Eitvydas Bajarūnas

Kas yra tos hibridinės grėsmės, kai kovojama jau ne į mūšio laukus siunčiant karius ir tankus, o pasitelkiant kitokias poveikio priemones? Ir kaip geriausia nuo šių hibridinių grėsmių gintis? Apie visa tai kalbėjomės su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ambasadoriumi ypatingiems pavedimams hibridinėms grėsmėms EITVYDU BAJARŪNU. 

Agresija nepaskelbiant karo 

Anot ambasadoriaus, hibridinės grėsmės nėra naujas fenomenas. Priešingai, šios grėsmės visada egzistuodavo tiek rengiantis karui, tiek apskritai dvišaliuose santykiuose, kai užslėptais būdais būdavo norima daryti įtaką kitai valstybei. Gal dabar, kaip pastebi E. Bajarūnas, viskas keičiasi, nes atsiranda technologinis faktorius, globalizacijos įtaka. Skirtingai nuo Šaltojo karo, dabar paskleisti melą kartais beveik nieko nekainuoja.

E. Bajarūno teigimu, hibridines grėsmes galima įvardinti kaip apgaulės būdą, dūmų uždangą. Šaltojo karo metu SSRS vystė poveikio priemones, tokias kaip ideologinė kova, propaganda, agitacija, „maskavimas“, „refleksinis valdymas“, taip pat specifiškai KGB vystytos „aktyvios priemonės“, kurias bent iš dalies perėmė ir Rusija. Visų šių koncepcijų elementai įtraukiami ir į svarstymus, susijusius su hibridiniu karu.

„Taigi, kariavimas ar konfrontacija, naudojant ir nekarines priemones, turi gilias šaknis, tačiau Ukrainoje Rusijos intervencija pasižymėjo išskirtinai plačiu šių priemonių panaudojimu. Vietoje aiškaus priešo jo struktūrų operacijas vykdė „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų. Ukraina patyrė diplomatinį, energetinį bei ekonominį spaudimą, beprecedentį informacinį poveikį, kibernetines atakas ir specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Istorikai šiuos įvykius sugretino su tokiais XX amžiaus procesais kaip nacistinės Vokietijos Klaipėdos aneksija, SSRS bandymas įvykdyti bolševikų perversmą Estijoje 1924-aisiais  ar Baltijos valstybių patirta sovietų aneksija 1940-aisiais. Tai iš principo atitinka šiandienius hibridinio karo apibrėžimus“, – komentuoja pašnekovas.

Pasak E. Bajarūno, Rusija seniai įsisąmonino, jog konvencine prasme ji neprilygsta NATO. „Aljansas plėtėsi, augo. Gali grasinti Aljansui, imtis įtampų kūrimo, tačiau kaip veikėjas Rusija vis tiek yra silpnesnė, nors vis dar puoselėja troškimą būti lygiaverte žaidėja. Tam reikia įtakos. Jei negali pasigirti karine įtaka, jei tavo ekonominė galia silpnėja, o apie technologijų srityje atliktus išradimus pasaulyje seniai niekas nėra girdėjęs, tai vienintelis būdas, kaip siekti įtakos, yra vadinamosios hibridinės priemonės, iš esmės reiškiančios agresiją nepaskelbiant karo“, – pasakoja E. Bajarūnas. 

Anot ambasadoriaus, minėti „žalieji žmogeliukai“ Ukrainos teritorijoje yra bene ryškiausias klasikinis hibridinės agresijos pavyzdys, kai į kitą šalį yra pasiunčiami kariai be skiriamųjų ženklų, kartu agresyviai skleidžiant poziciją, kad Rusija su jais neturi nieko bendro. Pagrindiniai hibridinės operacijos tikslai, jo tegimu, yra identifikuoti puolamos šalies pažeidžiamumus ir silpnumus. 

