Karališkosios poros išvykimas į Karaliaučių iš Klaipėdos. Rašytojos Jovitos Saulėnienės privati kolekcija.

Buvusios Prūsijos karalystės sostinėje stovėjo didžiulė, gracingu ir neįprastai aukštu bokštu, skambiais varpais, žinią nešančiais miestelėnams, pasižymėjusi pagrindinė miesto šventovė. Netgi ir II pasaulinio karo sukrėtimai dvasiškai nesunaikino pačios evangelikų-liuteronų bendruomenės, kuri buvo pagrindinė šio istorinio paminklo globėja ir puoselėtoja, o ateinant barbariškajai Raudonajai armijai, miesto pagrindinis simbolis – Šv. Jono bažnyčia – buvo tik fizine prasme negailestingai nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Po bažnyčios grindimis guli daugybė žymių Europos žmonių prosenelių, tarp jų, ir iškilaus pasaulio filosofo Imanuelio Kanto protėvių kaulai.

Karštas entuziazmas ir begalinis atsidavimas miesto ir krašto gėriui neabejotinai atkurs didingą Klaipėdos Šv. Jono evangelikų-liuteronų bažnyčią. Tikėtina, jog šios bažnyčios atstatymas žymės naują miesto kilmingų darbų epochą, kuri vėl sugrąžins Klaipėdai senosios architektūros veidą.

Šios bažnyčios atstatymas nėra toks sklandus. Tikrai visi klaipėdiečiai ir miesto kaimynai šio objekto nežino, savivaldybė nedega entuziazmu prisidėti prie šio istorinio paminklo atkūrimo, evangelikų-liuteronų bendruomenė supančiota įvairių rūpesčių, net ir labdaros-paramos fondo internetinė svetainė nebeatitinkanti šių dienų realijų. Palyginus su tuo, kad šis istorinis paminklas bus nacionalinės reikšmės ir strateginis objektas Lietuvoje, nėra darnaus sutarimo vardan bažnyčios atkūrimo.

Taip pat svarbu, kad būtų kuo tvirtesnis ir šiltesnis bendravimo ryšys pačiame mieste tarp skirtingų pusių. Jei norėtume, kad ši bažnyčia kiltų „tarsi feniksas iš pelenų”, panašu, kad dabartinis darbų strategijos kelias nėra teisingas.

Šv. Jono bažnyčios atkūrimas – tai ne vien suinteresuotų pusių darbas, bet ir viso miesto, krašto ir valstybės projektas, kuriam reikės pastangų iš visų pusių. Juk šiuo objektu grožėsis ne vien suinteresuota grupė, bet ir visa valstybė, ir miesto svečiai. Būkime pagaliau atsakingi už savo miesto likimą.

Koks reikšmingas ir svarbus kultūros paminklas buvo ne tik Klaipėdai, bet ir visai Prūsijos karalystei, įrodo ir XIX amžiaus unikali atminimo lenta ant Šv. Jono bažnyčios sienos apie Prūsijos karalienės Luizės vizitą Klaipėdoje: „Tebūnie palaiminti visi Tave mylintys. Psalmė 122) . Nėra stipresnės jėgos už žmones apimančios meilės bangos Šv. Jono bažnyčioje viešpatavo meilės dvasia. Ir miesto žmonėms perteikė jos atmosferą.“

Šią šventovę buvo užvaldžiusi tokia galinga energija, kad ji tapo žymiausia miestelėnų susibūrimo vieta ypatingų miesto ir šalies švenčių proga. Joje vykdavo ir įstabūs koncertai, nenusileidžiantys pasaulinio garso įstaigoms: „Sekmadienio vakarą Šv. Jono bažnyčioje įvykęs koncertas pasiekė išties stebėtinas menines aukštumas. Tiek choras, tiek solistai, išradingai pasirinkę atliekamų kūrinių seką, leido klausytojams patirti tyriausią muzikinį malonumą.”

Šis sakralinis statinys buvo tarsi kultūros pilna besiveržianti stiklinė, o juk miestui būtų garbinga pareiga parodyti solidų ir nepriekaištingos kokybės kultūrinį veidą kiekvienam miesto gyventojui ir svečiui. Aukštos lubos ir galingos sienos su didžiulėmis kolonomis ir skambiais vargonais bei bronziniais varpais su didžiule šlovės laikų nostalgija visada bus laimingo miesto pasididžiavimas.

Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka

Kiekvienas paprastas Lietuvos miestelis turi pačias gražiausias bažnyčias ir  turi ne tik vieną, bet ir kelias. Juk, pavyzdžiui, Anykščių miestas su garsiąja Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia turi visai puikų miestovaizdį su garsiuoju Antano Baranausko šileliu, o mes net neturim jokių istorinių bažnyčių miesto istorinėje širdyje, kurios būtų puikūs objektai galingai ošiančios Baltijos jūros, ramiai tyvuliuojančių Kuršių marių, garsiųjų Kuršių nerijos pušynų, Ernsto Riecherto dėka apsodintų Melnaragės ir Girulių miškų apsuptyje.

