Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 3-ajame numeryje) 

Motiejus įvilktuvių ceremonijos metu / Kotrynos Markūnaitės nuotrauka

Su Motiejumi susipažinome prieš penkerius metus dalyvaudami moksleivių ateitininkų akademijoje ir iki dabar vis neatsistebime, kaip, būdami tokie skirtingi, tapome puikiais draugais, galinčiais ne tik kartu keliauti, kurti, šokti, bet ir melstis, mokytis, diskutuoti.

Ir štai jau beveik metai praėjo nuo akimirkos, kai Motiejus ištarė drąsų „taip“ savo pašaukimui, pašvęstajam gyvenimui, ir išvyko į seminariją Italijoje. Nors iš pradžių baiminausi praradęs draugą, bet jau netrukus su būreliu kitų vykome į jo įvilktuvių šventę ir turėjau progą įsitikinti klydęs. Dabar, jau kiek susigulėjus naujo gyvenimo svetur ir įvilktuvių įspūdžiams, vieną eilinio sekmadienio popietę nusprendžiau pakalbinti savo geriausią draugą apie pašaukimą, ateitininkus ir Lietuvą.

Motiejau, papasakok apie savo gyvenimo permainas, įvykusias praėjusiais metais: kur tu esi dabar ir kodėl ten esi?

Esu Segni miestelyje, Romos provincijoje, „Įsikūnijusio žodžio“ kongregacijos noviciate. Noviciatas – tai pirmieji pašvęstojo gyvenimo metai. Žmogus, nusprendęs rinktis pašvęstąjį gyvenimą, atvažiuoja metus gyventi čia ir paskui važiuoja studijuoti į seminariją. Čia esu todėl, kad pajutau Dievo pašaukimą tapti šios kongregacijos kunigu.

Motiejus Krutulis / Kotrynos Markūnaitės nuotrauka

Kodėl būtent „Įsikūnijusio žodžio“ kongregacija ir kodėl Italija?

Italija todėl, kad tai vienintelė seminarija ir vienintelis šios kongregacijos noviciatas Europoje. Ir iš tiesų labai didelė malonė būti taip arti Romos ir Vatikano, būti apsuptiems šventų vietų: šventųjų gimimo, palaikų, relikvijų ir panašiai. Taip pat arti ir daugybė kitų piligriminių objektų, kuriuos galima lankyti.

O atsakymas į klausimą, kodėl būtent ši kongregacija, yra šiek tiek ilgesnis. Gali skambėti beprotiškai, bet, išvažiuodamas iš Lietuvos, labai mažai žinojau apie šią kongregaciją – pažinojau kunigą Domingo, sesę Aušros Vartų Mariją, viskas, ką žinojau apie šią bendruomenę, buvo iš jų. Tačiau stipriai jaučiau, kad būtent čia mane šaukia Dievas. Dabar atrandu šią kongregaciją, susipažįstu su jos nariais ir pamažu ryškėja atsakymas, kodėl būtent čia. Aš manau, kad ši kongregacija man tinka labiausiai visų pirma dėl požiūrio į kunigystę – didelis dėmesys skiriamas studijoms, kartu mūsų kunigai visada yra pasiruošę teikti sakramentus, pavyzdžiui, klausyti išpažinčių eilėje į Šv. Petro baziliką ar kitoje neįprastoje vietoje. Ir kitas dalykas, papildantis požiūrį į kunigystę – misionierystė vietose, kur niekas nenori važiuoti. Dar man labai svarbu, jog mūsų religinis abitas yra sutana.

Mane taip pat žavi šios kongregacijos narių sugebėjimas suderinti šventų dalykų sakralumą ir studijų rimtumą su linksmumu ir padūkimu būnant su vaikais ar švenčiant. Tai yra gebėjimas viskam, ką darai, atiduoti širdį. Ir dar vienas labai svarbus punktas iš daugelio kitų – pašvęstasis gyvenimas, nes visada žinojau, kad, jeigu būsiu kunigas, tai turėčiau būti ir pašvęstasis kunigas: su įžadais, gyvenimu bendruomenėje, broliais, kurie visada pasiruošę palaikyti ir padėti.