Per asimetrinius, paremtus apgaule, užmaskuotus veiksmus riba tarp karo ir taikos išnyksta. Pasak ambasadoriaus, karas reiškia teisinę būklę, kuriam būdingi tam tikri formalumai, pavyzdžiui, karo paskelbimas. Tačiau žymiai dažniau valstybės nepaiso oficialaus karo. Šis ryškios ribos nebuvimas yra pasiekiamas, panaudojant įvairias priemones – tiek smurtines, tiek nesmurtines, karines ir civilines, jas kruopščiai suplanuojant tokiu būdu, kad be reikalo nebūtų peržengta „raudonoji linija“, taip pat ir teisinė. Tai sukelia rimtų iššūkių ir vertinant konfliktus per nacionalinę ar tarptautinę teisę. „Sirijoje tarsi naudojamos karinės pajėgos, tada jos tarsi atitraukiamos, tačiau, siekiant išlaikyti įtaką, atsiranda „Vagner“ grupė. Yra ir Venesuelos pavyzdys, kai į šalį keliauja Rusijos instruktoriai, tačiau oficialiai Kremlius skelbia nesikišantis“, – pavyzdžius vardija ambasadorius.

Jis priduria, kad Rusijos strategų „poslinkį“ į hibridinius metodus iliustruoja Rusijos užsienio politikos koncepcija, kuri teigia, kad Rusijos užsienio politika bus paremta tokiais šiuolaikiniais metodais ir formomis kaip ekonominė diplomatija, globali informacijos erdvė, vadinamoji „minkštosios galios“ įtaka. Atnaujintoje koncepcijoje akcentuojamas būtinumas ginti Rusijos Federacijos piliečių ir tėvynainių teises užsienyje. Nekonvencinių metodų arsenalą papildo ir nauja Rusijos informacinio saugumo koncepcija, kurioje informacija yra apibrėžiama kaip karo rūšis.

Grįždamas prie Krymo aneksijos, E. Bajarūnas akcentuoja, kad dirva šiam žingsniui buvo ruošiama ilgai – viskas prasidėjo žymiai anksčiau nei „žaliųjų žmogeliukų“ atsiradimas: „Įvairiais kanalais buvo nuolatos akcentuojama, kad Krymas nepriklauso Ukrainai, kad Ukraina yra „dirbtinė valstybė.“ Tačiau, anot jo, labai svarbu akcentuoti, kad oportunistinį hibridinės agresijos elementą, kai, vykstant ilgam pasirengimui, veikti imamasi ištaikius tinkamą progą. Ukrainos atveju tai buvo Maidano revoliucija ir valdžios pasikeitimas. 

„Be to, veikiama nepaskelbiant karo, neigiant savo sąsajas su tuo, kas vyksta. Specialistams iš karto akivaizdu, kad turima reikalo su Rusijos specialiosiomis pajėgomis. Jie turi ginkluotę, kuria aprūpinamos specialiosios pajėgos ir kurios šiaip sau nenusipirksi. Bet Rusija toliau neigia, aiškina neturinti nieko bendro. Čia kalbame apie veikimą kariniame spektre“, – teigia ambasadorius.

Hibridinė agresija pavojingiausia savo nenuspėjamumu 

Jei kalbėtume apie nekarinį spektrą, tai, pasak E. Bajarūno, svarbu analizuoti bandymus daryti poveikį visuomenei. „Hibridinė agresija primena kaimynų konfliktą, kai užnuodiji jo šulinį ir visaip kitaip bandai jam pakenkti viešai nedeklaruodamas jam karo ir gal net gražiai apie jį atsiliepdamas, tačiau slapta siekdamas pakenkti“, – akcentuoja ambasadorius, pridurdamas, jog hibridinės agresijos tikslai yra paprasti – sukelti sąmyšį, padaryti karą mažiau apčiuopiamą. Šaltasis karas, anot E. Bajarūno, buvo paprastas tuo, kad galėjai lengvai suskaičiuoti sovietinius karius ir tankus. Dabar viskas esą yra dar paprasčiau, nes su palydovų pagalba galima žinoti, kada užsiveda kiekvieno tanko variklis. Vadinasi, konvencinis karas tampa nuspėjamas. 

