Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

440-ųjų Vilniaus universiteto metinių proga verta prisiminti, kokiomis sąlygomis teko dirbti jo Klasikinės filologijos katedros profesoriams, siekiantiems išsaugoti klasikinės filologijos tradiciją.

Nepaisant žiauraus ideologinio ujimo sovietinės reokupacijos metais, Klasikinės filologijos katedra Vilniaus universitete nebuvo uždaryta, skirtingai nuo Tartu ir Rygos universitetų, kur pagal TSRS Ministrų tarybos 1954 m. nutarimą jos nustojo veikti, tačiau jos išlikimas pareikalavo gudravimo ir aukų.

Iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje veikė du klasikinių studijų centrai: Vilniaus Stepono Batoro universitete ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Lenkijai užėmus Vilnių, humanitarinės studijos buvo atgaivintos naujai įsteigto Kauno universiteto Humanitarinių mokslų bei Teologijos ir filosofijos fakultetuose. Iš 1927–1928 m. pavasario semestre Kauno universitete dirbusių 66 ordinarinių ir ekstraordinarinių profesorių 44 buvo baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, 22 studijavę Vakaruose, iki 1940 m. į stažuotes užsienio mokslo centruose po studijų baigimo buvo išsiųsti 108 universiteto absolventai.

Sovietams 1939 m. perdavus Vilnių Lietuvai ir didžiajai daliai lenkų profesorių bei studentų emigravus (su savimi jie išsivežė dalį klasikinės bibliotekos ir archyvą), Kauno universiteto Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. 1940 m. sausį Vilniaus universitetas (VU) pradėjo veikti turėdamas du fakultetus: Humanitarinių mokslų ir Teisės. Humanitariniame fakultete buvo įsteigta Filosofijos sistemos katedra (prof. V. Sezemanas), Lyginamojo kalbų mokslo (doc. A. Salys), Klasikinės filologijos (prof. V. Šilkarskis), Visuotinės istorijos (prof. L. Karsavinas). Vienas iš pirmųjų Klasikinės filologijos katedros darbuotojų buvo Jonas Dumčius, 1932–1940 dėstęs Vytauto Didžiojo universitete, o 1945–1960 vadovavęs VU Klasikinės filologijos katedrai. Mokslas VU turėjo prasidėti 1940 m. sausio 15 d., tačiau studentų registracija vyko labai lėtai. Vasarą buvo planuojama perkelti ir kitus fakultetus, tačiau 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą.

Teksto autorė doc. dr. Nijolė Juchnevičienė. E. Kurausko nuotrauka

Agresyvi sovietizacija

Jau liepos 29 d. Švietimo ministerijoje su Vilniaus ir Kauno universitetų rektoriais įvyko pasitarimas, kuriame buvo nurodyti pirmieji universitetų sovietizavimo uždaviniai: įvesti privalomus marksizmo-leninizmo, SSRS konstitucijos, tarybinės teisės kursus, ideologizuoti humanitarinių dalykų dėstymą, kovoti su studentų reakcinėmis nuotaikomis. Per vasaros atostogas sušauktame senato posėdyje buvo priimtas nutarimas nuo rugpjūčio 1 d. uždaryti visas studentų organizacijas. Pirmą kartą VU buvo sudaryta priėmimo komisija, turėjusi atrinkti politiniu požiūriu tinkamiausius pretendentus. Švietimo liaudies komisariatas ėmėsi kadrų valymo. Daug Lietuvos intelektualų emigravo arba buvo suimti.

Pirmasis V archyve saugomas Klasikinės filologijos katedros posėdžio protokolas datuotas 1941 m. kovo 11 d. Jame konstatuota, kad esmingai sumažintas lotynų ir graikų kalboms bei Graikijos istorijai skirtas savaitinių valandų skaičius (palikta tik po dvi valandas), jos priskirtos prie fakultatyvinių dalykų. Paskutinis katedros posėdis prieš Antrąjį pasaulinį karą įvyko birželio 12 d. Karas pakeitė jame numatytus planus.

