Jėzuitas Eugenijus Puzynia ir režisierė Dalia Kanclerytė. Algimanto Jarukaičio nuotrauka

Jubiliejinė, dešimtus metus Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos organizuojama vasaros renginių programa „Pėdink į Girulius“ klaipėdiečius ir miesto svečius neseniai sukvietė į vakarą „Pažinti, pamilti, dalintis: jėzuitų misijai Lietuvoje 450 metų“. Girulių bibliotekoje svečiavosi kunigas jėzuitas, Vilniaus universiteto kapelionas Eugenijus Puzynia, baroko epochos klavyrinę muziką atliko pianistė Ramūna Šukienė, renginį vedė režisierė Dalia Kanclerytė.

Renginys kvietė sugrįžti į praeitį ir prisiliesti prie didžiųjų jėzuitų, garsinusių Lietuvą visoje Europoje: M. K. Sarbievijaus – žymiojo XVII a. poeto, vadinamo „Šiaurės Horacijumi“, A.Vijūko-Kojalavičiaus, M. Počobuto, K. Sirvydo. Atskleistas jėzuitų ordino istorinis bei dabartinis vaidmuo Lietuvos dvasiniame gyvenime, indėlis į Lietuvos mokslą, švietimą ir kultūrą.

Istorija nėra mirusi

Neseniai kunigu įšventintas jėzuitas, kuriam patikėtos atsakingas VU kapeliono pareigos, pasakojo, ką reiškia dirbti vietoje, kurioje gyveno ir dirbo kiti žymūs jėzuitai.

„Jauti, kad tai yra gyva istorija. Kai pamokslauji Šv. Jonų bažnyčioje ir žinai, kad P. Skarga (1536–1612) čia pritraukdavo minias žmonių... Tai įpareigoja“, – dalijosi mintimis  svečias. Būti kapelionu universitete, kuriame daugybė studentų – iššūkis. Svečias vardijo, kad yra teikiami Santuokos ir Krikšto sakramentai, aukojamos Mišios, dirbama su neįgaliais studentais, organizuojamos šventės, komunikuojama su universiteto bendruomenės nariais. „Žmonės ateina ir tenka juos dvasiškai palydėti įvairiose situacijose, – pasakojo jaunasis jėzuitas. – Tai pats prasmingiausias darbas.“

Algimanto Jarukaičio nuotrauka

Kaip ateina pašaukimas?

Kiekvieno iš mūsų istorija yra ypatinga. Kiekvienas žmogus yra pašauktas, ir tai yra žmogiškumo pašaukimas. Dievas kiekvieną žemės vabalėlį kažkam pašaukia. Anot jėzuito E. Puzynios, Dievas ir pasaulis neturi būti priešinami. Svarbu paklausti savęs: „Kas tu esi, žmogau? Ar esi potencialus Tu, kuris galėtum būti?“

Yra vidinis mokytojas, kuris kalba giliau, nei suvokiame, tačiau mes labai sunkiai grįžtame į tą vidinį pasaulį išgirsti save. Svečias prisiminė pirmąjį apsilankymą Reikjaviko g., Klaipėdoje, pastatytoje bažnyčioje: „Troškau nueiti į bažnyčią, ir tai dariau nepaklausęs mamos leidimo. Nežinau, kas mane traukė. Dabar jau galiu pasakyti – tai Dievas mane kvietė.“

Esminis lūžis įvyko paauglystėje, kai patarnaudamas Mišiose išgirdo kunigą sakant, kad Dievas kalba. Mintyse užgimė daugybė klausimų, abejonių, prieštaravimų. Sukaupęs drąsą nuėjo pas kleboną paklausti: kaipgi tas Dievas kalba? „Kas yra pokalbis su Dievu? – tąkart pakvietė susimąstyti klebonas. – Malda. Tu kalbi, bet Dievui nėra galimybės įsiterpti į pokalbį. Turi nutilti, išmokti klausytis tylos ir išgirsti balsą.“ Klebonas įteikė raktus nuo bažnyčios, liepė ateiti ir kreiptis: „Jeigu nori, gali kalbėti, Dieve...“

„Taip kovojau apie mėnesį, – prisipažįsta kunigas. – Net pradėjau garsiai šnekėti. Kartą klausiausi, kaip už bažnyčios sienų važiuoja mašinos, kažkas žaidžia futbolą... Įsiklausiau: visur ūžia, o čia ramu. Jaučiu, atsiveria visas vidinis pasaulis. Aplankė suvokimas – čia aš esu ne vienas, esu liečiamas iš vidaus. Tai buvo asmeninė patirtis, kuri vedė pašaukimo keliu.“

Algimanto Jarukaičio nuotrauka

Kai dega širdis

Gabumai muzikai, S. Šimkaus konservatorija, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademija nutolino pašaukimą. „Būsima kunigystė atrodė kaip vaikiška svajonė, – prisipažino svečias. – Maniau, būsiu muzikantas. Prasidėjo smagus, spalvingas, bohemiškas gyvenimas...“

Tačiau ateina momentų, kai esame kryžkelėse ir turime priimti sprendimą. „Pajutau vidinę kovą, ar iš tiesų tai, ką darau, yra prasminga? Ar verta tam atiduoti gyvenimą? – prisiminė jėzuitas E. Puzynia. – Peržvelgiau savo gyvenimo epizodus. Viską, kas, regis, turėjo gyvenimiško svorio, kraunu lyg ant svarstyklių ir tuomet tarsi pūkelį dedu vaikystės patirtį, kai apsilankiau bažnyčioje. Ir šis pūkelis užtikrintai nusvėrė viską, kas buvo kitoje svarstyklių lėkštėje. Atėjo aiškus suvokimas: „Svarbiausia turėti Tave, Dieve, o su Tavim galiu turėti viską...“

Ieškantiems savo gyvenimo kelio, prasmės ir pašaukimo svečias patarė pasielgti taip, kaip padarė jis – peržiūrėti savo gyvenimą. Kur tavo širdis dega? Net neabejok!

Pasirinkimai

Kad ir kurį pasirinktume kelią – jis bus nuostabus. Turėti šeimą ar būti vienuoliu – visur yra prasmė. Dvasingumas nėra teorija – tai praktika, patirtis. „Jei kaip peiliais žarstotės žinojimu, nurodinėjate, kad kiti turi kažką daryti, primygtinai siūlote kokį nors gyvenimo modelį, tai rodo, kad jūs dar nesuprantate, kas yra dvasingumas, – sakė jėzuitas E. Puzynia. – Didžiausia vertybė – laisvas ir mylintis žmogus.“

Kad ir ką pasirinktume, svarbiausias pasirinkimas išlieka mylėti. „Dievas myli visus iki vieno, ir myli besąlygiškai, – kalbėjo renginio režisierė D. Kanclerytė, pridurdama, kad jos gyvenimo patirtis tam tikru momentu sakė ką kita... Tačiau, kai atsiveriame dieviškajai logikai, išmokstame kitaip vertinti ir save, ir gyvenimą.