Tuo tarpu hibridinė agresija, kaip akcentuoja E. Bajarūnas, būtent ir yra pavojingiausia savo nenuspėjamumu – tai bandoma paveikti rinkimus, tai siekiama visuomenės radikalizacijos, tai išnaudojami kiti skauduliai. „Hibridinis karas siekia išnaudoti esamas problemas. Ar „Brexit“ yra Rusijos projektas? Ne, tačiau stengiamasi situaciją išnaudoti savo reikmėms, skaldant visuomenę. Klasikų klasika yra 2016 metų JAV prezidento rinkimai. Kai kas sako, kad Rusija nepasiekė savo tikslų, nes galbūt jų kišimasis šiek tiek ir prisidėjo prie Donaldo Trumpo pergalės, tačiau savo politikoje jis pasisako už NATO, už sankcijas Rusijai. Tačiau daug kas pražiūri tai, ką Kremliui pavyko pasiekti svarbiausio. O tai yra visuomenės suskaldymas. Amerikos visuomenės pasitikėjimas demokratija yra smukęs. Amerikoje niekada nėra buvę tokios poliarizacijos. Siekiama perlaužti demokratijos stuburą“, – dėsto ambasadorius.

Pasak ambasadoriaus, nors diskusijos, kas tai yra hibridinės grėsmės tęsiasi, 2016 metais ES priėmė savo hibridinių grėsmių sąvoką: tai prievartinės ir ardomosios  veiklos, įvairių metodų – diplomatinių, karinių, ekonominių, technologinių – derinys, kuriuo valstybė arba nevalstybiniai subjektai gali siekti konkrečių tikslų, oficialiai nepaskelbdami karo. Paprastai  siekiama kuo geriau išnaudoti pasirinkto objekto pažeidžiamumą ir sukurti neaiškumą, siekiant apsunkinti sprendimų priėmimo procesus. Panašus ir NATO vartojamas apibrėžimas.

Nesiekia įtikinti, siekia sunaikinti pasitikėjimą

Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga, kaip pabrėžia E. Bajarūnas, rėmėsi ideologija, kuri pasaulį skirstė į geruosius ir bloguosius. Pasak jo, buvo teigiama, kad mes atstovaujame darbininkų klasei, o jūs – išnaudotojams, buvo akcentuojama, kad liberaliosios vertybės yra netikros, o tikros tik darbininkiškos ir valstietiškos vertybės. 

Dabar, anot ambasadoriaus, Rusija neturi jokios ideologijos. „Dabar Rusija, pagauta meluojant, aiškina, kad visi meluoja. Jei jie girdi apie oligarchų korupciją savo viduje, atšauna, kad Vakaruose viskas taip pat – visi vagia ir meluoja. Jei kas nors sako, kad Rusija kišasi į kitų šalių reikalus, atšaunama, jog JAV kariauja Afganistane, Irake. Nebesiekiama įtikinti savo ideologija, siekiama sunaikinti pasitikėjimą. Nesigilinant į dalykų esmę, paviršutiniškai galima tiesiog tarti, kad pasaulis yra visiškai suveltas, ir tiesos paieškos apskritai yra bergždžios. Viskas tėra interpretacijos – jūs interpretuojate vienaip, mes – kitaip. Jūs sakote, kad tie du sugauti žmonės Jungtinėje Karalystėje siekė nunuodyti Skripalius ir yra GRU agentai, mes sakome, kad jie – turistai. Dar galime pasiūlyti ir kitų nuomonių, kad tie du žmones yra niekuo dėti, kad čia ne tuos užfiksavo kameros, kad tai yra pačių britų provokacija, siekiant pakenkti Rusijai. Šioje košėje kuo daugiau versijų, tuo patogiau nusikaltėliui“, – kalba E. Bajarūnas.

