t. y. ne iš patirties, sukurtas nelyg moksleiviškas išlankstytas lėktuvėlis, su kuriuo toli nenuskrisi. Vis dėlto knyga – su užmoju ir vietomis – su polėkiu.

Knygos užmojis – įvaldyti klasikinę poezijos technē, padedančią žodžiams susijungti pagal jų ritminius derinius ir suskambėti naujomis prasmėmis. Jaunas auto­rius šio meno, ar amato, mokosi iš klasikinės eiliavimo tradicijos meistrų. Neatsitiktinai knygos epigrafu pasirinktos Tomo Venclovos eilutės. Reikšminga ir pati citata: „Mes vien tik raidės, išnašos, planai. / Mes baltas popierius. Mes pelenai“. Ja nužymima knygos poetinių siužetų teritorija ir svarbus subjekto savivokos matmuo: esame parašyti, suformuoti tekstų, intertekstų, mūsų patirtys – neautentiškos, precedentai seniai inskribuoti kultūroje. Toločkos eilėraščiuose egzistencines įtampas perteikia teksto ir rašto metaforos: gyvenimas – tai puslapėlis; jame esame įkalinti lyg „sintaksės narvelyje“ – apriboti savo ištarų, savo (ne)gebėjimo pasakyti; mūsų lemtis, anot eilėraščio, – „Balta, balta, / Bet ne pieno. / Balta popierine puta. // O jau gyvas ar miręs / Mažai ką ir keičia“ (p. 14).

Šios knygos subjektas – poetas, abiturientiškasis flâneur, dykinėtojas po mokyklinių metų paraštes, šiandienis miesto romantikas, kurį kalbėti eilėmis įkvepia ne giliai išmąstytos idėjos, o žodžių skambesys, vylingas rimo poreikis. Tarp šiandienių poetų nepopuliarūs klasikiniai sonetai ir taisyklingai rimuoti eilėraščiai Toločkai yra azartą skatinančios poetinės treniruotės.

Apie poezijos lyg amato mokymąsi byloja tam tikra dalimi perimtas Tomo Venclovos, Aido Marčėno žodynas ir intonacijos. Glaukonas, istorija, uolos atšvaitai, epocha, tėvynė, struktūros, tūriai, cigaretės šviesa – tai vencloviški kalbos ženklai Toločkos eilėse. Pavyzdžiui:

Burtažodžio dėka nuo mūsų atsiskirs tėvynė.
Tvari vienatvė mus be jokio reikalo sukūrė –
Ir teks stebėt, kaip leidžiasi bejėgė Mnemozinė
Į išmatuojam[ą], bet nesuvokiamą jos tūrį.

(„Pranašystė“, p. 69)

O poetinės romantikos ir buities gretinimas („ten kur stalčiai du šaukštai ir dulkės / iškankintos beveik mintinai / prie pat peilio cituojamo gulkis / tik užmik prie manęs ir gerai“, p. 25), klasikinio postmodernizmo triukai, kai atveriama metaperspektyva tarsi eksponuojant rašymo procesą („reikia pabaigti eilėraštį“, p. 61; „anapus šio teksto / Visgi nieko nėra“, p. 11; „Štai taip atkeliavau į šią akimirką, mano lyrinis subjekte“, p. 22) – mums gerai pažįstami iš Marčėno tradicijos. Pastarojo įtaka svarbi ir akivaizdi: „Aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai“ – meistro eilutė tampa impulsu mokinio eilėraščiui „Poilsis III“ (p. 27). Panašūs ir jųdviejų poetiniai subjektai: ir dažname Toločkos eilė­raštyje sub­jektas apmąsto save kaip poetą („Ir puslapėlio lange, / Matyti tik tai, kad esu poetas, / Kad porą tūkstant­mečių rašiau šitą laišką“, p. 11; „Ir tada aš nubusiu, / Ir būsiu poetas“, p. 14). Kitur matome kolektyvinį sub­jektą – jaunus vaikėzus, romantiškus chuliganus, lyg būtų ką tik gimusių poetų draugija. Marčėno ankstyvuosiuose eilėraščiuose tokie eina pasišvilpaudami per Kavarską, spragsėdami vyšnių kauliukais arba giedrą vasaros naktį balkone stebi skraidančiąsias lėkštes (eil. „Trys konkretūs pasakojimai paauglystei atminti“); Toločkos poezijoje bohemiški abiturientai lošia arba lažinasi („išsivaskinam kuris užmuš balandį“, p. 64), ieško, nuo ko nusirašyti pamokų konspektus, rūko, keikiasi, intelektualiai diskutuoja („reiks prisėst posėdžiaut vėl iš naujo aptart autorystę“, p. 71). Tik čia paauglystės dienos ne „atmenamos“ („atminčiai“ reikalinga raiškesnė distancija – ne tik laiko), o patiriamos – apie tai galima spręsti iš paradoksaliai senatviškos subjekto savijautos: lyg būtų daugel visko matęs, daugel patyręs Zaratustra („Tėve, atleisk, / Pasenau daug greičiau už tave“, p. 9; „penktadienio ramų vidurdienį girtas / iš kūno į purviną barą išvirtęs / murmėjo po nosim štai taip zaratust­ra“, p. 68), tačiau šiai šimtmečių patirčiai išsakyti pristinga autentiškų žodžių – tenka verstis romantinėmis poetinėmis klišėmis: „Manęs nelaukia moterys, kava, / Mano vienatvės valiutų neišgrynina bankai“ (p. 9), „ši epocha manęs negeidžianti meilužė“ (p. 40), „bet žemėlapiai jau aplieti degtine“ (p. 73) ir pan.

