EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 11)

Pirmoji ir antroji teksto dalys.

Akatistai, be jokios abejonės, yra tipinis Rytų slavų, Rusios šventųjų kulto tradicijos bruožas. Nors pagrindinė knyga, numatanti ortodoksų pamaldų tvarką, – Tipikonas – kalba tik apie vieno akatisto, Akatisto Apreiškimo šventei, naudojimą, Rytų Europoje žinomi šimtai akatistų Kristui, Dievo Motinai, įvairiausiems šventiesiems. Jie itin išpopuliarėjo sovietmečiu, nes jiems skaityti nereikia jokių specialių žinių, juos skaityti gali kiekvienas pasaulietis, net neidamas į bažnyčią, ir jie parašyti gerokai rusifikuota, lengvai suprantama kalba (o pamaldų tekstai parašyti bažnytine slavų kalba).

Pirmasis Akatistas

Griežtai tariant, graikų ortodoksų pasaulis žino tik vieną Akatistą – šv. Romanui Saldžiabalsiui tradicijos priskiriamą himną Apreiškimo šventei (gr. Akathistos Ymnos). Žodis akathistos reiškia „ne sėdint“, t. y. stovint, o visas giesmės pavadinimas lietuviškai skambėtų taip – „Himnas, kuris giedamas stovint“. Šiuo metu manoma, kad Akatistas galėjo būti pabaigtas vėliau, VII a., o priskiriamas jis šv. Romanui todėl, kad Akatisto pagrindas buvo jo sukurti kondakai Apreiškimo šventei.

„Originalus“ Akatistas turėjo 24 giesmes – 12 kondakų ir 12 troparų, kurie atitiko 24 graikų alfabeto raides. 13 kondakas, neturintis iko, giedamas tris kartus, tuomet malda užbaigiama 1 iku ir 1 kondaku. Su šiuo Akatistu susipažinti turi galimybę kiekvienas, nes į lietuvių kalbą jį yra išvertęs katalikų kun. Laimonas Nedveckas (2008 m. išleido Kauno arkivyskupija), neoficialiai cirkuliuoja ir kiti vertimai.

Akatisto ikai daug kartų kartoja angelo pasveikinimą chaire, kurį į lietuvių kalbą galima versti „sveika“ arba „džiaukis, džiūgauk“. L. Nedveckas pasirinko variantą „sveika“, matyt, dėl iš lotynų kalbos verstos maldos „Sveika, Marija“ (Ave Maria) įtakos:

Sveika, per kurią džiaugsmas suspindėjo!

Sveika, per kurią prakeikimas liovės!

Sveika, kuri iš nuopuolio šauki Adomą!

Ortodoksų tradicija nuėjo kitu interpretacijos keliu ir daugelyje kalbų angelo pasveikinimas verčiamas kaip kvietimas džiaugtis – bažn. slav. raduisia, angl. rejoice, pranc. réjouis-toi, lenk. raduj się. Lietuviškoje ortodoksų tradicijoje vartojamas pasveikinimas „džiūgauki“.

Šie „džiūgavimai“, taip ir vadinami graikų tradicijoje – chairetismoi, – turi gerai apgalvotą poetinę formą. Kaip rašo teologas Maksimas Kozlovas: „Akatisto ritminė struktūra sudėtinga. Cheretizmai ikuose sujungti į šešias poras, kiekvienoje poroje viena eilutė veidrodiškai atspindi kitą. Griežtos izosilabijos sąlygomis eilutės visada tarpusavyje surimuotos, kiekvienas žodis vienoje eilutėje yra surimuotas su kiekvienu žodžiu kitoje. Tik retais atvejais šio rimo nėra.“ Deja, kol kas šios poetinės savybės neatsispindi nei turimuose Akatisto vertimuose į lietuvių kalbą, nei vėlesniuose Akatisto formą imituojančiuose slavų kūriniuose, nors jie kartais sugalvodavo ir savų poetinių formų.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pirmajame kondake, pradedančiame Akatistą, Dievo Motina vadinama Ypermache Stratege, t. y. Nenugalimąja Karvede (bizantiškiems himnams įprasta apgiedoti ją kaip graikų kariuomenės vadovę). Šis kondakas, iki šiol graikams skambantis ne tik kaip bažnytinis himnas, bet ir kaip nepriklausomybės giesmė, yra neatskiriamas Akatisto formos akcentas. Jau Bizantijoje įvyko bandymų panaudoti šią formą kitiems himnams kurti (pavyzdžiui, akatistas Saldžiausiajam Jėzui, XIII a.), tačiau didysis „sprogimas“ įvyko Akatistui pasiekus Rusios kraštus.