Anot jo, puikus Rusijos dezinformacijos pavyzdys yra ir lėktuvo MH-17 numušimas: „Tai skelbiama, kad čia šovė ukrainiečiai, kad šauta iš Ukrainos, tai skelbiama, kad viduje būta bombos, kad tai Amerikos CŽV provokacija. Žmones siekiama užversti informacija, kad jie sutriktų ir viską atmestų – tiek melagingas versijas, tiek tas, kurios paremtos įrodymais, kaip kad patikimos ir pripažintos savo objektyvumu „Bellingcat“ organizacijos. Kuo mažiau aiškumo, kuo labiau viskas išplauta, kuo labiau visi politikai apdergti, kad nebūtų kuo pasitikėti, tuo lengviau hibridiniame kare.“

Ko Kremlius siekia Lietuvoje? 

Mudviejų pokalbiui pakrypus prie to, ko Kremlius siekia vykdydamas hibridinę agresiją Lietuvoje, E. Bajarūnas akcentuoja, kad šiuo atveju svarbiausia analizuoti tiek naudojamas priemones, tiek tikslus, kuriems pasiekti jos yra pasitelkiamos. 

„Siekiama suskaldyti Lietuvą, išplauti pasitikėjimą Vakarais, peršant mintį, kad jie yra išdavę savo vertybes, jog neverta jais pasitikėti, nes jie neateisią mums į pagalbą“, – teigia ambasadorius pridurdamas, kad daugiausia veikiama išnaudojant esančius skaudulius – socialinę atskirtį, poliarizaciją, socialinį ir institucinį nepasitikėjimą, Holokausto tematiką, partizaninį pasipriešinimą. 

Įtakai, anot jo, pasitelkiama ir populiarioji kultūra. Taip pat, pastebi E. Bajarūnas, siekiama rasti ir poveikio agentų Lietuvos visuomenėje. Tiesa, ambasadorius pabrėžia, kad menksta Rusijos galia daryti įtaką per energetiką, nes Lietuva žengia didelius žingsnius diversifikacijos ir energetinės nepriklausomybės link.

2017 metais atnaujinta Lietuvos nacionalinio saugumo strategija pažymi grėsmes, pavojus ir rizikos veiksnius, atitinkančius hibridinio karo elementus: užmaskuotos karinės ir žvalgybos priemonės, grėsmės euroatlantinės bendrijos vienybei, terorizmas, ekstremizmas, radikalėjimas, informacinės grėsmės, kibernetinės grėsmės, ekonominė ir energetinė priklausomybė, nesaugios branduolinės energetikos plėtojimas šalia Lietuvos sienų, korupcija, organizuotas nusikalstamumas. Pasak E. Bajarūno, nors formalūs Lietuvos dokumentai nevartoja termino „hibridinis“, Lietuvoje jis vartojamas spaudoje, ekspertų diskusijose šį terminą vartoja ir aukščiausi šalies vadovai. Pavyzdžiui, pernai, kalbėdama Davoso Pasaulio ekonomikos forume, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymėjo, kad „Zapad“ pratybos aiškiai pademonstravo, jog susiduriame ne tik su karinėmis, bet ir hibridinėmis grėsmėmis. Beje, apžvelgdama hibridinės grėsmes, Prezidentė akcentavo, kad netoli Lietuvos sienos Rusijos statoma Astravo atominė jėgainė taip pat gali būti pasitelkta kaip nekonvencinis ginklas. 

Visuomenė, valstybė, ES ir NATO 

Diskutuojant apie atsparumo hibridinėms grėsmėms stiprinimą, E. Bajarūnas pabrėžia tris esminius blokus – valstybės institucijų gebėjimų stiprinimą, ES ir NATO dėmesio hibridinei agresijai didinimą ir visuomenės atsparumo ugdymą.