Tarp tavo pasiryžimo pašvęstajam gyvenimui ir išvykimo į Italiją tebuvo savaitės laiko tarpas, per kurį turėjai atsisveikinti su tėvais, draugais, gimtąja šalimi ir, leisiu sau pasakyti, „praėjusiu gyvenimu“. Gal galėtum trumpai papasakoti, koks tau buvo šis laikas?

Svarbiausi buvo du momentai. Pirmas, kad aš dar tris dienos iki išvažiavimo nežinojau, ar tikrai mane kariuomenė išleidžia, nes buvau savo noru pasisiūlęs pradėti 9 mėnesių šauktinio tarnybą kariuomenėje ir tik likus savaitei prieš išėjimą tarnauti supratau, kad Dievas kviečia ne į šauktinio tarnybą, o atvažiuoti ten, kur esu dabar. Tad iki pat pabaigos dėl tų priežasčių buvo daug neaiškumų ir reikalų.

Ir antras momentas – tai visi „bauginami“ pokalbiai, kai šeimos nariams, draugams ir kitiems artimiausiems turėjau pranešti šią žinią. Tikrai nėra lengva tai pasakyti, ypač matant, kad kitiems sunku tokią žinią priimti – staigmeną, jog po savaitės išvažiuoji į Italiją ir nežinai, kada grįši. O juk norėjosi su daug kuo atsisveikinti ir labai daug kur nuvykti. Labai džiaugiuosi, kad vieną dieną pavyko aplankyti Vilniaus šventoves.

Motiejus su mama ir kun. Domingo po įvilktuvių / Kotrynos Markūnaitės nuotrauka

Pašaukimas – tai dovana ar iššūkis? Ar viskas kartu?

Abu kartu, bet svarbiausia pašaukime yra Dievo malonė, nes kiek pašaukimas yra dovana, tiek tai yra dovana iš Dievo malonės. Yra daug vertesnių, doresnių, tinkamesnių kunigystei, bet Dievas kažkodėl pašaukė mus, kurie esame noviciate. Čia labai tinka šv. Pauliaus žodžiai: „Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate?“ (1 Kor 1, 26). Vienas storas, kitas žvairas, trečio dantys kreivi ir vis dėlto Dievas išsirinko kažkodėl būtent mus. O kiek pašaukimas yra iššūkis, tai jis įveikiamas vien Dievo malone. Net apaštalas Petras išsižadėjo Kristaus, kai pasikliovė vien savo jėgomis Kristaus kančioje, vien savo ištikimybe. Todėl man labai svarbu atrodo tai, kad mes kongregacijoje kiekvieną sekmadienį po vakarinės maldos dėkojame Dievui už visas per savaitę gautas malones, apmąstome jas, ir visada šis padėkos laikas baigiasi dėkojimu už malonių malonę, kad dar vieną savaitę išsilaikėme savo pašaukime. Tas atkaklumas visada yra iš Dievo malonės ir to mes visada meldžiame.

Iš kur sėmeisi drąsos pasakyti pašaukimui „taip“, kas tave sustiprino šiame kelyje?

Šitas „taip“ pašaukimui yra toks virš mūsų pajėgumo, šiek tiek didesnis už mus, todėl ir tos drąsos jam reikia šiek tiek didesnės už mus pačius, o kartais ir daug didesnės. Todėl drąsos per tą paskutinę savaitę sėmiausi iš maldos, šv. Mišių, iš sakramentų – ypač išpažinties. Taip pat pagelbėjo mano charakteris, polinkis į avantiūras. Bet lemiamas veiksnys buvo nepaaiškinamas žinojimas, kad šitas sprendimas ne mano, o Dievo. Pasiryžau su mintimi, kad, jei Dievas šaukia – tai Jis pasirūpins.

Kokie buvo pirmieji tavo mėnesiai Italijoje? Su kokiais sunkumais ar iššūkiais susidūrei, o galbūt kažkas maloniai nustebino?