Pirmieji slaviškieji akatistai buvo Bizantijos himnografų bandymai imituoti Apreiškimo Akatisto formą, ilgainiui neprigiję pačioje graikų tradicijoje. Nežinomo autoriaus akatistas Saldžiausiajam Jėzui į slavų kalbą išverstas jau XIV a., o XV a. slavų kraštuose plinta Konstantinopolio patriarchų Izidoriaus I Vuchiraso, Filotėjo Kokino rašyti akatistai arkangelui Mykolui, Jonui Krikštytojui ir kitiems šventiesiems bei šventėms. Jų antraštėse slavų vertėjai dar nedrąsiai vartojo žodį „akatistas“, kuris tik ilgainiui iš tikrinio tapo bendrinis: „Ikai, panašūs į Akatistą, kuriuos patriarchas Izidorius užrašė arkangelui Mykolui...“

EPA nuotrauka

Pirmieji slavų akatistai

1522 m. Vilniuje Pranciškus Skorina išleido pirmąjį pasauliečiams skirtą slavišką ortodoksų maldyną, „Mažąją keliautojo knygelę“, į kurią jau įtraukti įvairūs akatistai. Kai kurie iš jų, tikėtina, parašyti paties Pranciškaus (iki tol slavų autorių akatistai nėra žinomi). Kadangi sudarytojas ryžosi į kasdienės maldos knygelę įtraukti akatistus, galima spėti, kad jau tada jie plito asmeninėje maldos praktikoje.

Kitas svarbus įvykis akatistų raidai – XVII a. įvesta Kristaus kančios (Pasijų) pamaldų praktika. Pasija – tai keturis gavėnios penktadienius arba sekmadienius tarnaujama vakarinė, kurios apeigos sujungtos su akatisto Kristaus kančiai skaitymu. Nors Pasijų akatistas turi akatistams įprastą 24 kondakų ir ikų struktūrą ir prasideda kreipiniu į Kristų Vzbrannyj Vojevodo („Nenugalimasis Karvedy“), kvietimai džiaugtis pakeisti į Jėzaus vardą:

Jėzau, Dieve, Amžinoji Meile, Tu mumis, mirtingaisiais, rūpinaisi,

Jėzau, beribi Gailestingume, pas puolusius žmones nužengei,

Jėzau, kūną priėmei ir Savo mirtimi mirties galybę įveikei,

Jėzau, Savo dieviškaisiais slėpiniais mus Dievo dalininkais padarei.

(Akatistas Kristaus kančiai, 1 iko ištrauka)

Dėl akatisto temos (Kristaus kančia) ir jo formos, primenančios katalikišką litaniją, kai kurie antikatalikiškai nusiteikę ortodoksai šiandien piktinasi jo naudojimu, neva tai – katalikiška malda. Iš tiesų, Pasijos Rytų slavų kraštuose tarnaujamos jau beveik keturis šimtmečius ir yra daug senesnis katalikų kultūros paveiktas ortodoksų reliktas nei, sakykim, XVIII–XIX a. Rusijoje įvestas vakarietiškas daugiabalsis giedojimas ar suvakarietinta ikonografija. Be to, Pasijų autoriai – patys ortodoksai.

Pasijas sudarė ir į liturginę praktiką įvedė Kijevo metropolitas šv. Petras Mohyla, kuris savo darbais stengėsi atnaujinti Ortodoksų Bažnyčią per naujausių mokslo, meno ir kultūros atradimų diegimą į Bažnyčios gyvenimą. Jis įsteigė teologijos akademiją, išleido pirmąjį visos Ortodoksų Bažnyčios atstovų pripažintą katekizmą, polemizavo su katalikais ir protestantais naudodamasis jų teologine kalba. Jo santykį su Abiejų Tautų Respublikos kultūra būtų galima palyginti su tėvų kapadokiečių santykiu su pagoniška graikų kultūra –
abu sąjūdžiai pripažino kitatikių mokslo laimėjimus, bet taikė juos savo tikėjimo tikslams. Akatistas Kristaus kančiai greičiausiai buvo ne katalikų kopijavimas, o atsakas populiariosioms katalikų praktikoms, traukusioms ortodoksų tikinčiuosius.