Kalbant apie pirmąjį dėmenį, E. Bajarūnas išskiria Suomijos pavyzdį: „Nebūdama NATO nare ir ilgą laiką nebūdama ES nare, ši valstybė išlieka sektinas atsparumo pavyzdys. Ten puikiai integruotas valstybės ir visuomenės, valstybės ir privačių struktūrų bendradarbiavimas.“

Ambasadoriaus teigimu, svarbu dar kartą pabrėžti, kad hibridinė agresija nėra tik propaganda ir dezinformacija. Šiandieniame pasaulyje galime įsivaizduoti tokius atvejus, kai vykdoma ataka prieš bankomatus ar mobiliojo ryšio tiekėjus, kartu iš karto keliant visuomenės paniką, kad valstybė negeba apsaugoti savo piliečių, kad jų pinigai bus pradanginti ir pan. Tačiau, anot E. Bajarūno, čia svarbu suvokti, kad valstybė neturi nei savo mobiliojo ryšio, nei savo bankomatų, tad būtent čia ir iškyla būtinybė skirtingoms struktūroms bendradarbiauti siekiant bendro tikslo – užtikrinti saugumą. „Šaltojo karo metais Šiaurės šalyse tai vadinosi totaline gynyba, dabar suomiai tai įvardina kaip viską apimančią (angl. Comprehensive) gynybą. Čia akcentuojama, jog saugumas yra visų pareiga. Esminis vaidmuo kyla koordinavimui, kad institucijos bendradarbiautų tarpusavyje“, – pabrėžia pašnekovas.

Kaip pavyzdį jis minėjo ir skirtingų valstybių teisėsaugos bendradarbiavimą. Anksčiau būdavo linkstama didžiausią dėmesį skirti savo atsakomybės sričiai, o dabar puikiai suvokiama, kad būtina kovoti su tarptautiniais nusikalstamo pasaulio tinklais, nes jie ne tik gali vykdyti kriminalines veikas, tačiau ir būti priešiškų aktorių panaudoti valstybės destabilizacijai. 

„Lygiai taip pat svarbu, kad savo indėlį į saugumą suvoktų ir tokios institucijos, kurios anksčiau buvo laikomos tarsi nesusijusios su šiuo klausimu, pavyzdžiui, Kultūros ar Švietimo ministerijos. Juk ne kartą girdėjome: „nelieskite bent jau kultūros“, „nepolitizuokite kultūros“. Taip, nei kultūra, nei švietimas neturi būti politizuojami ar saugumizuojami. Tačiau ten dirbantys žmonės ar bent atskiri specialistai turėtų suvokti probleminį kontekstą“, – teigia E. Bajarūnas.

Kitas dėmuo yra ES ir NATO. Tai, pašnekovo pastebėjimu, ypač svarbu suvokiant, kad yra sričių, kuriose problemų vieni mes nesame pajėgūs išspręsti. Tarptautinis bendradarbiavimas leidžia suvienyti paskirus, išmėtytus nacionalinius išteklius, sprendžiant platesnės tarptautinės darbotvarkės klausimus.

„Kalbant apie ES ir NATO indėlį į kovą su hibridinėmis grėsmėmis, čia ypač svarbu ne tik pačių organizacijų poveikis, bet ir Vakarų politinių lyderių laikysena. Tai, kaip bendroje spaudos konferencijoje kartu su Rusijos prezidentu V. Putinu pasisakė Prancūzijos prezidentas E. Macronas, galėtų būti etalonas kitiems Vakarų Europos lyderiams. Atsakydamas į Rusijos „Russia Today“ žurnalistės klausimą, kodėl jie nebuvo įleidžiami į kandidato E. Macrono spaudos konferencijas, kodėl Prancūzijos prezidentas neva yra nusistatęs prieš spaudą, E. Macronas atsakė, kad rinkimų kampanijos metu „Russia Today“ ir „Sputnik“ buvo įtakos agentai, kurie keletą kartų skleidė netinkamas žinias apie jį asmeniškai ir jo rinkimų kampaniją, kad jie elgėsi kaip įtakos, propagandos ir melagingos propagandos organai, kad to nereikia vadinti „žurnalistika“. Rusijai aktyviai kišantis į rinkimus, referendumus, visuomeninus procesus ir panašiai, supratimas tarp Vakarų elito ir ekspertų didėja“, – pabrėžia E. Bajarūnas.