Didžiausias sunkumas, ir turbūt visiškai natūralus, buvo kalba. Buvo ne tik sunku ją išmokti, bet ir šiaip, kai nemoki kalbos, tai nesupranti, kas kalbama per šv. Mišias, per pamokslus, negali įsitraukti į pokalbius prie stalo, negali giedoti per liturgiją ar bendrauti su žmonėmis gatvėje. Žinoma, buvo ir kitų sunkumų, kurie pradžioje erzino. Pavyzdžiui, kad galima makaronus valgyti septynis kartus per savaitę. Taip pat tas pietiečių kalbėjimo būdas, kurį mes, lietuviai, įpratę vadinti tiesiog „rėkimu“, buvimas toli nuo namų, nuo šeimos ir draugų, be to, pats gyvenimas bendruomenėje, gyvenimas pagal dienotvarkę – visa tai pradžioje sukelia tam tikrų sunkumų, kuriuos reikėjo įveikti.

O kalbant apie malonius dalykus, turbūt labiausiai nustebino visų seminaristų, novicijų ir kunigų dosnumas. Jie dalindavosi su manimi tiek knygomis, tiek paslaugomis ir patarimais ten, kur nesusigaudau. Ir visi vertimai, kurių pradžioje buvo tikrai daug, bei tokios smulkmenos, kai angliškai kalbantys žmonės stengiasi prie stalo atsisėsti šalia, kad galėtų palaikyti pokalbį ir panašiai. Dar įstrigo italų šiltumas ir šypsenos sveikinantis gatvėje.

Novicijų Motiejų kalbina praeivės italės / Godos Kotrynos Užpelkytės nuotrauka

Kokių skirtumų pastebi lygindamas Lietuvą ir Italiją?

Galbūt šiuos skirtumus atradau labiau tarp savęs ir Italijos, nežinau, ar juos galima taikyti visiems lietuviams. Bet pirmiausia, aš manau, kad mes, lietuviai, esame gana šalti, mums sunku sakyti kitiems komplimentus, kalbėti apie savo jausmus. Mums sunku prašyti kitų pagalbos ir ją priimti, nes esam labiau individualistai. Nors, kita vertus, yra toks jausmas, kad esame šiek tiek gilesni žmonės, giliau mąstome. Tai ypač atsiskleidžia mūsų folklore, tas tam tikras kontempliatyvumas. Bet gal tai tik mano įspūdis. O kitas dalykas, tai religijos vaidmuo – čia daug daugiau religinių simbolių, bažnyčių, namų, kuriuos puošia Marijos atvaizdai ir, žinoma, Italijoje pilna šventųjų vietų ant kiekvieno kampo.

Koks brangiausias ir giliausias tavo patyrimas per daugiau nei pusmetį laiko, kurį praleidai su „Įsikūnijusio žodžio“ kongregacija?

Neabejotinai pats giliausias ir įsimintiniausias buvo įvilktuvės, kai gavau sutaną, nes jos pakeitė visų aplinkinių ir mano paties pažiūrį į save, tai nuolat primena, koks yra mano vaidmuo ir pašaukimas bei dėl ko aš gyvenu. Taip pat per įvilktuves labai stipriai jutau draugų ir šeimos palaikymą, nes visas būrys draugų ir šeimos narių atvyko į šventę, ir tai labai sustiprino.

Į gruodžio mėnesį vykusias įvilktuves sugužėjo nemažas būrys tavo bičiulių ir šeimos narių iš Lietuvos. Galbūt galėtum visiems nebuvusiems nupiešti šių iškilmių paveikslą: kas susirinko, kaip vyko apeigos, ar jūsų kongregacija turi išskirtinių tradicijų?

Svarbiausias momentas yra iškilmingos šventosios Mišios, kurios būna išskirtinai iškilmingos – daugybė kunigų, seminaristų, daug patarnaujančiųjų, choras. Mums pasisekė, kad įvilktuvės vyko labai gražioje bazilikoje. Per šv. Mišias vyksta pati įvilktuvių ceremonija, kunigas pašventina sutanas, ir tada koks nors artimas žmogus, mano atveju – mama, padeda apsivilkti sutaną. Tai pati svarbiausia dalis. Po to būna šventė, šventinė vakarienė, muzika, vaišės.

