Unsplash.com nuotrauka

„Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius... Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti ir mirti, kad mes galėtume su Juo susitikti dangiškoje Jeruzalėje. Vis dėlto čia Jėzaus veido nukreipimas turi daugiau poteksčių nei tik žengimas kojomis.

Pirmiausia Jėzaus veidas visada skleidžia ramybę, meilę ir nesugriaunamą viltį, liudijančią, kad Jeruzalė – ne paskutinė Jo gyvenimo stotelė. Iš Jo veido sklinda tiesa, kuri traukia mūsų širdis, kai prisimename, jog tik ji padaro mus laisvus priimti į savo kelionę ne tik Gyvenimo žodžius, bet ir patį jų Autorių. Beje, mūsų nuodėmių kumščiai Jo veidą subjauros (žr. Mt 26, 67), ir mes turėsime laikyti egzaminą... Ar nenusigręšime nuo Jo apspjaudyto veido, kai jis nebebus panašus į saulę? Negalėsime atsisakyti Jėzaus, jei laikysimės Jo nurodyto kelio. Sakysime: „Nežinau kito Mokytojo, kurio žodis yra pats Dievas Žodis“ (Jn 1, 1). Taigi ne teorinis Jo mokslo pažinimas, o tik sekimas Jėzumi pritrauks malonę, kad net sunkiausių išbandymų metu išliktume Jam ištikimi.

Jėzaus mokiniai, išsiųsti į misijas, supyko, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai jų nepriėmė. Jiems dar labai stigo proto nuolankumo bei Jėzaus gailestingumo, nes jų mąstymas visiškai aptemo, kai jie, užuot pagalvoję, kaip dabar elgtųsi Kristus, panoro bematant liepti kristi iš dangaus mirtį sėjančiai ugniai ir tarsi bomba sunaikinti juos nesvetingai priėmusiuosius. Tik pasvarstykime, kas būtų įvykę, jei Dievo Sūnus būtų atėjęs ne mūsų išgelbėti, o dėl nuodėmių (žr. Rom 3, 23) mus pelnytai nubausti. Niekada nebūtų dangus su žeme pasibučiavęs – Tėvas per siųstąjį Sūnų mūsų su savimi sutaikęs ir naujo Rojaus vartų mums plačiai atvėręs... Jėzus juos sudraudė, ir jie susigėdę iš karto atsisakė savo užmačių. Toks kiekvieno Jėzaus mokinio pašaukimo kelias: suklydai ir taisykis!

Jėzui su mokiniais einant keliu, vienas žmogus pareiškė norą visur Jį sekti. Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Koks nuolankus ir gilus palyginimas! Gyvūnų Kūrėjas ir nuolatinis jų gyvybės Palaikytojas Jėzus neturi net nuosavo būsto kambarėlio, o neprotingi padarėliai, net nesuvokdami jiems suteiktos duotybės, gali laisvai naudotis savų „pastogių“ jaukumu. Dievas Sūnus – tikrasis visų lobynų Viešpats – gyvena kaip elgeta, kad, būdamas laisvas, kuo daugiau patrauktų žmonių širdžių, nes dėl jų atpirkimo teks ant kryžiaus priešmirtinę „poilsio“ buveinę įsirengti...

Jėzus žinojo, jog, jei tas būsimasis sielų žvejys grįš namo laidoti savo tėvą, drauge su juo palaidos ir savo pašaukimą.

Širdžių Tyrėjas iš karto mato, kas gali Juo sekti, ir kviečia: „Sek paskui mane!“ Kai prabyla įsikūnijęs Viešpats, reikia suprasti, ko Jis iš mūsų nori, ir čia ir dabar pradėti daryti, o ne neatidėliotiną sekimą Jėzumi vilkinti. Beje, iš pažiūros priežastis nepaklusti Jėzui ir neiti su Juo drauge atrodė iš tiesų motyvuota. „Palaidosiu savo tėvą, tada būsiu laisvas, ateisiu ir visą likusį gyvenimą seksiu Tave, Jėzau!“ Anuomet judaizmo ir helenizmo pasaulis laikė šventa pareiga palaidoti savo namiškį. O ir šiais laikais ar gali būti mažiau gerbiami mirusieji? Nekvestionuojama dorybė tinkamai saviškių laidotuvėmis rūpintis...

Tačiau šis atvejis buvo išskirtinis. Jėzus žinojo, jog, jei tas būsimasis sielų žvejys grįš namo laidoti savo tėvą, drauge su juo palaidos ir savo pašaukimą. Turbūt namiškiai jį būtų perkalbėję, ir jis paprasčiausiai pamirštų Kristaus duotą pašaukimą. Tik amžinybėje įmanoma sužinoti, kiek žmonijos istorijoje buvo pašauktų sekti Kristumi – tapti visuomenei gyvybiškai reikalingais kunigais bei pašvęstojo luomo nariais ir kiek jų, konkrečiu pasiryžimo vykdymu neatsiliepdami į Mokytojo kvietimą: „Priimk savo pašaukimo ir laimės perlą, tarnaudamas Mano atpirktųjų išganymui“, jį savavališkai ignoravo...

Kai prigimtinė namiškių meilė viršija Jėzaus meilę, Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Negalima jaunuoliui grįžti pas tėvus, kad su jais atsisveikintų, kai jie, užuot palaiminę savo atžalą ir su malda palydėję pas Kristų (į kunigų seminariją ar vienuolyną), maldauja ar net tol reikalauja pasilikti šeimoje ir rinktis kitą pašaukimą, kol jis pagaliau paklūsta savo tėvų ambicijoms. Be abejo, atsakomybės našta gula ir ant pašauktojo Jėzų sekti pečių. Nepaklusti šiam Kristaus kvietimui tolygu atsisakyti Jo kilniausios malonės, nes visos kitos Jo dovanos nebeprilygs tai, kurioje slypi Jo kupina meilės Širdis.