Karo metu ir prasidėjus antrajai Sovietų okupacijai patirti nuostoliai buvo didžiuliai. Per 1944–1952 m. Lietuvoje NKVD-MVD-MGB struktūrų buvo suimta maždaug 186 000 žmonių. Duomenys apie tai, kiek mokslininkų liko 1944 m., sovietmečiu neskelbti, tačiau akivaizdu, kad jų skaičius sumažėjo beveik per pusę: 1949 m. 60 proc. Vilniaus ir Kauno universitetų dėstytojų turėjo stažą iki 5 m.; iki 1950 m. viešai iš viso tiksliai nežinota, kiek Lietuvoje yra mokslininkų.

VU struktūra buvo performuota pagal sovietinių universitetų modelį, studijos vyko pagal standartinius sovietinius mokymo planus ir programas, kurių keisti universitetas neturėjo teisės. Naujai įsteigtose katedrose (Karinio parengimo, Marksizmo-leninizmo, Komunistų partijos istorijos) buvo įdarbinti „specialistai“, atsiųsti iš Rusijos. Šalia mokslinių laipsnių neturinčių visuomenininkų dėstė ir seni revoliucionieriai. „Naujosios inteligentijos“ avangardas pradėtas formuoti evakuacijoje Rusijoje. Pirmaisiais pokario metais į Lietuvą iš TSRS atvyko iki 130 000 žmonių.

Komunistų kalvė

Humanitarinių mokslų fakultetas savo veiklą atnaujino 1944 m. Pirmasis po karo Klasikinės filologijos katedros, kuri tuomet turėjo keturis studentus, posėdis įvyko 1945 m. sausio 15 d. Drastiškai pakito pati universiteto koncepcija. Sovietiniai universitetai buvo valstybinio aparato priedėlis, privalėjęs patenkinti centralizuotos ekonomikos ir biurokratinės valdymo sistemos poreikius, bei ideologiškai indoktrinuoti jaunąją kartą, suteikdami jai vienintelę „teisingą“ marksizmo-leninizmo ideologiją.

1944 m. spalio 26 d. vedamajame laikraštis „Tiesa“ rašė: Mums reikia inteligentų, išauklėtų marksizmo-leninizmo dvasia, mylinčių savo tautą ir tėvynę, ištikimų partijai ir vyriausybei.

1944 m. lapkričio 24 d. LKP (b) biuras priėmė nutarimą propaguoti materialistinę pasaulėžiūrą ir kelti Lietuvos gyventojų kultūrinį lygį, perauklėjant senąją inteligentiją ir priverčiant ją tarnauti socializmui. Indoktrinacijos modelio neatsiejama dalis buvo Rusijos ir rusų tautos kaip pasaulio kultūrinio ir socialinio judėjimo lyderio aukštinimas, lietuviai buvo vertinami kaip atsilikę ir prietaringi.

Ideologinis auklėjimas buvo pagrindinis dėstytojų darbo uždavinys, profesinė kompetencija buvo vertinama mažiau. 1947 m. LKP (b) plenumas konstatavo, kad kai kurių universiteto dėstytojų paskaitose reiškiama priešiška buržuazinė ideologija.

Plenumas įpareigojo universiteto komunistus „beatodairiškai kovoti su buržuazine ideologija ir vergavimu kapitalistinei kultūrai“, aktyviai pasisakyti prieš „ideologinius nukrypimus“.

Reaguodama VU Mokslinė taryba priėmė sprendimą kontroliuoti ideologinį paskaitų lygį (tarybos nariai ex officio tuomet buvo VU Komunistų partijos komiteto sekretorius, VU Komjaunimo sąjungos sekretorius ir VU profsąjungos pirmininkas).

1947 m. didelė dalis anksčiau Lietuvoje ir užsienyje išleistų leidinių buvo perkelta į Specialųjį bibliotekos fondą; jų sąrašą nuolat atnaujindavo specialiai įsteigta cenzūros įstaiga – Glavlitas. Vietoj užsienio leidinių biblioteka buvo pildoma privalomaisiais sovietinių leidinių egzemplioriais, apie 100 000 įvairių leidinių dovanojo Maskvos ir Leningrado bibliotekos.

1949 metais LKP (b) plenumas pabrėžė, kad, nors Lietuvos komunistų partija išplėtė kovą prieš „buržuazinės ideologijos atgyvenas“ ir „vergavimą Vakarų buržuazinei kultūrai“, kai kurių Vilniaus universiteto dėstytojų paskaitų ir seminarų ideologinis lygis vis dar yra žemas. Todėl 1956 m. sausio 15 d. atvirame Istorijos Filologijos fakulteto komunistų susirinkime buvo svarstytas klausimas „Apie katedrų uždavinius gerinant paskaitų kokybę“.

Buvo nutarta, kad pirmaeilis universiteto komunistų uždavinys – kovoti už glaudų paskaitų ryšį su komunistinės statybos uždaviniais, prieš buržuazinę ideologiją – buržuazinį nacionalizmą, buržuazinę moralę, buržuazinius prietarus. Priimtas sprendimas stiprinti paskaitų konspektų ir paskaitų stenogramų (sic!) svarstymą.

1957 m. gruodžio 13 d. vykusiame Istorijos Filologijos fakulteto partinio biuro posėdyje buvo apsvarstytas „idėjinis darbas su studentais“. Pagrindinė profesinės karjeros sąlyga buvo lojalumo esamam režimui demonstravimas. Per 1944–1953 m. Lietuvoje buvo suimti 1 651 „nepaklusnūs“ inteligentai. Lietuvos KP CK nuolat atsiskaitydavo TSRS komunistų partijos CK už darbą „auklėjant“ mokslininkus.

Klasikinės filologijos katedra po karo buvo suformuota iš naujo. Pirmaisiais veiklos mėnesiais joje kartu su Jonu Dumčium buvo keturi darbuotojai. Nuo pat pirmųjų veiklos mėnesių jos darbuotojai siekė, kad VU neprarastų klasikinės filologijos studijų programos ir kad Lietuvoje būtų išlaikytos lotynų ir senovės graikų kalbų dėstymo tradicijos, nes mažintas lotynų kalbai skirtų valandų skaičius, paskiriant jas rusų kalbos dėstymui. Norint išsaugoti klasikinių studijų ir mokslo tęstinumą neišvengiamai reikėjo įrodyti funkcionieriams, kad klasika nėra „atgyvena“.

Marksizmas-leninizmas Atėnuose

Sovietinės „mokslinės“ gairės antikinių studijų sričiai buvo nedviprasmiškai išdėstytos 1948 m. pradžioje žurnalo Vestnik Drevnej Istorii vedamajame „Prieš keliaklupsčiavimą prieš užsienietiškumą Senovės istorijos tyrimuose“.

Straipsnyje agresyviai užsipulti senosios kartos Rusijos mokslininkai, iki karo gerai žinomi Vakaruose, dėl „vergavimo kapitalistiniam mokslui ir kapitalistinei Vakarų kultūrai“.

Ši kampanija netrukus pasiekė Lietuvą. Jai vadovavo LKP (b) CK sekretorius V. Niunka, vėliau – LKP (b) CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas S. Lazutka. Žymūs to meto mokslininkai (J. Balčikonis, J. Lebedys, T. Ivanauskas, V. Ruokis ir kiti) buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Vakarų mokslą“, „priešakinio rusų ir tarybinio mokslo vaidmens ignoravimu“.

Priversta reaguoti Klasikinės filologijos katedra surengė du šiai problemai apsvarstyti skirtus posėdžius. 1948 m. spalio 9 d. dėstytojai „viešai atsiribojo“ ir „savikritiškai“ įvertino savo ikisovietinio laikotarpio darbus.

Kadangi tokią patirtį tuo metu turėjo vienintelis J. Dumčius, jis taip kalbėjo apie savo straipsnį „Atėnų demokratija“, publikuotą „Lietuviškoje enciklopedijoje“: šis straipsnis yra nemoksliškas, parašytas idealizmo dvasia, nes pats autorius tuo metu dar nebuvo susipažinęs su dialektiniu materializmu, tačiau, kadangi dabar ši enciklopedija yra išimta iš apyvartos, straipsnis nepadarys didelės žalos.

1948 m. gruodžio 25 d. posėdyje buvo svarstomas Vilniaus universiteto Mokslinės tarybos nutarimas ideologiniais klausimais. Katedros posėdyje vieningai nuspręsta sustiprinti paskaitų ideologinę kontrolę bei idėjinį-politinį lygį, surengti antireliginių paskaitų, įsigyti antireliginės literatūros“. Tam, kad būtų sustiprintas ideologinis darbas, nutarta lankytis dėstytojų paskaitose ir aptarti paskaitų ideologinį lygį. Dėstytojai įpareigoti kas dvi savaitės duoti savo ideologinio darbo su studentais ataskaitas. 1950 m. sausio 16 d. dėstytojai supažindinti su Aukštųjų mokyklų ministerijos instrukcija dėl diplominių ir kursinių darbų. Sutinkama, kad studentų darbai turi būti aukšto marksistinio-lenininio ir mokslinio lygio. Vėlesniuose posėdžiuose sudaroma „Komisija antimoksliškoms reakcingoms knygoms [iš katedros bibliotekos] atrinkti“ ir tvirtinamos kursinių ir diplominių darbų temos, pvz.: Lukrecijus – kovotojas su religija; Alkajo kūrybos partiškumas; Simonido kūrybos partiškumas; Anakreonto partiškumas ir kt.

Nuo 1954 m. ideologinių klausimų posėdžių darbotvarkėse sumažėjo.

Socialistas ir komunistas lotyniškai

Vienas iš katedros tikslų buvo parengti lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį. Galima alternatyva buvo A. N. Popovo ir P. M. Šendiapino vadovėlio vertimas iš rusų į kalbos, tačiau „dėl trūkumų“ nutarta vertimo atsisakyti, nes vadovėlyje tekstai parinkti grynai estetiniais sumetimais, neatsižvelgta į jų politinę svarbą, vadovėlis yra apolitiškas.

Iš esmės šis ezopinis diskursas buvo užrašytas į protokolą tam, kad būtų leista rengti nacionalinį vadovėlį. M. Račkausko ir E. Frolovo parengtas vadovėlis išėjo 1952 m. Jis neturėjo pratarmės, vietoj jos buvo išspausdinta neva klasikines kalbas ginanti citata iš F. Engelso Anti-Diuringo.

Autoriai įvedė naujus lotynų kalbos žodžius: fundus collectivus (kolūkis), colonus rapax (grobuoniškas žemdirbys, t. y. buožė), socialista, communista, atsirado tekstų, šlovinančių Raudonąją armiją ir Komunistų partiją, tačiau didžiąją dalį tekstų sudarė gerai parinkti romėnų autorių fragmentai ir neo-lotyniški tekstai apie Lietuvos istoriją (Scriptores rerum Prussicarum, Kojalavičiaus Historia Lituaniae fragmentai).

Nepaisant vadovėlio autorių ir katedros pastangų įtikti sovietiniam režimui, vadovėlio recenzijoje, išspausdintoje dienraštyje Sovetskaja Litva, vienas iš pirmųjų katedros absolventų, po kelerių metų tapęs Maskvos universiteto klasikinės filologijos katedros aspirantu ir LTSR „Žinijos“ draugijos atsakinguoju sekretoriumi, sukritikavo vadovėlį dėl jo žemo ideologinio lygio.

Tačiau didžioji dauguma katedros narių, beveik visi nepartiniai, kaip ir dauguma Lietuvos inteligentų tuo metu susilaikė nuo aktyvaus savo ideologinės pozicijos demonstravimo ir užėmė vadinamųjų „tylenių “ gretas, tačiau darė viską, kas buvo įmanoma, kad klasikinių studijų tradicija Lietuvoje nenutrūktų. Jų pastangų dėka Klasikinės filologijos katedra Vilniaus universitete nebuvo uždaryta.

Šis straipsnis parengtas pagal akademinę publikaciją, kurią galite perskaityti čia. Daugiau informacijos apie „Klasikų asociaciją“ galima rasti čia.

Teksto autorė doc. dr. Nijolė Juchnevičienė yra VšĮ „Klasikų asociacija“ valdybos pirmininkė