O dėl išsiskyrimo iš kitų kongregacijų, tai neteko kol kas dalyvauti nė vienose tokiose kitos kongregacijos apeigose, bet kuo galėtų išsiskirti – kad mūsų įvilktuvės vyksta kartu su antrojo ordino, t. y. mūsų vienuolių seserų įvilktuvėmis – tą pačią dieną, per tas pačias šv. Mišias jos gauna novicijų abitus. O antras išskirtinumas – tai sugebėjimas pasiekti ypatingą sakralumą apeigų metu ir išskirtinį džiaugsmą ir šėlsmą šventėje po šv. Mišių. Tai toks kontrastas, kuris leidžia visur dalyvauti visa širdimi.

Šventinė nuotrauka iškart po įvilktuvių. Motiejus pirmoje eilėje viduryje / Asmeninio archyvo nuotrauka

Tavo įvilktuvių metu kunigas per pamokslą kalbėjo apie tai, jog tėvai visada savo vaikams ieško to, kas jiems būtų geriausia. Turbūt viena iš svarbiausių pamokslo minčių buvo ta, kad tai, ką tėvai stengiasi suteikti savo sūnums ar dukterims per visą gyvenimą, Dievas suteikia vienu ypu, pakviesdamas juos į pašvęstąjį gyvenimą. O kaipgi tavo tėvai priėmė šį tavo sprendimą?

Iš pradžių mano tėveliams buvo sunku suprasti tokį apsisprendimą, greičiausiai tam įtakos turėjo ir būdas, kuriuo aš pranešiau – pasakiau jiems likus savaitei iki skrydžio, kai jau turėjau bilietą ir viską buvau suplanavęs. Na, bet visą tą laiką, net jeigu ir sunku jiems tai suprasti, visada jaučiau jų meilę ir stiprų palaikymą. Ir tas jų palaikymas labai aiškiai matosi, jie jau du kartus buvo atskridę manęs aplankyti, nuolat susiskambiname. Ir pamažu ryškėja, kad artimieji vis labiau priima ir supranta mano pasirinkimą, ir palaikymas vis auga. Man svarbiausia, kad tėvai padėjo sklandžiai išvykti pasirinkus pašauktąjį gyvenimą ir ypač stiprino pačioje pradžioje.

Ko išmokai per pastarąjį laiką gyvendamas pašvęstąjį gyvenimą, žinoma, be italų, ispanų ar kitų kalbų?

Na, kalbų dar reikės mokytis ir mokytis, bet išmokau iš tikrųjų labai daug: pradedant visais dvasiniais dalykais, dvasiniu augimu, taip pat gyventi tarp kitų kultūrų atstovų, nes dažnai nutinka, kad prie stalo susėdame dvylika žmonių ir būname iš bent dešimties skirtingų valstybių, bent trijų skirtingų žemynų, kiekvienas pasižymime skirtingu tonu, charakteriu – tai man buvo labai nauja. Taip pat išmokau būti kantresnis ir dosnus bendruomeniniam gyvenimui, nes be to gyventi dešimčiai vaikinų kasdien kartu nebūtų lengva – tai yra nuolatinė kantrybės ir meilės mokykla.

Ne vienus metu praleidai su ateitininkais: pradėjai jų vasaros stovyklose Berčiūnuose, vėliau prisijungei prie Ignaco Lojolos ateitininkų kuopos, važinėjai į akademijas, tapai Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos nariu. Ką sau artimo atradai šioje organizacijoje?