Šv. Petro Mohylos iniciatyva pirmą kartą kitas akatistas, ne Akatistas Apreiškimui, tapo Bažnyčios liturginio gyvenimo norma. Nors senuosiuose Tipikonuose, reguliuojančiuose pamaldų tvarką, ir nėra Pasijų (nes tada jų ir nebuvo), tai tampa Bažnyčios hierarchijos patvirtinta norma, tradicija, kartojama Rytų Europoje kasmet tuo pačiu liturginiu laiku. Tokia akatistų iš mažosios raidės naudojimo plėtra skatino naujų akatistų kūrimą, tai tęsiasi iki šių dienų.

Pasak akatistų tyrinėtojo Aleksejaus Popovo (1856–1909), iki 1901 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios cenzūra spausdinti ir liturgiškai naudoti aprobavo 158 akatistus, 300 akatistų buvo uždrausti kaip neatitinkantys Bažnyčios mokymo. Kadangi akatistų rašymas tęsiasi ir šiandien, 2018 m. Bažnyčios Sinodas paskelbė reikalavimą derinti akatistų naudojimą su pačiu Sinodu arba bent su vietos vyskupu (jei akatistas skirtas vietos šventiesiems), išleido jų naudojimo gaires. Visgi internete galima rasti daugybę naujų, Bažnyčios nepatvirtintų akatistų tekstų, kurie dažnai yra abejotinos teologinės ir meninės vertės.

EPA nuotrauka

Akatistų struktūra ir forma

Kaip jau minėjome, akatistai šventiesiems savo struktūra imituoja Akatistą Apreiškimo šventei. Apreiškimo Akatisto 1 kondakas prasideda žodžiais „Tave, Karvede nenugalimoji“, lygiai taip pat slaviški akatistai šventiesiems prasidės žodžiais Vzbrannoj Vojevode / Vzbrannyj Vojevodo. Kondakai ir ikai dažniausiai mėgdžios „originalaus“ Akatisto dalių temas, pavyzdžiui, 9 ikas beveik visada kalbės apie tai, kaip geriausi oratoriai nesugebėtų pašlovinti šio šventojo žygdarbių, 13 kondakas visada prasidės raide O (prisimenant akrostichinę šv. Romano Akatisto struktūrą: jis prasideda raide A – angelas, o baigiasi – ω, omega, „o, labiausiai apgiedotoji motina!“) ir prašys apsaugoti tuos, kurie dabar gieda „aleliuja“.

Ikuose nuolat atsikartoja vis naujai skirtingų šventųjų kontekste nuskambantis angelo kreipinys į Švč. Mergelę Mariją – „džiūgauki“. Kitų akatistų kontekste vertimas į „sveika (-as)“ yra visiškai neįmanomas, nes įvyksta akivaizdi kolizija, gimsta beprasmiai sakiniai, pavyzdžiui: „Sveika, nes viešpataujančiųjų Viešpats ir valdovų Valdovas dovanojo tau Savo Karalystės palaimą!“ (vietoj: „Džiūgauki, nes viešpataujančiųjų Viešpats ir valdovų Valdovas dovanojo tau Savo Karalystės palaimą!“ – akatistas šv. Paraskevei), „Sveikas, nes tvirtai įtikėjai tuo, kas tau buvo apreikšta!“ (vietoj: „Džiūgauki, nes tvirtai įtikėjai tuo, kas tau buvo apreikšta!“ – akatistas šv. Juozapui) arba „Sveiki, kad buvote persekioti, niekinti ir nužudyti dėl teisumo, nes jūsų laukia gausus atlygis Danguje!“ (vietoj: „Džiaukitės, kad buvote persekioti, niekinti ir nužudyti dėl teisumo, nes jūsų laukia gausus atlygis Danguje!“ – akatistas šv. Vilniaus kankiniams). Iš tiesų, ir marijiniuose akatistuose dažnai daromos aliuzijos į tai, kad chaire reiškia ne tik pasisveikinimą, bet ir „džiūgauki / džiaukis“: „Džiūgauki, per Kurią džiaugsmas suspindėjo!“