Išmėginamos ne tik lyrinės intonacijos („Mylimoji, at­leisk, / Pasenau daug greičiau už tave“, p. 13), įvairūs kūrybiški sąskambiai („Kur gyvas esu / Visur kitur / Esu tik / Kursyvas“, p. 77; „neriboti visi ribotumai“, p. 39), bet ir metaforų siurrealumas, skambantis panašiai kaip „Mėnulis yra tabletė“ („dėsnis yra karamelinė žiurkė / [...] / gatvės yra karamelinė žiurkė / [...] / gydymo įstaigos yra karamelinė žiurkė“, p. 32).

Minėtų įtakų, lakių poetizmų, filologinio apsiskaitymo ir paaugliškos ekspresijos („nusibrozdint alkūnes į giesmę“, „privemta vilčių“, p. 25) įtampoje pamažu gryninasi originalus poetinis žodynas („bet sukalbėsiu tave / į atomus / ar miltus“, p. 59; „prikalbės / tave prie kryžiaus“, p. 60; „jau įsikalbėjau tau į akį“, p. 63) – kartais toks pavykęs, kad autorius neatsispiria pagundai pasūdyti ja ne vieną savo eilėraštį, pavyzdžiui: „Bet kaskart nubundu į šį sintaksės narvelį“ (p. 12), „mielas visko prieše“ (p. 20), „mūsų laikinas prieše“ (p. 27). Kartojantis efektas blėsta, kaip nutikę ir su kelių eilėraščių – „Dailės pamokos“ ir „Literatūros pamokos“ – pabaigomis.

Autorius savo poetinę kalbą kuria ne tik žodyno lyg­menyje, bet ir keldamas sau aukštus – klasikinių poezijos formų – standartus, kurie, viena vertus, apriboja išraiškos laisvę ir gresia posmams skambėti nelyg est­rados dainai, kur „mane“ be problemų rimuojama su „tave“:

Visos revoliucijos praslinko krantu –
Jos nei vadavo, nei kaustė mane.
O bangavimas? Bangavimas čia tik tam,
Kad supykintų kada nors ir tave.

(„Triptikas apie senatvę, III“, p. 13)

O jeigu kur soneto rimui pritrūksta skiemens – griebiamasi parankinių dalelyčių ir jungtukų („ir ji vis dar kraujuoja matai“, p. 39; „Koks skirtumas man jau atsakančiam jokio“, p. 68). Taip užkaišomi plyšiai, bet statinys neatrodo tvirtas.

Kita vertus, formos „narvelis“ gali smarkiai pagelbėti, suvaldyti nepamatuotą kūrybinį veržlumą („Į formą aš ramstausi kaip į barą ketvirtą valandą ryto“, – yra sakęs autorius viename interviu 15min.lt). Iš tiesų Toločkos sonetai atrodo gana grakštūs, taisyklingai sut­verti Petrarkos stiliumi, tačiau dauguma jų taip ir nesusilipdo į reikšmingą visumą, nesukuria ryškesnio emocinio vaizdinio, tuščiai nužvanga paskirais žodžiais ir skiemenimis:

nors ir labai pažengs medicina
reikės eilinės rokiruotės
nes kyla dūmai ir trys dvi viena
dabar jau durk vėliau didžiuokis

(„Čia aš“, p. 65)

Todėl prasiyrus pro neaiškias strofas, netikėtai nustembi, kai „kažko“ („Aš esu poetas / Ir norėčiau nutylėti kažką“, p. 11) – liaudiškai tariant, belen ko – rimavimas suskamba visai gyvai, ne „popieriškai“:

ir nieko neišmanantis Sokratas
pėduos laisvai paklus komandai škac
ir jei esu valdovas tai tik musių
nes Viešpats jau išmokė tėve mūsų
cenzūros aš vėliau išmokau pats

(„tyla bet nusikeikiu...“, p. 72)

Iš tokių pavykusių mėginimų imasi Toločkos knygos polėkis.