Kai reikėdavo kur nors prisistatyti, tada dažnai pagalvodavau, kad geriausiai mane apibūdinantis dalykas ir privalomas paminėti prisistatant būdavo tai, kad esu ateitininkas. Ši organizacija ne tik kažką man reiškė, bet ir dabar reiškia labai daug. Tarp keleto knygų, kurias atsivežiau į Italiją, buvo būtent „Ateitininkų vadovas“. Visų pirma ateitininkai buvo erdvė ir aplinka, kuri užaugino ir suformavo mane kaip asmenybę, kaip kataliką. Tačiau vėliau ateitininkija taip pat tapo veikla ir idėja, kuriai norėjosi save atiduoti. Daug naktų, savaitgalių ir daug pamokų praleista darbuojantis dėl ateitininkų, ir visa tai atiduota su didžiausiu užsidegimu ir noru. Dažniausiai norėjosi atsiduoti netgi daugiau, negu galimybės leisdavo. Ir galiausiai, žinoma, ateitininkai – tai brangūs žmonės ir be galo gražūs prisiminimai. Jei galiausiai palygintume tai, ką gavau iš ateitininkų, ir tai, ką pavyko atiduoti, tai susumavus rezultatą – „sėdžiu gilioj skoloj“. Esu be galo dėkingas ateitininkijai.

Motiejus ir Laurynas Romoje po įvilktuvių šventės / Lauryno Būdos asmeninio archyvo nuotrauka

Važiuodamas į tikriausiai jau paskutinę savo, kaip dalyvio, moksleivių ateitininkų akademiją vis galvojau, ką man davė šis tradicinis ateitininkų renginys per penkerius metus, kai jame dalyvaudavau. Vienas iš brangesnių dalykų, kuriuos sau įvardijau, yra pažintis su tavimi. Ką tau jos davė ir kodėl jas rekomenduotum kitiems?

Akademijose man labai svarbi akademinė dalis – įsisavinti įgūdžiai ir įgytos žinios. Be abejonės, žmonės, kuriuos jų metu sutikau, draugystės, kurios tęsiasi už akademijos, o dabar, kai esu Italijoje, netgi ir už Lietuvos ribų. Ir tas visų žmonių kūrybiškumas, kai ryte užgimusios idėjos vakare jau būdavo įgyvendintos. Ir labai svarbus dalykas, kurį kartais užmirštam – tai galimybė pažinti Lietuvą, nes ne tik žmonių iš visos Lietuvos suvažiuoja, bet akademija keliauja po Lietuvą ir taip galima atrasti dar nepažintus kampelius.

O kalbant apie tai, kodėl rekomenduočiau akademijas kitiems – nes tai kelios dienos, kai pasaulis veikia pagal kitas taisykles. Čia kiekviena idėja gali tapti realybe, moksleiviai nori mokytis per atostogas, žmonės pastebi vieni kitus ir trokšta būti draugais su tais, kuriuos mato pirmą kartą, vadovai pasirenka miego trūkumą per atostogas, o kartais net aukoja studijas, ir jokios sąlygos – miegas ant grindų, du dušai daugiau nei penkiasdešimčiai žmonių ar panašiai – negali atimti akademijos džiaugsmo. Tai visiškai kitas pasaulis. Ir labai gali būti, kad viso to priežastis – malda, kuri apsupa akademijos kasdienybę.

Prisimenu, kaip prieš beveik ketverius metus Varėnoje davei moksleivio ateitininko įžodį. Ar dabar, gyvenant Italijoje, duotas įžodis tau svarbus?

Žinoma, kad svarbus, nuolat prisimenu ateitininkus, meldžiuosi už juos. Kita vertus, tai svarbus ženklas to, ką ateitininkai man suteikė ir kaip formavo mane. Tai man primena vertybes, kurias ateitininkija man įdiegė. Aišku, aš suprantu, kad, būnant čia, kongregacijoje, tas ateitininkų pareigas keičia kitos pareigos, tačiau visada išlieka ateitininkų brangumas širdyje ir mintyse.

Paraginimas visiems įžodžiui besiruošiantiems ir apie jį galvojantiems: kodėl verta duoti įžodį, Motiejau?

Verta gyventi taip, kaip tave įpareigoja duotas įžodis. O pats įžodis – tai toks viešas pažadas gyventi pagal visas ateitininkų idėjas, principus ir šūkį. Man turbūt labiausiai įžodžio reikšmę atspindi Julijos Ladigaitės mintis, kad įžodį duoti verta, nes duotą pažadą lengviau ištesėti nei neduotą. Taigi įžodis yra pažadas, kuris padeda gyventi.

