Priscilla Du Preez/Unsplash nuotrauka

Apsispręsti, kur studijuoti – ne vienam vyresniųjų klasių moksleiviui šie žodžiai skamba kaip kankinamai neįveikiama užduotis. Tėvai ir mokytojai ragina galvoti, ką ir kur nori mokytis, studijuoti ar dirbti, o internetas mirga marga nuo sėkmės istorijų – tiesa, dažnai tai yra žmonės, kurie užsiima kuo nors visiškai svetimu jų aukštojoje mokykloje įgytam išsilavinimui ar kurie išvis nusprendė po mokyklos baigimo nebevargti švietimo sistemoje. Tačiau tokių žmonių – mažuma arba, kaip įprasta sakyti, vienetai. Daugumai, norint rasti tenkinantį darbą, įgyti žinių, ugdyti savo gebėjimus, reikia pratęsti mokymąsi ir po mokyklos. Tik kaip ieškoti atsakymo į klausimą: kur ir ką mokytis?

Anot karjeros konsultanto Ryčio Jurkėno, viskas prasideda nuo to, kad reikia pažinti save. „Jei nežinai savo gabumų, gebėjimų, savo interesų, savo stipriųjų savybių, tai nelabai gali sąmoningai pasirinkti“, – sako R. Jurkėnas. Norint padaryti sėkmingą karjerą (nesvarbu, ar tai būtų teisininko, mechaniko, inžinieriaus, gydytojo, ar literatūros kritiko kelias), pirmiausia reikia rinktis tai, kas patinka ir kas sekasi. „Ar pažįstate nors vieną sėkmingą žmogų, kuris dirbtų, kas jam nepatinka ir nesiseka?“ – ironiškai klausia karjeros planavimo specialistas. Taigi, anot jo, viena iš dažniausių klaidų, kurias abiturientai padaro spręsdami, ką studijuoti – pamiršta pagalvoti apie savo pomėgius ir gebėjimus. „Žmonės žiūri, kur daug pinigų ir perspektyvi specialybė“, – teigia R. Jurkėnas. Tačiau tai, kad toje srityje dirbantys žmonės gauna gerus atlyginimus, nereiškia, jog jaunuolis turi reikalingų talentų ir gebėjimų. Jie gali būti visai kitokie.

Rytis Jurkėnas. Kalba.lt nuotrauka

Kaip pažinti savo stipriąsias savybes? Anot R. Jurkėno, tai vyksta ne mąstant atsisėdus prieš veidrodį, o dalyvaujant įvairiose užklasinėse veiklose, todėl savęs ieškoti reikia pradėti kuo ankščiau. „Karjeros pasirinkimas yra procesas, o ne vienkartinis sprendimas“, – sako konsultantas. Šiam procesui reikia laiko. Pasirinkimas paskutiniu momentu, anot specialisto, panašus į strėlyčių mėtimą į taikinį, kauliukų ridenimą ar būrimą iš kavos tirščių. Tie, kurie nežino, ką daryti, ir jaučiasi visiškai sutrikę, gali ieškoti konsultantų pagalbos ir sprendimus priimti atlikę įvairius asmenybės bruožų ir gebėjimų nustatymo testus.

Renkantis studijas svarbu žinoti ne tik studijų pavadinimą, bet ir mokomųjų dalykų programą. „Kartais per konsultacijas jauni žmonės sako: „Aš pasirinkau ekonomiką.“ Gerai, o ką tu mokysies? Kokie mokomieji dalykai bus kokiame semestre? „Na, turbūt bus ekonomika ir matematika…“ o po to paaiškėja, kad programoje yra aukštoji matematika, o jaunuolis jos tiesiog negali pakęsti – tuomet dėl jo bėdų kaltas lieka universitetas ir „prasta“ studijų programa“, – konsultacijų patirtimi dalinasi R. Jurkėnas.

Kokių klaidų norėdami padėti vaikams dažniausiai daro tėvai? Anot R. Jurkėno, didžiausia problema yra ta, kad, matydami savo vaikų sutrikimą, tėvai mėgina jiems padėti, priimdami sprendimą už savo atžalas, pasakydami jiems, jog viena ar kita specialybė yra gera, nes ji perspektyvi arba „ten geri pinigai“. Tačiau tokiu būdu jie ne tik atima iš vaikų galimybę būti savarankiškiems ir atsakingiems, juk galų gale tėvai irgi nėra visažiniai. „Jie žino daug apie savo profesiją ir dar apie keletą specialybių“, – sako R. Jurkėnas. Be to, tėvai susiduria su sunkumais realistiškai vertindami savo vaikų galimybes, nežiūrėdami į savo vaikų gebėjimus pro juodus ar rožinius akinius.

Tačiau tai nereiškia, kad tėvai negali padėti savo vaikams nuspręsti dėl ateities. Norint pasirinkti specialybę ir profesiją reikia žinoti, ką iš tikrųjų veikia tų profesijų žmonės. „Pavyzdžiui, kas nors pasirinko studijuoti vadybą. Ar jis žino, ką vadybininkas veikia po to, kai ryte atėjęs į darbą išgeria kavos, paplepa su kolegomis ir perskaito Bernardinus ir Delfi? Ką jis veikia likusias septynias su puse valandos?“ – dalinasi R. Jurkėnas. Ką daro įvairių profesijų atstovai, galima suprasti ne tik lankant būrelius ar savanoriaujant. Gera mintis būtų surasti galimybę jaunuolui pačiam pasidomėti, ką vadybininkas, žurnalistas ar teisininkas veikia darbe, paprašyti, kad jis papasakotų ne tik apie geriausius karjeros momentus, bet ir apie kasdienybę. Anot R. Jurkėno, rinkdamiesi studijas jaunuoliai pernelyg dažnai vadovaujasi ne realiomis žiniomis apie specialybę, bet etiketėmis – paplitusiais įvaizdžiais apie studijas ar darbą.

Daniele Levis Pelusi/Unsplash nuotrauka

Ką daryti tiems, kurie atėjus paskutinei akimirkai vis dar nežino, ką pasirinkti? Galbūt metų pertrauka tarp mokyklos ir studijų yra neblogas variantas? R. Jurkėnas teigia, kad metų pertrauka gali padėti, tačiau tik tuo atveju, jei bent devynis ar dešimt mėnesių jaunuolis praleidžia dirbdamas visu etatu – kitaip tie metai nesuteiks jam jokios ateityje vertingos patirties. „Žinoma, yra ir programų, suteikiančių galimybę dalyvauti įvairiose humanitarinėse veiklose užsienyje – jos irgi gali būti geros, suteikti galimybę pažinti save, tačiau tik tada, jei tai yra veikla visą darbo dieną“, – teigia R. Jurkėnas. Anot jo, pernelyg dažnai priimdami sprendimą dėl metų pertraukos jauni žmonės mano, kad tai yra laikas, skirtas poilsiui. „Tuomet tai yra tiesiog tinginystė, laiko deginimas“, – sako karjeros konsultantas. Be to, jis pabrėžia, kad, norint studijuoti tiksliuosius mokslus geriausiuose užsienio universitetuose, metų pertraukos reikėtų vengti, nes prarandami universitete reikalingi įgūdžiai ir žinios. „Mokykloje tu tobulėjai, tobulėjai, tobulėjai, o jei po to lauki metus, tu prarandi žinias. Pažymiai, kuriuos gavai prieš metus, neberodo tavo tikrųjų žinių“, – sako specialistas.

Kodėl jauni žmonės taip dažnai nežino, ko nori? Ar tai socialinių medijų, sėkmės kulto ar nepakankamai gerai veikiančios švietimo sistemos įtaka? R. Jurkėnas mano, kad būtent švietimo sistema galėtų pasitempti, padėdama jaunuoliams susivokti – visų pirma aiškiai pasakydama jiems, kad karjeros pasirinkimas yra ilgas procesas, o ne vienkartinis veiksmas. „Nuo devintos klasės jaunuoliams pradedama kartoti, kad jie turi galvoti, kuo nori būti, kartą per metus pasiūlo apsilankyti karjeros dienose, tačiau nėra jokio aiškumo, kokius žingsnius priimdamas sprendimą moksleivis turėtų žengti“, – įžvalgomis dalinasi R. Jurkėnas. Anot jo, statistika yra kelianti nerimą – prieš kelerius metus Lietuvoje surengta apklausa rodo, kad tik apie 15 procentų studijas pabaigusių žmonių dirba pagal savo pasirinktą specialybę, dar apie 15 procentų nedirba, bet norėtų dirbti pagal įgytą išsilavinimą. „Tai rodo, kad net 70 procentų studijas pabaigusių žmonių nenori dirbti pagal savo specialybę!“ – tvirtina specialistas. Ar tai, kad žmonės nenori dirbti su savo išsilavinimu susijusio darbo nerodo, kad jie suklydo rinkdamiesi specialybę? „Jauni žmonės yra puikūs – talentingi, turi įvairių gabumų ir gebėjimų, bet nežino, ką su jais daryti – štai kur problema“, – sako R. Jurkėnas.