Beje, ne visi šios knygos eilėraščiai rimuoti – maždaug pusė iš 29. Kituose intriguoja ritmingas, slemo žanrui, sakytinei improvizacinio pobūdžio poezijai, artimas pasakojimas. Juose subjektas, regis, mėgaujasi natūralia šnekamąja, tarsi specialiai literatūriškai neapdorota kalba („kiekvieną pamoką piešdavau eskizą, o mokytojai / sakydavau, tipo, pabaigsiu kitą kartą“, p. 20). Tokių pasakojimų poetinį ritmą kuria vis kartojami pertarai „aš žinojau ką piešiu“ (eil. „Dailės pamokos“, p. 19), „aš esu saugus“ (eil. „Turėjome tik vieną bendrą pamoką“, p. 28), „čia tik toks poetinis manevras“ (eil. „Literatūros pamokos“, p. 49). Slemiškame eilė­raštyje nesunku atpažinti vietas, kurias perskaičiusi publika krizens:

nedrąsiai atsisukau į ją
aš žinojau ką piešiu
išlemenau kažką klasiško
aš žinojau ką piešiu
madam
nuostabi gal
popieriaus
galėčiau?

Griaudžianti tyla
po to švelnus jos balsas:
„Nusipirk pats, žąsine.“

(„Dailės pamokos“, p. 21)

Toks situacinės komedijos efektas pirmiausia kyla iš sukurto simpatinio santykio su eilėraščio herojumi – mielu „nevykėliu“, autoironišku, bet lyrišku keistuoliu. Ši subjekto savivoka, nors kultūroje ir ne nauja, nekinta visoje knygoje, išlieka atpažįstama beveik visuose eilėraščiuose, o kai kuriuose atveria savitą pasaulio matymo perspektyvą. Tai yra autentiško poetinio kalbėjimo pagrindas – baltas popieriaus lapas, ant kurio Toločka, manau, rašys.

O pabaigai – apie vieną eilėraštį, kurį jau parašė ir dėl kurio – ši recenzija. Tai – paskutinis knygos eilėraštis, visai ne sonetas, paskutinis iš šešių eilėraščių cik­lo „Langeliai“. Visi šeši pavadinti šachmatų figūromis: „Pėstininkai“, „Bokštai“, „Žirgai“, „Rikiai“, „Valdovė“ – daug kartų skaičiau, bet beveik nieko neatsimenu. Vis galvoju tik apie paskutinį – „Karalių“:

Mano sūneli
Tavo mamytės vardu lipa voras
Mano sūneli
Tavo mamytės vardu mes išeisim iš kopos
Mano sūneli
Štai tau paplūdimys tavo gyvenimėlis
Mano sūneli
Kastuvėlį pasiimk mudu pilį statysim
Subraukysim langelių
Juose rytą sutiksim
Jei norėsi parodysiu tau aš pirštu
Ir tai reiškia kad saulė pakils
Tavo mamytės vardu
Mano sūneli
Čia tam kad nešalta tau būtų šitam pasaulėly
Mano sūneli
Čia tam kad laimingas tu būtum šitam puslapėly (p. 80)

Stilistiškai minimalizuotomis priemonėmis – deminutyvais (sūnelis, gyvenimėlis, pasaulėlis, puslapėlis) – čia nesentimentaliai perteiktas egzistencinis dramatizmas: gyvenimas yra strateginė kova, o įsivaizduojame, kad tik žaidimas, paplūdimys, smėlio pilys. Ir atvirkščiai: džiaugiamės saulėtekiais ir kastuvėliais, savo pasaulio laime, o visa tėra dekoracijos, butaforija – laikina dėlionė. Egzistencinį tragizmą eilėraštyje sustiprina pasirinktos vaiko ir motinos bei tėviška figūros – tos, kurios labiausiai naiviai ir beatodairiškai pasitiki – ne dėl savęs, bet dėl kito, – kad „saulė pakils“, kad bus šilta, kad būsi laimingas... Eilėraštis – ir apie apsisprendimą rinktis laimę, viltį, „statyti pilį“, suvokiant visus „puslapėlio“ – mūsų pasaulėlio – ribotumus ir laikinumą.

Perskaičius paskutinį eilėraštį, visa knyga atrodo kaip juodraštis švarraščiui, o ankstesniuose puslapiuose pastebėtos korektūros klaidos (p. 69, 75, 76) nebeatrodo tokios egzistenciškai svarbios.

Naujasis židinys