Lietuvoje aktyviai užsiėmei vaikų ugdymu – vasarą būdavai vadovu Jaunųjų ateitininkų stovyklose Berčiūnuose, taip pat globojai Šv. Teresėlės jaunųjų ateitininkų kuopą, o dabar būdamas Italijoje vedi oratorijas vaikams. Ar jauti skirtumą tarp darbo su vaikais Lietuvoje ir Italijoje? Ar pavyksta pritaikyti Lietuvoje įgautus įgūdžius ir žinias?

Italijoje tenka šeštadieniais būti oratorijoje. Bet buvimas oratorijoje gerokai skiriasi lyginant su tavo minėta veikla Lietuvoje. Visų pirma, mūsų, užsiimančių su vaikais, čia daugiau – padėti atvažiuoja ir seserys vienuolės. Dėl to, kad yra daug vadovų, atsakomybė kiekvienam tenka mažesnė, galima kokybiškiau būti su vaikais – žaisti ir kitaip kurti ryšį. Taip pat vaikai, kurie ateina į oratorijas, yra iš sunkiau besiverčiančių šeimų – tad labai svarbu būti draugu, parodyti meilę tiems vaikams, ir todėl veikla, kurią mes vykdome, yra paprastesnė. Ir dar skirtumas tas, kad kol kas dar šiek tiek mane riboja kalba. Bet apskritai vaikai visur yra vaikai. Visur jiems reikia meilės, draugų ir džiaugsmo. O ar pavyksta pritaikyti Lietuvoje įgytus įgūdžius – tai be jokios abejonės. Ypač stovyklose Berčiūnuose sukaupta patirtis, kad ir kur sutikčiau vaiką, visada praverčia.

Žodžiai „tautiškas“, „patriotiškas“ ir „atsidavęs tėvynei“ puikiai apibūdina tave, bet dabar esi toli nuo Lietuvos, ir net nėra aišku, kur gautoji misija tave nuves vėliau. Ar nebuvo sunku palikti tėvynę?

Žinoma, kad buvo sunku palikti tėvynę ir viską, kas joje. Aš dabar pamažu mokausi būti lietuviu toli nuo Lietuvos, niekad nemaniau, kad to man prireiks. Tačiau aš stengiuosi aukoti kasdienius sunkumus ir maldas už Lietuvą, už ten pasilikusiuosius. Bet svarbiausia turbūt tai, kad Lietuvą, kaip ir viską, kas joje, palikau dėl Dievo. O mes labai dažnai noviciate akcentuojame, kad Dievas niekada nenusileidžia savo dosnumu. Jeigu ką nors palieki dėl Jo, gali būti tikras, kad Jis tuo pasirūpins šimteriopai geriau, nei būtum galėjęs pasirūpinti pats. Jeigu atvirai, tai sunku tą tėvynę palikti, bet kartu yra labai didelė pagunda įsivaizduoti, kad esi labai svarbus ir nepakeičiamas joje. Kartais galvoji, kad neišvažiuosiu, nes nenoriu palikti kažko vieno, bet kai Dievas kviečia, tai kviečia ne kažką palikti likimo valiai ar atmesti, o atrasti. Be to, jeigu Jis tave kviečia kažkur kitur, tai Jis būtinai atsiųs kažką kitą, kad pasirūpintų tuo, ką tu palikai.

Ką sunkiausia buvo palikti Lietuvoje?

Turbūt visiškai natūralu, kad sunkiausia buvo palikti mylimus žmones – tiek šeimą, tiek draugus, bet lygiai taip pat sunku yra palikti ir visokias veiklas, į kurias buvau įsitraukęs. Galų gale tą pačią kariuomenę, kurioje buvau pasiryžęs tarnauti – atrodo, kad palikau kažką neužbaigto ir neatlikto. Bet visada bus taip, kad kažką turėsi palikti, jeigu nori eiti šiuo keliu, į kurį Dievas šaukia.

