Keliaujant „Karaliaus keliu“. Jordanija. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Jordanijos karalius Husseinas (dabartinio karaliaus Abdullah II tėvas) apie savo valdomą šalį sakė: „Jordanijos grožis – nepaprastas, įsimenantis, persekiojantis, antlaikiškas. Jordanija, nusėta didžiųjų imperijų griuvėsių, yra šiandieninio pasaulio gabalėlis, kuriame ilsisi praeitis.“

Karalius Husseinas, kaip ir dabartinis karalius Abdullah II, priklausė Hašemitų dinastijai, kuri Jordaniją valdo nuo XX a. pradžios. Karalių dinastija pati nėra kilusi iš šio krašto. Preiš tapdami Jordanijos karaliais Hašemitai valdė Meką.

Atrodytų, kad svetimšaliai valdovai neturėtų ilgai išlaikyti valdžios, tačiau šalyje, kuri dažnai tampa pabėgėlių iš Palestinos ar Sirijos užuovėja, būti svetimšaliu nėra joks trūkumas. 

Arabų pavasario metu dabartinis karalius Abdullah II buvo vienas iš tų Artimųjų Rytų šalių vadovų, kurie sąmoningai suvokė sudėtingus demokratizacijos procesus, todėl jų ėmėsi pats, nelaukdamas įsiplieskiančių protestų. Nors jo demokratinės reformos kartais vertinamos kontroversiškai (karalius vis tiek lieka paskutinysis sprendimo priėmėjas valstybėje), tačiau jo motyvaciją sveikino daugelis. Jordanijoje Arabų pavasario nuotaikos neįsigalėjo. Tikėtina, kad būtent dėl šios priežasties Jordanija liko viena stabiliausių Artimųjų Rytų valstybių. Dabartinis karalius taip pat liberalizavo ekonomiką taip padėdamas šaliai klestėti – ekonominis augimas tęsėsi iki 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės. Dabar šalis po truputį atsigauna. 

Sostinė Amanas. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Jordanijai itin svarbus saugumas – ne tik dėl to, kad ramiai jaustųsi krašto gyventojai, tačiau ir dėl to, kad vienas iš pagrindinių Jordanijos pajamų šaltinių – turizmas. Be saugiai besijaučiančių užsieniečių šaliai būtų sunku užsiimti turizmu.

Gausiai krikščionių apgyvendintoje Madaboje perkant suvenyrus pardavėjas klausė, iš kur mes esame atvykę (tokį klausimą užduoda bene visi jordaniečiai, atrodo, kad tai – svetingumo išraiška). Atsakėme, kad iš Lietuvos. Pardavėjas dar kartą paklausė: „Kodėl jūsų pastaruoju metu Jordanijoje tiek daug?“ Atsakymas paprastas – neseniai atsirado tiesioginis pigus skrydis iš Lietuvos. Pardavėjas išlydėdamas mus šypsojosi: „Tie nauji skrydžiai yra labai gerai mano bizniui.“ (angl. good for business)

Sostinė Amanas. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Jordanijoje apskritai nėra buvę daug teroro išpuolių. Paskutinis – 2005 m. sostinėje Amane susprogdinti keli viešbučiai. Tačiau po šios tragedijos šalis ėmėsi stiprių saugumo priemonių ir iki šiol tokie išpuoliai nepasikartojo.

Petros vienuolynas. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Iki Hašemitų atėjimo Jordanijos teritorija buvo osmanų, romėnų teritorijos dalis. Šalies pietuose taip pat buvo įsikūrusi legendinė Nabatėjų karalystė su sostine Petra. Patys Nabatėjai buvo klajojanti arabų gentis, įkūrusi savo karalystę maždaug IV a. prieš Kristų. Tiesa, 106 m. po Kr. Romos imperatorius Trajanas užkariavo Nabatėjų karalystę. Nabatėjai, susikrovę didelius turtus kontroliuodami prekybinius kelius, prarado savo didybę, tačiau jų sukurtas Petros miestas išliko iki mūsų dienų. 

Tiesa, Petra per ilgus šimtmečius buvo dingusi iš mūsų žemėlapių. 1812 m. Petrą vėl iš naujo „atrado“ šveicarų keliautojas ir geografas Johannas Ludwigas Burckhardtas. Ši vieta buvo pamiršta tik vakariečiams – ji buvo puikiai žinoma beduinų gentims, gyvenusiems apleistose nabatėjų teritorijose.

Dabar Petra yra vienas labiausiai lankomų turistinių objektų Jordanijos Hašemitų karalystėje. Turistus Petra labiausiai traukia dėl įspūdingų architektūrinių ansamblių – uolose išskaptuotų pastatų. Daugelio jų paskirtis – laidoti mirusiuosius. Aplink sunku rasti gyvenamųjų pastatų. Mokslininkai mano, kad nabatėjai negyveno tokiuose įspūdingose architektūros stebukluose, o veikiau turėjo lengvai pastatomas ir išardomas palapines aplink juos. Uolose įkurdami laidojimo vietas nabatėjai reiškė pagarbą mirusiesiems, praeičiai, tradicijai. 