Kadaise buvęs Mėmelis su savita prūsiška architektūra, kurioje visada dominuodavo Šv. Jono evangelikų-liuteronų, Reformatų, Jokūbo, Vitės Švč. Trejybės ir Anglikonų bažnyčios, tikrai sukeldavo malonų ir harmoningą pojūtį kiekvienam to meto žiūrovui. Visa tai įrodo Rudolfo Naujoko eilutė apie šį miestą: Štai ir keltas jau atplaukė. Lipame į jį, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šėšeliu, vaizduotės kuriama sala.”

Nederėtų sustoti su Šv. Jono bažnyčios atkūrimu, reikėtų ir toliau laipsniškai atkurti kitas sugriautas puikias šventoves, pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.

Įkvepiantis visiems žmonėms Šv. Jono bažnyčios istorinis epizodas, kai Klaipėdoje rezidavo Prūsijos karališkoji pora – Friedrichas Wilhelmas III ir Luizė. Kruvinasis Prūsų Yluvos mūšis 1807 m. vasario 7 d., kuris buvo svarbus tuometiniam Mėmeliui, o karalienė Luizė kaip tik tada buvo labai pasiligojusi. Šis laikotarpis buvo vienas iš sopulingiausių ir sunkiausių laikotarpių Prūsijos karalystėje. „Po Prūsų Yluvos mūšio susidarė patinė situacija. Napoleonas pirmą kartą nelaimėjo mūšio ir vos pats nežuvo…, vasario 16-ąją į Klaipėdą atvyko prancūzų generolas Bertrandas ir Napoleono vardu pasiūlė karalienei daryti įtaką pagreitinant taikos derybas. Karalienė generolui diplomatiškai atsakė, jog „moterys apie karą ir taiką neturėtų kalbėti “. Tuo pat metu Klaipėdos ikona – Luizė – sirgo nepaliaujamai stipriai ir tik „nuo sausio 17-osios jau galėjo pasivažinėti karieta… Dideliam visų džiaugsmui vasario 8 d. sveikstanti karalienė Luizė pėstute nuėjo į Šv. Jono bažnyčią, nors gerokai spaudė šaltis. Kovo 1-ąją šioje bažnyčioje ji dalyvavo padėkos pamaldose už Prūsų Yluvą, kur vasarį vyko itin nuožmios kautynės. Neatsitiktinai sveikstančios karalienės pirmosios kelionės buvo bažyčion. „Ji tikėjo Dievo apvaizda ir savo viltis siejo su Dievo valia toliau neapleisti tų, kurie juo tiki ir pasitiki.”

Ši Klaipėdos miesto bažnyčia buvo tarsi didžiulė palaima Prūsijos karalienei Luizei, kuri išgyveno ne pačius lengviausius laikus, tačiau visa širdimi buvo atsidėjusi prūsiškam ir kuršiškam miestui.

Taip pat per didžiąsias šventes ar svarbiausius šalies įvykius visas karaliaus dvaras eidavo į bažnyčią: „Kovo 27 d. su visu dvaru karalienė Luizė Šv. Jono bažnyčioje iš superintendanto Sprengelio rankų priėmė šventą komuniją. Kovo 29 d. buvo Velykos. Karališkoji šeima, nepaisydama baisaus šalčio, ėjo į bažnyčią.“ 

Po karaliaus viso dvaro išvykimo iš Klaipėdos karališkosios šeimos įpėdinių ryšys su Klaipėda išliko, o šio atsigavusio miesto simbolis neabejotinai buvo Šv. Jono bažnyčia, kurioje būta daug svarbių įvykių ir didžių jausmų.

Niekaip karalienė Luizė be šios bažnyčios bokšto tokios ramios ir idiliškos Klaipėdos negalėjo įsivaizduoti! Ši bažnyčia buvo tarsi miesto kultūros ir istorijos įspaudas bei pasaulio orientyras į beribės visatos erdves!

Dailininko F. H. Doernio įstabiajame paveiksle ,,Karališkosios poros išvykimas iš Klaipėdos į Karaliaučių per Smiltynę 1808 m. rugsėjo 25 d. “ Šv. Jono bažnyčia tarsi „išnyranti varinė Dievo plunksna“ iš lygaus miesto peizažo jaukiai plaukiojančių debesėlių ir ramių Kuršių marių bangelių apsuptyje.

Tuo metu tokia idiliška miestelio aplinka nepalyginamai galėjo pretenduoti į šiuolaikinių kurortų statusą ir tapti vienu iš garsiausiu Europos miesteliu, esant tokiai saikingai puošniai architektūrai ir nuostabiai gamtos idilei. Tai beveik atitinka idealistinį miesto modelį, kuriuo dabartinis miestas tikrai negali pasigirti ir pasitenkinti tik nostalgija praeičiai.

Žinoma, tokių idealistinių miestelių Europoje yra, bet tik mažai tebėra išlikę. Visada idealaus miesto požymis bus grakšti bažnyčia su kitomis šventovių smailėmis istorinėje širdyje.