Jau sakėme, kad akatistų gausoje atsiranda ir daugybė menką vertę turinčių kūrinių, kurie ne tik neatkartoja didingos Akatisto Apreiškimo šventei formos, bet ir vietoj poetinių vaizdinių klausytojui tiesiog pateikia pasakojimą apie šventojo ar ikonos istoriją:

Caras Petras, matydamas, kaip per šventąją Dievo Motinos ikoną Dievo malone vyksta stebuklai, padarė ją savo kariuomenes kelrode, kovos prieš švedus dieną – skydu ir globa. Dievo Motinos pagalba visiškai įveikęs savo priešus, tobulą kertinį akmenį naujai karaliaujančiam miestui padėjo – stebuklingąją ikoną. Pastatė ją miesto širdyje kaip pašventinimą, skydą ir apgynimą, todėl Skaisčiausiajai giedame:

[...]

Džiūgauki, miestų ir kaimų džiaugsme!

Džiūgauki, nenugalimoji krikščionių pagalba ir apgynime! [...]

Džiūgauki, rusų žemės pastiprinime!

(Akatistas Kazanės Švč. Dievo Gimdytojos ikonai)

Analizuojant šį kūrinį, kokių nors ritmo, rimo ar kitokio poetinio sumanymo įrodymų randame mažai – tik bendrąją Akatisto formą. Dėl to galima tik sveikinti Sinodo iniciatyvą kontroliuoti akatistų rašymą ir naudojimą. Kitaip teologiškai lėkšti akatistai, daug lengviau kalbiniu ir turinio požiūriu suprantami paprastai liaudžiai, galėtų lengvai išstumti visas kanonines maldos formas. Ne veltui neseniai dėl netinkamo akatistų naudojimo skatinimo Rusijoje iš kunigų luomo pašalintas vienas žymus dvasininkas.

Dera paminėti, kad Rytų slavų akatistų pabaigoje dažniausiai galima rasti ilgą maldą šventajam ir jo aukštinimo giesmę – veličenije. Tai autentiška šių kraštų kūryba, nes graikų tradicijoje „aukštinimu“ vadinamos tik kanonų giesmės Dievo Motinai. Atsirado ir specifinis šių kraštų trumpasis šventojo pagerbimo būdas – šlovinimas (rus. slavlenije), kai prie šventojo ikonos tiesiog pagiedamas troparas, kondakas, paskaitoma malda jam, o tada giedama aukštinimo giesmė. Visus šlovinti reikalingus tekstus paprastai galima rasti akatistų leidiniuose.

Apibendrinimas

Bet ar akatisto žanro nepakeis kitas bažnytinės poezijos žanras? Pirmajame tūkstantmetyje vieną tradiciją vis keitė kita, o akatistai traukia kūrėjų dėmesį jau penkis šimtus metų. Viena vertus, Vakaruose žmonės vis labiau pavargę nuo nebiblinių giesmių ir XX a. vyko aktyvus grįžimas prie Šventojo Rašto giedojimo – gal šis posūkis vyks ir Ortodoksų Bažnyčioje, poetų kūrybą keičiant biblinėmis giesmėmis. Kita vertus, negalima atmesti naujo žanro gimimo galimybės.

Archimandrito Kiprijono Kerno teigimu, naujųjų akatistų gausa žymi tam tikrą bažnytinio meno degradaciją. Visgi su tuo sutikti galima tik dalinai, nes tarp naujų akatistų esama ir poetinių bandymų. Pavyzdžiui, akatistas Švč. Dievo Gimdytojos ikonai „Visų liūdinčių paguoda“ nepasakoja ikonos istorijos, bet naudoja poetinius vaizdinius, o Sinodo dar neaprobuotame akatiste šv. Izaokui Optiniečiui autorius stengėsi sudėti akrostichą „gyriaus žodį nešu Izaokui“. Žinoma, tai nėra tokios poetinės aukštumos, kurios būtų vertos pasaulinės literatūros istorijos (kaip yra šv. Romano Saldžiabalsio, šv. Jono Damaskiečio ir kitų didžiųjų senovės poetų atveju), bet tai yra autentiški poetiniai bandymai, liudijantys gyvą kūrybinę tradiciją. Jei rašiklį paimtų įkvėpimo pagautas talentingas žmogus, šis žanras dar galėtų duoti nuostabių vaisių.

Šiaurės Atėnai