Petroje. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Keliaujant iš Petros į šalies šiaurę ir sostinę Amaną galima rinktis, kuriuo keliu važiuoti – tvarkingu, vakarietišku plentu arba tūkstančius metų menančiu „Karaliaus keliu“ (angl. King’s Highway). Pasirinkus pastarąjį vaizdai nenuvilia. Kraštovaizdis keičiasi kas keletą minučių – saugiai važiavęs patogiu slėnio keliu staiga esi priverstas kilti į kalną serpentinais. Gamta taip pat keičiasi nuolatos – vieną minutę aplink beveik pirmykštis žalias slėnis, kuriame gali įsivaizduoti gimstant pirmuosius žmonijos išradimus, o kartais – smėlėtos, sausos, nykios dykumos kalvos. Kartais į akis patenka abu.

Qasr Al-Kharanah pilies fragmentas. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Keliaujant „Karaliaus keliu“ galima aplankyti senąsias kryžiuočių pilis, pavyzdžiui, Keraką. Jis savo struktūra šiek tiek priimins kitas kryžiuočių gynybines pilis ar pilis, kurios buvo sugalvotos įvairioms tautoms susidūrus su kryžiuočiais, pavyzdžiui, Medininkus. Tiesa, Kerakas gerokai įspūdingesnis, įsikūręs ant milžiniškos kalvos – žvelgiant nuo jos matosi visas Al-Karako miestas ir aplinkinės vietovės. 

Dykumose stūksančios Umajadų pilys kiek kitokios. Umajadų kalifatas įsikūrė dabartinės Jordanijos teritorijoje 661–750 m. Kai kurios iš šių pilių nėra gynybinės, o veikiau skirtos laisvalaikio praleidimui. Pavyzdžiui, valdovo medžioklės vieta su įspūdinga pirtimi (Qasr Amra) arba knaipė, praeityje glaudusi dykumų keliautojus (Qasr Al-Kharanah).

Kalifo pirtyje (ji vienintelė išliko iš viso pilies komplekso) pasitinka VII a. freskos, o jose – pusnuogės moterys ir bandžomis grojančios meškos. Iš pažiūros atrodo keista, nes islamo religija dabar draustų tokius vaizdinius. Jordaniečių ir vakariečių paaiškinimai skiriasi. Vakariečiai sako, jog tų dienų islamas buvo gerokai liberalesnis ir atviresnis, o štai mažame šalia esančiame Jordanijos valstybės įkurtame muziejuje aiškinama, kad pirtis buvo ir yra privačios valdovo erdvės, todėl toks vaizdavimas nė kiek nenusižengia religinėms normoms: nei tada, nei dabar. Sunku pasakyti, kuri iš šių teorijų teisinga, tačiau pilies vaizdai įspūdingi, leidžiantys prisiliesti prie kalifo kasdienybės.

Freskos Qasr Amra pilyje. Kristinos Tamelytės nuotrauka.
Freskos Qasr Amra pilyje. Kristinos Tamelytės nuotrauka.
Danos rezervatas, Jordanija. Kristinos Tamelytės nuotrauka.
Vaizdas nuo Kerako pilies. Kristinos Tamelytės nuotrauka.
Keliaujant „Karaliaus keliu“. Kristinos Tamelytės nuotrauka.
Danos rezervatas, Jordanija. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Paskutinė arba pirma stotelė (priklauso nuo to, kur nuspręsite keliauti) bus sostinė Amanas. Nusileidus į oro uostą karštis, sumišęs su kondicionieriaus vėsa, skverbsis į kūną. Oro uostas – viena prabangiausių vietų Jordanijoje. O štai sostinė stebina kontrastais. Kaip ir daugelis Jordanijos miestų jį įsikūrusi slėnyje. Tenka ilgai leistis žemyn, kad pasiektumėte centrą. Kamščiai sostinėje atrodo nesibaigiantys.

Amano centre dūzgia žmonės, sunku praeiti, kartais kvėpuoti, karšta – aplink vienas didelis turgus. Galite aplankyti pagrindinę mečetę. Neįprastai Jordanijai prie jūsų aršiai bandys prisišlieti koks nors gidas. Toks elgesys gana keistas. Jordanija nuo, pavyzdžiui, Egipto skiriasi tuo, kad sunku rasti jordanietį, kuris turistą užpultų nesibaigiančių pasiūlymų gausa. Šeimininkai visuomet mandagūs, leidžiantys svečiui pasirinkti. Amane galbūt galioja kitos taisyklės. Tiesa, Amano centre, slėnyje, viskas gerokai pigiau nei kituose šalies kampeliuose. Matyt, dėl to, kad būtent čia verda ne turistų, o jordaniečių gyvenimas. Žodis „verda“ apibūdina gyvenimo ritmą puikiai.

Sostinė Amanas. Turgus. Kristinos Tamelytės nuotrauka.

Palypėjus kiek aukščiau į miesto pakraščius viskas staiga pasikeičia. Atrodo, kad žmonių nebeliko: niekas nebesiveržia prie prekystalių, atsiranda oro, vietos eiti. Pasikeičia ir kainos, prabangos lygis, kavinių iškabose atsiranda pranešimų, kad Ramadano metu kavinės dirbs įprastu laiku. Pasiekiate „vakarietiškąjį Amaną“: jame kur kas mažiau žmonių, moterys kavinėse retai dengiasi plaukus, galima lengvai nusipirkti alkoholio. 

Lygiai taip pat kaip keitėsi kraštovaizdžiai keliaujant Jordanijos keliais, taip per keletą minučių varginančio kopimo į sostinės kalvas pasikeičia ir Amanas. Tarsi būtumėte visai kitame mieste. Būtent dėl šios priežasties Jordanija ir yra įdomi šalis – nuolatinėje kaitoje besistengianti išsaugoti tai, kas amžina. 

Tradicijų, praeities, inovacijų ir ateities dermė.