„Taigi, drauge galime nuveikti daugiau ir ne tik dalindamiesi savo patirtimi. Pavyzdžiui, ilgą laiką socialiniai tinklai ragino nesikišti prie jų turinio, nes jie esą tėra platformos, kurios nėra atsakingos už turinį, kuriuo dalinasi kiti. Kai Europos Komisija įsirašo į savo planus raginimą socialiniams tinklams išsivalyti savo turinį, tai poveikis yra žymiai ryškesnis, nei mums kalbant po vieną“, – akcentuoja pašnekovas.

Be to, anot jo, kitų penkerių metų EK strateginiame plane, kuris ką tik suderintas ir kurį gaus naujoji Europos Komisija, įrašyta kova su hibridinėmis grėsmėmis ir dezinformacija. „Tai reiškia, kad vis daugiau valstybių suvokia problemą. Daug šalių suvokia, jog reikia investuoti į atsparumą ne tam, kad esame „antirusiški“, o tam, kad išsaugotume savo demokratiją. Mes turime į tai investuoti. Kodėl EK pernai rugsėjį paskelbė didžiulį paketą, kaip apsaugoti Europos Parlamento rinkimus? Buvo suvokta, jog, jei bus pažeistas demokratijos stuburas – rinkimai, – tai bus pakirsta demokratija“, – priduria pašnekovas.

Galiausiai trečias dėmuo yra visuomenės aspektas. „Svarbu ugdyti visuomenės atsparumą, ir prie to turėtų prisidėti tiek valstybė, tiek ES bei NATO. Tačiau jie vieni nieko nepadarys, jei nenorės pati visuomenė“, – pabrėžia E. Bajarūnas.

Ambasadoriaus teigimu, puikus visuomenės atsparumo pavyzdys yra lietuviškieji elfai ar Demaskuok.lt iniciatyva. „Jei visuomenė bus atspari, tai jokie melai nepavyks. Balandžio 1-ąją mes kritiškiau žvelgiame į medijas. To kritinio mąstymo reikėtų ir daugiau. Reikia geros dozės kritinio mąstymo. Medijų raštingumas yra pamatas. Kai vaikas išmoksta vairuoti, to nepakanka. Jam reikia išmokti ir taisykles, kad nesukeltų avarijos. Panašiai ir su skaitymu – vien mokėti skaityti negana, reikia ir raštingumo, kad jis suvoktų medijų aplinką, ten veikiančias taisykles, kylančias grėsmes. Be raštingumo žmogus yra neatsparus melui“, – teigia E. Bajarūnas.

„Kodėl aš taip pozityviai žiūriu į visuomenėje kylančias melagingų naujienų demaskavimo iniciatyvas? Nes ne valstybė kuria „tiesos ministeriją“, o pati visuomenė imasi veikti, kad apsaugotų viešąją erdvę nuo melo. Mano ideali vizija – stipri valstybė, stipri visuomenė, stipri žiniasklaida“, – akcentuoja pašnekovas.

Jo teigimu, reikia žinoti grėsmes ir mokėti jas valdyti. „Mes siekiame, kad į tai ES ir NATO giliau įsitrauktų. Kuo daugiau ir akivaizdžiau Rusija kišasi į kitas valstybes, tuo pasiekti tai darosi lengviau. Tiesa, Rusija dabar taip pat keičia savo veikimą suvokdama, kad dalis jos pastangų duoda visiškai priešingą rezultatą ir tik stiprina bendrą Europos poziciją. Supratimas tarp specialistų, tarp politinių lyderių apie Rusijos hibridinius veiksmus didėja, tačiau turime nuolatos plėsti supratimą, turime keistis patyrimu. Hibridinė gynyba – tai ne statinė konvencinė gynyba apkasais. Turime gilinti žinias apie naujus metodus ir priemones. Kitas aspektas – turime plėsti ES ir NATO visuomenių supratimą apie hibridinius veiksmus. Išplauti vertybinį pamatą, skatinant antimigrantines nuotaikas, nėra sunku. Žymiai sunkiau yra atkurti pasitikėjimą valstybės institucijomis“, – pokalbį apibendrina ambasadorius ypatingiems pavedimams. 

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovas