Joshua Ness / Unsplash.com nuotrauka

Svetingumo patirtis yra svarbi tiek tik skirtingų Bažnyčių krikščionims , tiek kitų tikėjimų atstovams, tiek ir visai netikintiems. Dabartinių sunkumų sūkuryje, kai nepasitikėjimas vis stiprėja, ar užteks mums drąsos visiems drauge gyventi svetingai ir leisti pasitikėjimui augti?

Taizé bendruomenė kviečia išbandyti penkis būdus, padėsiančius augti svetingumu.

Atraskime, kad Dievas yra svetingumo šaltinis

Dievas paslaptingai veikia nuo pat visatos pradžios. Šis įsitikinimas yra poetiškų Šventojo Rašto pasakojimų apie pasaulio sukūrimą šerdis. Dievas žvelgia į tai, ką yra sukūręs ir visa tai laimina: Dievas mato, kad visa kūrinija yra gera. Dievas labai myli visą visatą.

Kartais, nors tiek nedaug suprantame apie Dievą, galime eiti pirmyn tikėdami, kad Dievas trokšta mūsų laimės ir priima visus, be jokių išankstinių sąlygų. Dievas yra svetingumo šaltinis. Be to, per Kristų Dievas netgi tapo vienu iš mūsų, kad žmoniją priartintų prie savęs ir mus priimtų. Šis Dievo svetingumas paliečia mūsų sielos gilumą: jis peržengia visas žmogiškas ribas ir nepaiso jokių užtvarų.

Ar mūsų laikus slegiančių sunkumų akivaizdoje esame apimti baimės? Tam, kad mūsų viltis išliktų gyva, išsaugokime nuostabos dvasią, žvelkime į mūsų aplinką akimis, kurios pastebi viską, kuo galima grožėtis.

Vieni ar kartu su kitais skaitykime Šventąjį Raštą; pradėkime nuo Evangelijų, kurios pasakoja apie Jėzaus gyvenimą. Galbūt iškart visko nesuprasime, kartais reikės sužinoti daugiau. Kartu gilinkimės į Bibliją, gyvojo vandens šaltinį, – tai padės mums ugdyti pasitikėjimą Dievu.

Namus palikęs sūnus pakilo ir grįžo pas tėvą. Bet kol jis dar buvo toli nuo namų, tėvas jį pamatė ir jam pagailo sūnaus. Jis nubėgo prie savo sūnaus, apkabino jį ir pabučiavo (Lk 15, 20). Ko šis Evangelijos palyginimas (Lk 15, 11–32) mane moko apie Dievo svetingumą?

Būkime atidūs: gyvenime Kristus yra šalia mūsų

Dievas mus svetingai kviečia, bet mes patys laisvai nusprendžiame, būti ar nebūti bendrystėje su Juo. Jėzus, kviesdamas mus būti draugais, parodo, kad Dievas yra meilė. Kristus nuolankiai stovi prie mūsų durų ir beldžia. Visai kaip vargšas, jis tikisi ir laukia mūsų svetingumo. Jei kas nors atvers duris, jis įeis. Paprasta malda galime jam atverti savo širdis. Tuomet, net kai vos jaučiame jo buvimą, Kristus ateina ir lieka kartu su mumis.

Kai meldžiamės bažnyčioje, kad ir trumpai, skiriame laiko pašvęsti savo dieną Dievui – ilgainiui tai mus augina. Prisimindami, kad Kristus yra čia ir dabar, išsilaisviname iš baimių – kitų baimės, savo netobulumo baimės, nerimo dėl ateities.

Kai neturime daug laiko, galime kalbėtis su Dievu apie save ir kitus, tuos, kurie arti ir toli, kad ir keliais žodžiais, tarsi šnabždėdami. Galime jam papasakoti tai, kas glūdi mumyse ir ką ne visada patys suprantame. Vos keli žodžiai iš Šventojo Rašto taip pat gali mus lydėti visą dieną.

Prisikėlęs Kristus sakė: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apr 3, 20)as man padeda išgirsti Kristų? Ką, mano nuomone, reiškia „atverti jam duris“?

Priimkime savo dovanas ir trūkumus

Dievas priima viską, kas yra mumyse, tad mes savo ruožtu turime priimti save tokius, kokie esame. Tai yra mūsų gijimo, kurio mums visiems taip reikia, pradžia. Garbinkime Dievą už gautas dovanas. Taip pat priimkime ir savo silpnumą; tai tarsi durys, pro kurias į mus įeina Dievas.

Kad Dievas galėtų mus vesti į priekį, padėtų mums keisti gyvenimą, jis nori, kad visų pirma priimtume patys save. Nors pripažįstame savo ribotumą, netampame pasyviais neteisybės, smurto ir žmonių išnaudojimo stebėtojais. Priešingai, kai suprantame, kad esame netobuli, atsiranda jėgų priešintis, kovoti susitaikiusia širdimi.

Šventoji Dvasia, mūsų esybės gelmėse paslėpta ugnis, po truputį perkeičia visa, kas mumyse ir aplink mus prieštarauja gyvenimui. Tam, kad atrastume savo dovanas ir pripažintume savo ribotumą, ieškokime žmonių, kurie mus maloniai išklausys, kurie mums padės augti gyvenime ir tikėjime.

Meldžiantis labai svarbu drauge šlovinti Dievą. Tai suvienija mūsų gyvenimus. Drauge kalbama malda yra nepakeičiama, ji ir vėliau vis aidi mūsų širdyse.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 28–30) Apie kokią naštą ir atgaivą kalba Jėzus? Ko galiu iš jo išmokti?

Raskime draugystę Bažnyčioje

Kad galėtume dalytis savo tikėjimu Dievu, mums reikia vietų, kur rastume ne tik kelis draugus, kuriuos pažįstame, bet ir plačią draugystę, kuri galėtų priimti ir kitokius nei mes. Parapijos ir bendruomenės suvienija skirtingų kartų, įvairių socialinių ir kultūrinių sluoksnių atstovus. Ten glūdi draugystės lobis, kuris kartais yra labai paslėptas ir kuris gali būti labai naudingas. Jei tik kiekvieno miesto ar kaimo Bažnyčia būtų kaip svetinga šeima, kur galėtume būti savimi, su savo abejonėmis ir klausimais, be baimės, kad būsime pasmerkti…

Bažnyčia atsiranda ten, kur pajuntame Šventosios Dvasios dvelksmą, kur spinduliuoja Kristaus draugystė. Kai kuriose pietų šalyse veikia vietos žmonių inicijuotos krikščioniškos bendruomenės, kurios įsipareigoja rūpintis kitais žmonėmis savo kaimynystėje ar kaime. Ar jie negalėtų būti pavyzdžiu kitoms šalims?

Gerai, kai mažos grupelės nuolat susitinka kartu melstis ir pasidalyti mintimis, bet taip pat remkime didesnės krikščionių bendruomenės, kuri egzistuoja mūsų mieste ar kaime, gyvenimą. Ar mūsų grupelė gali pastebėti tuos, kurie atvyksta į sekmadienio pamaldas, bet niekas jų nepažįsta?

Kristus nori suburti į vieną bendrystę visus, kurie jį myli ir seka juo, nesvarbu, kokį tikėjimą išpažįsta. Bendras svetingumas yra kelias į vienybę. Nejaugi negalime dažniau pakviesti kartu su mumis melstis tuos, kurie savo tikėjimą išreiškia kitaip negu mes?

Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. (Jn 19, 25–27) Prie kryžiaus gimė nauja šeima pagal Jėzaus norą. Kaip šiandien galime gyventi kaip seserys ir broliai?

Gyvenkime dosniu svetingumu

Dievo svetingumas yra kvietimas. Ar galime priimti kitus ne tokius, kokiais norime, kad jie būtų, bet tokius, kokie jie yra? Ar galime leistis, kad jie mus priimtų savais, o ne mums priimtinais būdais?

Tapkime svetingais vyrais ir moterimis, skirkime laiko išklausyti kitus, pakvieskime juos kartu pavalgyti, prieikime prie vargstančio, ištarkime švelnius žodžius tiems, kuriuos sutinkame…

Didelių išbandymų, kuriuos kelia migracija, akivaizdoje ieškokime būdų, kuriais svetingumas gali tapti galimybe ne tik tiems, kurie yra priimami, bet ir tiems, kurie priima. Asmeniniai susitikimai yra nepakeičiami – galime klausytis, pavyzdžiui, migranto ar pabėgėlio istorijų. Susitikimas su atvykusiais iš kitur padės mums geriau suprasti savo šaknis ir pagilinti tapatybę.

Turime rūpintis Žeme. Ši nuostabi planeta yra mūsų visų namai. Išlaikykime ją svetingą ateities kartoms. Svarbu peržvelgti savo gyvenimo būdą ir padaryti viską, kad sustabdytume beprasmį resursų švaistymą, kovotume su įvairiomis taršos formomis ir stabdytume biologinės įvairovės nykimą. Kai būsime vienybėje su kūrinija, atrasime iš to kylantį džiaugsmą.

„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40)

„Reikia ateiti į pagalbą silpniesiems ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ʽPalaimingiau duoti negu imti’“ (Apd 20, 35)

Ar kada esu patyręs, kad duodamas jaučiuosi laimingas? Ar suprantu, kad ir pats turiu kažką gauti iš kitų?