Motiejus įvilktuvių ceremonijos metu / Kotrynos Markūnaitės nuotrauka

Dar visai neseniai Lietuvoje paminėjome didžiąsias mūsų tautos laisvės dienas: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Būdamas Lietuvoje šias dienas, be abejonės, minėdavai ir tu. O ką dabar tau reiškia šios datos?

Šios datos yra išskirtinė proga tą dieną melstis už Lietuvą ir liudyti apie ją. Kalbėti apie Lietuvos istoriją, kitiems pasakoti apie Sausio 13-osios įvykius ir panašiai. Tai proga pristatyti kitiems Lietuvą. Taip pat neseniai minėjome šv. Kazimierą, ir mes savo kongregacijoje laikomės tradicijos, kad, jei yra kokios nors valstybės globėjo diena, tai tą dieną aukojame šv. Mišias už tą šalį, už pašaukimus iš tos šalies. Tada tos šalies atstovas pabando surengti šventiškesnę vakarienę. Tai šv. Kazimieras irgi buvo proga pagyventi vieną dieną visiems galvojant apie Lietuvą. Ir man atrodo, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai, jog mes esame iš tokios daugybės skirtingų šalių, kažkaip padeda išsaugoti savo tautinį identitetą. Turiu omenyje, kad, jeigu būčiau vienas tarp visų italų, tai turbūt labai lengvai ištirptų tas mano tautiškumas, bet dabar, kai mes visi esame iš skirtingų šalių, tai labai natūraliai kiekvienam pavyksta ir likti žmonėmis iš skirtingų šalių ir kultūrų.

Artimiausiu metu į Lietuvą planuoji grįžti per kitas šv. Kalėdas. Grįžęs, be abejo, važiuosi į namus pas šeimą, bet ką norėtum iš karto po to aplankyti Lietuvoje, sugrįžęs čia beveik po pusantrų metų? Ko labiausiai Tėvynėje pasiilgai?

Taip, greičiausiai tai bus pirmosios atostogos. Yra daug labai brangių vietų Lietuvoje, kurias norėtųsi aplankyti, bet svarbiausia tą laiką bus skirti žmonėms – šeimai, draugams. Ir labai didelė malonė, kad tos atostogos bus per Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpį, tad, be jokios abejonės, norėtųsi aplankyti Moksleivių ateitininkų žiemos akademiją, ir labai tikiuosi, kad tai ir pavyks padaryti. Ir dar labai norėsiu nuvažiuoti į Vilnių, aplankyti Aušros Vartus ir Gailestingumo šventovę, nes tie paveikslai yra žinomi ir čia, Italijoje. Ir tai, kas Italijoje primena apie Lietuvą, yra labai svarbu ir širdžiai brangu aplankyti, kai grįžti į Lietuvą.

Na, ir pabaigai du palinkėjimai. Vienas – atėjusiu pavasariu ir bundančia gamta besidžiaugiantiems lietuviams, o kitas – ateitininkams, kurie šiemet mini atkurtos ateitininkijos veiklos Lietuvoje trisdešimtmetį.

Lietuviams norėčiau palinkėti nepamiršti, kad nuo seno Lietuva yra vadinama Marijos žeme, žinoma, ir šv. Kazimiero žeme. Ir kiek daug malonių mes prarandame, jeigu atmetame šias privilegijas. Tad linkiu atsiduoti Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero globai.

O ateitininkams linkiu būti žemės druska, nes Lietuvai reikia ateitininkų, reikia mūsų vertybių ir idealų. Ir reikia nenustoti to sūrumo, nes, jeigu druska nustoja sūrumo, tai juk visi žinome, kad belieka ją tik išmesti, nes ji yra nebenaudinga. O mūsų sūrumas yra gyvenimas pagal idėjas ir vertybes, kurias skelbiame. Tai būtent ir linkiu vientisumo ir visiško atsidavimo mūsų tikslui – visa atnaujinti Kristuje – dėl kurio mes ir galime būti žemės druska, nes Lietuvai to reikia.