Šv. Jono bažnyčios skleidžiama istorinė šviesa neabejotinai sugrąžintų miestui tikro nostalgiško ir nepamirštamo žavesio kiekvienam miesto gyventojui ir svečiui, žinoma, jeigu bus atkuriamos ir kitos aukštosios šventovės, kurios darys neišdildomą įspūdį.

Šv. Jono bažnyčia buvo tarsi klajojanti po visą miestą siela nuo Klaipėdos pilies iki Jono kalnelio. Pirmą kartą bažnyčia buvo pastatyta 1258 m. miesto salos smaigalyje, o po 1540 m. gaisro atstatyta gerokai gražesnė šventovė, tačiau ši ilgai nesilaikė ir ,,1630 m. rašoma, kad vietoj griūvančios katedros “ pastatyta nauja… Šios bažnyčios piešinys yra apie 1670 m. Klaipėdos miesto ir apylinkių plane: ji mūrinė, su fachverkiniu bokštu vakarinėje pusėje, virš dvišlaičio stogo kyšo dar vienas mažytis bokštelis. Bažnyčios siluetas matyti maždaug tuo pačiu metu J. Narūnavičiaus pieštoje miesto panoramoje.“ 

Bažnyčios griuvėsių likučiai pokariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka

Katedrinės bažnyčios epocha jau prasideda 1630 m. ir ji tęsiasi iki pat 1945 m. sausio 28 d. Raudosios armijos apgulties.

Bažnyčia vėl atstatyta halinė, trinavė. Atrodo, išliko ir senosios kolonos bei skliautai. Atstatytosios bažnyčios siluetas tapo gerokai aukštesnis, grakštesnis, su gotikos elementais. Karaliaus nurodymu, šoniniuose fasaduose (virš karnizo) buvo išmūryta po penkis trikampius frontonus. Tarp langų esantys piliastrai (jie atliko ir kontraforsų vaidmenį) viršuje peraugo į smailius bokštelius- pinaklius. Tokie du frontonai puošė ir apsidę. Lengvas ažūrinis bokštas-varpinė siekė 75 m. aukštį. Viršutinė aštuonkampė jo dalis stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių dalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai, laikrodis. Priekinėje bokšto dalyje, virš durų, pritvirtintas keraminis XVII a. gimusio poeto Simono Dacho portretas.”

Toks architektūros istoriko Jono Tatoriaus išsamus aprašymas leidžia numanyti, kad ši bažnyčia buvo tikrai vaizdinga ir parodanti tikrąją miesto estetinę galią. Ši katedra buvo aukščiausias statinys Klaipėdoje ir žymėjo tam tikrą geografinį centrą, pagal kurį buvo labai lengva orientuotis, kur buvo miesto istorinė širdis, o dabar net iš tolo nenumanome, kur gi galėtų būti Klaipėdos senamiestis.

Stebėtina, jog priešais katedrą buvo suformuotas jaukus skverelis, jame vykdavo ir kalėdiniai renginiai, kadangi tai buvo arčiausia ir erdviausia vieta prie sakralinio objekto. Panašu, kad atstačius šį nuostabų istorinį paminklą, ši vieta būtų viena iš reprezentatyviausių visame mieste.

Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

Dabar vienoje iš Klaipėdos krašto jaukių vietovių, Plaškių bažnyčioje vyksta restauracijos ir atkūrimo darbai. Ši bažnyčia ant Gėgės upės kranto yra visai netoli Karaliaučiaus srities anapus Nemuno, kur vyksta intensyvi paveldo objektų naikinimo programa. Kaip tik neseniai sudegė nuostabusis Tilžės Luizės teatras, bet šeimininko mentalitetas neprilygsta vakarietiškam, net ir jeigu tas anklavas būtų tarp išsivysčiusių Europos šalių.

Šv. Jono bažnyčios buvimas viename iš Lietuvos pagrindinių miestų ir buvusioje Prūsijos karalystės sostinėje suteiktų tikros miesto auros ir pažymėtų galutinį istorinį teisingumą, jog čia būta tikros europietiškos kultūros.

Ryprūsiška neogotika yra viena iš pagrindinių Klaipėdos architektūros skiriamųjų savybių. Šiuo architektūros stiliumi yra pastatytas Klaipėdos kareivinių kompleksas, Klaipėdos centrinio pašto rūmai, Teismo ir kalėjimo kompleksas ir daugelis kitų statinių. Buvo pastatyti ir iki šių dienų neišlikę rytprūsiškos neogotikos pastatai kaip Reformatų, Jokūbo ir Šv. Jono katedrinė bažnyčios.

Remtasi: Karalienės Luizės 1807 m. birželio 12 d. laiškas broliui Georgui;  Jovita Saulėnienė „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje”;  Karalienės Luizės laiškas 1807 m. birželio 13 d. karaliui Friedrichui Wilhelmui III; Jonas Tatorius ,,Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m.”

Atviraklaipeda.lt